2014 03 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Replika. Irena Vitkauskienė. Kokią žinią Lietuvai ir pasauliui skleidžia filmas „Vilko vaikai“?

Kauno „Romuvos“ kino teatre šią savaitę vyksta vokiškų kino filmų festivalis. Vienas iš jų ypač sudomino – režisieriaus ir scenaristo Ricko Ostermano ekranizuota istorija „Vilko vaikai” apie Rytprūsių vaikų likimą pokariu.

Filmas jaudinamas, vaikų vaidyba – puiki, o ir pati „vilko vaikų“ istorija, kaip visi žinome, yra sukrečiama ir tragiška. Menines filmo subtilybes, manau, nagrinės kino kritikai, tad mano tikslas pasidalinti pastebėjimais, kas pasirodė istoriškai iškreipta, neatitinka tiesos bei ano meto istorinės realybės. Juolab kad esu nemažai bendravusi su „vilko vaikų“ dalią patyrusiais žmonėmis, kurių nemažai tebegyvena Lietuvoje ir laiko ją savo tėvyne.

Taigi apie tai, kas filme mane papiktino ir įžeidė.

Perplaukusius Nemuną ir į Lietuvą pagaliau atbėgusius įbaugintus (vijosi rusų kareiviai ir šaudė), išbadėjusius, sulysusius vokiečių vaikus, išsimaudžiusius miško ežerėlyje, užklumpa iki dantų ginkluoti vyrai, įtartinos išvaizdos. Jie su vaikais beveik nesikalba, tiesa, ištiesia po duonos kriaukšlę ir duoda vandens iš savo gertuvių. Tie vyrai panašesni į plėšikus „barmalėjus“ negu į kokį nors civilizuotą karinį būrį. Tačiau jiems ant rankovių – operatorius pabrėžtinai pritraukia – trispalviai (geltona, žalia, raudona) raiščiai. Suprask – tai Lietuvos partizanai. Vos vaikams sugulus, vienas toks „partizanas“ puola prievartauti vyriausiąją, gal 12 metų mergaitę. Vokietukas iš bėglių būrelio puola ją ginti ir iššauna iš netoliese gulėjusio šautuvo į užpuoliką… „Partizanai“ ima keiktis (tiesa, vienas iš jų lyg ir sudraudžia prievartautoją), kad dabar dėl to šūvio juos užklups rusai. Vaikai pabėga…

Filmo aptarimo metu „Romuvos“ kino teatro salėje režisieriaus tiesiai šviesiai paklausiau, kas tie ginkluoti vyrai, kurių vienas ketino išprievartauti išbadėjusią mergaitę, visai dar vaiką, ir dėl to ji, kaip toliau rodoma filme, patyrė nervinį šoką. Režisierius visai salei ir man sykiu tiesiai šviesiai atsakė: „Tai – Lietuvos partizanai“.

Bet veiksmas vyksta 1946 metų vasarą (apie tai skelbiama filmo pradžios subtitruose) kažkur ties Rytprūsių siena, palei Kuršių marias! Iš kur ten Lietuvos partizanai? Ir dar su trispalviais raiščiais!?

Nemažai domėjausi pokario pasipriešinimo istorija, bet neteko girdėti, kad palei Kuršmares 1946-aisiais jau būtų veikę Lietuvos partizanų būriai. Jie formavosi Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, bet tik ne ten. O jeigu ir ten tokių vyrų koks būrelis susibūrė, jie tikrai nežagino vargšų išbadėjusių vaikų.

Režisieriaus paklausiau, ar žino bent vieną autentišką istorinį faktą ar realaus žmogaus liudijimą apie tokį įvykį. Režisierius pasakė, kad nežino tokio fakto, bet juk galima numanyti, jog taip galėjo nutikti, be to, norėjosi parodyti, kad „vilko vaikai“ niekur ir su niekuo nesijautė saugūs. Be to, režisieriaus nuomone, labai tikėtina, kad taip galėjo nutikti dar ir dėl to, jog „vyrai juk miške, o fiziologiniai poreikiai… hm, reikia suprasti“.

Norėjau režisieriui pasakyti, kad 1946 metais, kai būrėsi ir tvirtėjo partizanų junginiai, net ir apie tuos fiziologinius poreikius kalbant, šie vyrai palaikė glaudžius ryšius su savo šeimomis – žmonomis ir mylimosiomis. O ir vėliau, jų artimuosius ištrėmus į Sibirą, įkalinus lageriuose, neteko girdėti, kad tų „fiziologinių poreikių“ spaudžiami partizanai būtų žaginę moteris ar net dvylikametes mergaites. Lietuviai partizanai tikrai buvo moralūs žmonės – daug apie juos skaičiau, daug jų gyvų dar teko pažinoti, o ir šiandien dar tebėra ko pasiklausti.

Kitas filmo epizodas taip pat mįslingas. Netrukus po susidūrimo su „Lietuvos partizanais“, vaikai atklysta į miško vienkiemį, kurio kieme randa vieną šalia kito sukritusius tris lavonus – vyro, moters ir, berods, vaiko. Moteris užkėtotu aukštai sijonu ir kruvinomis šlaunimis. Kas išžudė šią vargingos sodybos šeimą, už ką? Ir vėl – išprievartavimas… Gali galvoti, kaip nori…

Kad ir kaip būtų keista, filme „išvaduotojai“ rusų kariai nei prievartauja, nei nužudo ką, tik truputį pašaudo, truputį pagaudo, na, dar iš ūkininkų, priglaudusių vieną iš „vilko vaikų“ – Fricą – pagrobia kiaulę. Bet karvės neišsiveda, mat Fricas, kareivio, kalbančio ir rusiškai, ir lietuviškai, paklaustas, kuo vardu besąs, su vokišku akcentu ištaria: „Jonas“. Kareiviui patinka atsakymas, jis meiliai šypsosi vaikui ir visi draugiškai išsiskiria.

Taigi be filme jaudinamai pavaizduotos vargo ištiktų „vilko vaikų“ istorijos, sužinome „šį bei tą“ ir apie lietuvius bei Lietuvos pokario istoriją. Sužinome ne tik mes, bet ir Vakarų Europos bei Amerikos (filmas jau rodytas kino festivaliuose Italijoje, Vokietijoje ir Čikagoje, JAV) žiūrovai.

Nesinori priekaištauti režisieriui, jaunam žmogui Rickui Ostermanui, galbūt skubėjo, galbūt nebuvo kada pasidomėti giliau Lietuvos pokario istorija, todėl, akivaizdu, pasikliovė „konsultantais“. Štai čia ir įdomiausia – kas gi galėtų būti tie režisieriaus konsultantai Lietuvos istorijos temomis?