2014 03 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Živilė Valiušaitytė. Keli pastebėjimai ir nusistebėjmai grožintis lietuviškąja kryždirbyste

 

Kartą paklausiau savo draugės, beje, matematikos mokytojos, ką ji žino apie Baltų meną ir to meno užuominas lietuviškoje kryždirbystėje. Mano draugė prisipažino nelabai ką apie tai žinanti, pridėjo kad ir literatūros apie tai neaptikusi, o gal ir neieškojusi. Taigi. Gerą žiemos tarpsnį pasėdėjusi bibliotekoje, literatūros apie baltiškus simbolius lietuviškoje kryždirbystėje radau labai daug. Tiek, kad turėjau susidaryti sistemą, ką skaityti ir ką atidėti. Kaip nusprendžiau ką skaitysiu? Mano pasirinkimų lauką apibrėžė asmeninės simpatijos. Na, kaip mane išmokė universitete, mokslo etika ar mokslo estetika nelabai kuo skiriasi nuo šiaip etikos ar estetikos. Kitaip pasakius, mokslininkas iš galybės tinkamų teorijų pasirenka tą, kuri jam yra gražiausia. Nesu tikra, kiek/ar šis rašinys atitiks mokslinio darbo standartus. Paprasčiau pasakius, rašau apie tai, kas man yra įdomu.

Rašydama apie baltiškus simbolius sulaukiau kritikos. Mano bičiuliai ir bičiulės siūlė labai nesižavėti senųjų simbolių aiškinimo pasakomis, nes kurdami kryžius liaudies meistrai tikrai nesėdėjo parimę ir negalvojo, kaip tiksliau atkurti saulės ornamentą, menamai rodantį pasaulio kryptis. Arba puošdami kryžius kirvelio formos ornamentais kalviai greičiausiai neturėjo galvoje mitinio dievo Kalvelio, dangaus kūnų specialisto. Kalvis, kryždirbys nebūtinai yra ikikrikščioniškų simbolių arba akmens amžiaus laikotarpio Lietuvoje specialistas. Kryždirbys, spėju, užsiima simbolių atkartojimu ir nebūtinai analizavimu. Na, bet iki kalvio ir kryždirbio turėjo būti kažkas, kas sukūrė ir paliko tuos simbolius? Ar jie galėjo atsirasti kokiu kitokiu būdu? Kartą dirbau muziejuje ir vaikų grupei rodžiau nuotraukas apie geležies amžiaus Lietuvos teritorijos gyventojų palaidojimus. Nuotraukose buvo matyti, jog kapavietės buvo puošiamos stambių akmenų vainikais. Tuomet visai netikėtai išgirdau versiją, pagal kurią tuos akmenų vainikus sudėjo ir paliko ateiviai. Deja, nesusipratau jaunojo ateivių teorijos autoriaus paklausti, gal jis ateiviais laiko indoeuropiečius, lėmusius baltų genčių formavimąsi. Tokia ateivių indoeuropiečių versija man būtų patikusi. Tačiau, spėju, jaunasis ateivių teorijos autorius galvoje turėjo ne indoeuropiečius, o, žalius žmogeliukus.

Kryžius Raseinių kapinėse. 1921. Iš Adomo Varno rinkinio

Kitas keblus dalykas, rašant apie simbolius ir ieškant jų galios šaknų, yra klausimas, ar galima simboliu išreikšti religinį jausmą ar maginį veiksmą. Kitaip sakant, ar gali daiktas turėti tai, kas esmiškai nėra daiktiška? Toks klausimas nėra naujas. Antikoje Platonas daiktų esmes nukėlė į idėjų pasaulį, Aristotelis daiktų esmes įkurdino juose pačiuose. Viduramžiais nominalistai ir esencialistai taip pat ginčijosi dėl esmių. Atsakymas į klausimą galbūt priklausys nuo to, kokiai stovyklai atsakantysis priklauso. Kartą stebėjau filosofo ir archeologės ginčą šia tema. Jų nuomonės labai išsiskyrė. Filosofui baltiški simboliai įspūdžio nedarė, jis juos vertino itin atsargiai ir kritikavo jų mitologizavimą. Jis kritikavo požiūrį, jog yra tikima kažkada kažkur buvus magišką žmonijos aukso amžių, o senieji simboliai, talismanai kažkokiu būdu atskleidžia tos magijos likučius. Archeologė, švelniai pasakius, laikėsi kitos nuomonės. Ji nuosekliai išvardijo jai žinomus baltiškus simbolius bei jų reikšmes, rodė nuosavas originalių baltiškų papuošalų kopijas, vadino jas savo talismanais.

Seniausia Lietuvos istorija siekia Paleolito, ankstyvojo akmens amžiaus, periodą. Manoma, pirmieji dar ne sėslūs gyventojai į Lietuvos teritoriją atėjo apie XI tūkstantmetyje prieš mūsų erą.

Pasak Marijos Gimbutienės, ikikrikščioniškų simbolių grupėje išryškėja dviejų polių, vyriškojo ir moteriškojo, sistema. Pilkos, ramios bet galingos žemės nebuvo galima vaizduoti tais pačiais simboliais kaip dinamiško, griaudžiančio, horizonte svaidančio žaibus dangaus. Visa, kas gyva, gimdantis moteriškas pradas liaudies mene tiesiogiai nerodomas. Aiškiai vaizduojamas tik jos vaisius, iš dirvos kylantis augalas.

Pasak Dundulienės, žemės dievybę lydi gyvybės simboliai. „Liaudies meninėje kūryboje nuo akmens amžiaus iki naujausių laikų deivė gimdytoja buvo vaizduojama iš šonų saugoma dvynių paukščių, elnių, žalčių, ašvienių. Minėti moterų atvaizdai dažnai būna apsupti dangaus šviesulių ar vaisingumo ženklų. Taip atvaizduota moteris buvo tolygi gyvybės medžiui, apsuptam pumpurais, žiedais, vaisais, saulės ir dangaus simboliais. Didžiojoje deivėje gimdytojoje, kaip ir gyvybės medyje buvo susikaupusi visos gyvybės pradžia, gyvybės nesibaigiamumas.“

Stulpas, stogastulpis

Pasak Dundulienės, senuose kosmologiniuose mituose, išplitusiuose dideliuose Europos ir Azijos plotuose, aiškinama, kad dangaus skliautas pakabintas ant vinies arba paremtas stulpais. Stulpo viršūne buvo laikoma Šiaurinė žvaigždė, todėl ji visą laiką stovi vienoje vietoje, o žvaigždės sukasi aplink ją. Iš Vilniaus apylinkių ir Mažosios Lietuvos užrašyta pasakojimų, kad dangus laikosi ant ašies, stipino ar verpstės. Laikantis dangų stulpas ilgainiui pradėtas vaizduoti įkastas į žemę. Prie jo buvo aukojamos aukos dievams. Aukos aukojamos tariamame pasaulio centre. Apie aukų stulpus galima sužinoti iš archeologinių kasinėjimų, paprastai stulpų randama šventyklų centruose. Prie stulpų buvo paliekamos, pririšamos ožio kailio, javų ir žolynų puokščių aukos.

Pasak Gimbutienės, žmonės dangų laikė pasaulio stogu, o tas stogas buvo prilaikomas stulpu, kolona, medžiu, kuris jungia žemę ir dangų. Medinio stulpo, su gyvulio ar paukščio kaukole viršūnėje, statymas siekia Mezolitą ar vėlyvąjį Paleolitą. Manoma, stulpo stogelis atsirado iš panašumo į ant stulpo aukojamo gyvulio kailį. „Katalikų dvasininkai griežtai draudė statyti stogastulpius, dėl to lietuviai pradėjo juos statyti atkampiuose miškuose. Bažnyčia, nepajėgdama išnaikinti šios tradicijos, ant buvusių kosminių stulpų pradėjo kabinti šventuosius, rūpintojėlį ir kt.

Algimantas Sakalauskas. Česukų kryžiai. Aukščiausiojo globos kryžiaus detalė.

Lietuvių stogastulpiai drauge su krikščioniškąja ikonografija išlaikė beveik visus aukos stulpo ir pasaulio medžio simbolius. Paprastai jų viršūnėje būdavo saulė, mėnulis, žvaigždės, paukščiai, o žemiau augalai. Beveik kiekviename koplystulpyje buvo ožių, jaučių, arklių, gyvačių ir žalčių simbolių. Pažymėtini triaukščiai stogastulpiai, kurie greičiausiai simbolizavo tris visatos dalis. Pasaulio stulpas atrandamas senoviniuose hetitų, Artimųjų Rytų, Mesopotamijos mene, taip pat jį žinojo indoeuropiečiai“ (Dundulienė). Pasak Gimbutienės, mediniai, metaliniai paminklai, turintys rato arba kryžiaus apskritime formą statomi ten, kur mirtis įsibrovė į žmogaus gyvenimą. „Tokie paminklai būtini, nes mirtis tose vietose pažadino piktąsias dvasias. Jei apskritimas arba ratas, saulė, mėnulis, svastika, spiralė ir kryžius atstovauja amžinajam judėjimui, galime teigti, kad dauguma lietuvių kryžių įkūnija pasipriešinimo blogiui idėją. Amžinąjį visatos judėjimą išreiškiantys apskritimo (kryžius, ratas, saulė, svastika) formos paminklai leidžia gyvybei atgimti iš naujo. Stogastulpio ir kryžiaus prasmė yra saugoti gyvybės galias, garbinti beasmenę, viską persmelkiančią, amžiną kuriančią jėgą, esančią visuose gyvuose ir negyvuose daiktuose.“ (Gimbutienė). Pasak Dundulienės, stogastulpių puošyboje naudoti ornamentai aštriais kampais turėjo nubaidyti blogį. Tam tikslui taip pat vaizduoti kirviai. Kirvis dedamas ašmenimis į viršų lauke, kad kruša javų neišmuštų, sėjos metu kirvius išmėtydavo dirvoje.

Pasaulio medis, gyvybės medis

Pasak Dundulienės, gyvybės medžio simbolis atsiranda kaplinėje žemdirbystėje. Moteris yra žemdirbystės išradėja ir vykdytoja, seniausių mitologinių vaizdinių ir agrarinių apeigų kūrėja ir atlikėja. Gyvybės medis vaizduojamas su žiedais, vaisiais, jį saugančiais dvyniais: ožiais, jaučiais, žirgais, elniais, meškomis, gulbinais. Gyvybės medį saugojo dieviškieji dvyniai, ant dvynių saugotojų vaizduojami šviesos, mėnulio, žvaigždžių simboliai išreikšti apskritimais ir rombais. Segmentinės trilapės, keturlapės, aštuonlapės žvaigždės, įbrėžtos į apskritimą turėjo sulaikyti blogį, siekiantį sunaikinti amžiną gyvybę. Lietuvių gyvybės medis buvo jovaras, obelis, ieva, vyšnia, kriaušė. „Pasaulio medis auga pasaulio centre, jis yra ašis, jungiantis žemę, dangų ir požemį. Per pasaulio medį visata suvokiama kaip nedaloma visuma, šis medis jungia gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį dabartį ir ateitį. Šis mitas buvo būdingas ne tik Europos ir Azijos bet ir Amerikos, Australijos teritorijose“ (Dundulienė).

Saulės vežimas. Saulės valtelė. Žirgai dvyniai

Dvikryžmis kryžius kaimo parugėje. Balio Buračo fotografija

„Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, mitai pasakoja apie saulę, dieną važiuojančią per dangų ratais, o naktį plaukiančią valtele. Lietuvių liaudies dainose, po žiemos tamsos sugrįžtanti saulė atvažiuoja iš tolimos šalies per aukštus kalnus. Saulės vežimo atkartojimą galima pamatyti Joninių apeigose. Joninių metu ant karties deginamas ratas arba stebulė, ridenamas nuo kalnelio uždegtas ratlankis greičiausiai simbolizavęs saulės vežimą arba ratą, kuriuo saulė važinėjanti vasarą. Nusileidusi į vandenį saulė plaukia valtele. Dainoje sakoma: Saulužė vakarėly / leidos aukso laivelin, / o iš ryto linksmutėlė / kyl iš laivo, skrend aukštyn. Galima spėti, kad liaudies mene atvaizduotas tarsi besileidžiantis mėnulis reiškia saulės valteles, kuriomis, pasak, archainės mitologijos, keliavo saulė. Tai, kad mėnulis ragais į viršų vaizdavo saulės valtelę, paliudytų ir ilgiausiai išlikusios Žemaitijoje, taip pat ir Vilniaus Aušros Vartų Dievo motinos Marijos skulptūros, stovinčios ant tokios valtelės, aplink kurią apsivijusi Didžioji Gyvatė. Mitams, apie saulės kelionę valtimi, netekus savo prasmės, liaudies meistrai greičiausiai senąją valtelę sutapatino su jaunu mėnuliu, kurį kartais vaizduodavo su žmogaus veidu“ (Dundulienė).

Lankantis lietuviškos kryždirbystės parodose, pusmėnulio simbolis atrodydavo įsimintinai bet nesuprantamai. Klausantis neprofesionalių gidų, klausiant visažinės bet retai žinančios Wikipedijos, ar tiesiog miegant ir sapnuojant, galima susapnuoti įvairių sapnų, panašių į tokį, kad pusmėnulis lietuviškoje kryždirbystėje yra turkų kultūros įtaka ir panašiai. Manau, nereikėtų čia painioti nei turkų, nei mongolų, nei kitų žalių žmogeliukų, o pasitelkti sakytinį ar rašytinį palikimą, t. y. lietuvių liaudies dainas ir pasakas. Arba paskaityti, ką apie tai rašo Pranė Dundulienė „Užgavėnių pasivažinėjimai po laukus rogėmis ar ratais, leidimasis rogutėmis ar geldomis nuo kalnelių sietinas su mitu apie saulės kelionę minėtomis susisiekimo priemonėmis. Važinėjimasis nuo kalnelių su gelda greičiausiai vaizdavo saulės plaukimą valtimi, kuri yra seniausia susisiekimo priemonė. Lietuvoje buvo paplitęs paprotys Joninių nakties metu plaukioti upėse ir ežeruose išpuoštomis gėlėmis ir vainikais valtelėmis, kuriose buvo kūrenama ugnis. Po valties, o gal ir drauge su ja, atsirado rogės ir tik vėliau, apie IV–III tūkstantmetį p. m. e. ratai. Todėl mitai apie saulę, keliaujančią valtimi ar rogėmis, daug senesni už tuos, kuriuose saulė keliauja ratais.“

„Pats seniausias siužetas, kuriame pavaizduotas žirgas, Baltų žemėse aptiktas ant molinės laidojimo urnos, datuojamos V a. pr. Kr. Siužetas jungia mitinius senųjų indoeuropiečių žirgo atvaizdus: urnos viršutinėje dalyje išraižytas dviejų žirgų traukiamas vežimas, jame stovintis žmogus, šį vežimą lydintys palydovai (primenantys apeiginę procesiją ar garbės palydą) ir didžiulis ovalo formos skridinys, sudalytas įraižomis, manoma saulės simbolis. Centrinę šios kompozicijos ašį sudaro skridinys ir antropomorfiniai kinkinio palydovai, tuo tarpu abu žirgai sukinkyti viename kinkinyje, atrodo tarsi neišskiriama pora ir labai primena dangiškuosius dvynius, gerai žinomus iš vėlesnių galų – romėnų paminklų“ (Adomas Butrimas).

Saulė

Žiūrint į dangaus skliautą ir darant prielaidą, kad niekada nebuvome mokykloje ir nieko negirdėjome apie Koperniko Heliocentrinę sistemą, galima pamanyti ir pamatyti kad dangus virš mūsų sukasi. Lygiai taip pat besisukantį dangaus skliautą matė ikikrikščioniškos Lietuvos teritorijos gyventojai. Danguje judantys kūnai buvo vaizduojami apskritimu arba ratu. Su apskritimo arba rato šeima susiję svastikos, kryžiai, spiralės. Apskritime nupieštas kryžius tarsi parodo dangaus kitimą. Aukštyn ir žemyn, pirmyn ir atgal besisukanti spiralė simbolizuoja ritmingą dangaus kūnų pasisukimą ir grįžimą atgal. Dangaus kūnų judėjimas darė nekintančios tvarkos ir jėgos įspūdį, kuri veikia ir pasireiškia gamtoje ir žmoguje. (Gimbutienė).

Triaukštis koplytstulpis Vidiškyje, Ukmergės ap. Balio Buračo fotografija

Senuose ornamentuose virš pasaulio arba gyvybės medžių kartais vaizduojama šešiakampė žvaigždė, taip pat sietina su saule, šviesos simboliu. Apskritimas, ratas, vainikas simbolizavo saulės nesibaigiamumą, amžinumą, pradžios ir galo neturėjimą. Rato, žiedo viduje yra sakralinė erdvė, o už jo – visas pasaulis. Apskritimas, apsuptas keturkampio, simbolizuoja išorinę sferą. Tai, kas vaizduojama apskritime yra dievybė, šviesa (Dundulienė). Išlikę pasakų, kad saulė siuntusi pas mėnulį piršlius. Tai rodo itin seną pasakos kilmę, tuos matriarchato laikus, kai vyravo paprotys moterims rinktis vyrą ir siūlyti tuoktis. Saulė seniausioje tautosakoje identifikuojama aukso obuoliu, degančia ugnimi, balta karve, balta avimi, balta ožka. Kaplinės žemdirbystės laikais Saulė pradėta laikyti žmogiška būtybe, dangaus šeiminke, moterimi (Dundulienė).

Dievas Žvaigždikis

Strijkovskio kronikoje minimas dievas Svaikstikas. Pretorijus mini dievą Žvaigžduką. Mitologinio šviesos ir žvaigždžių dievo prašoma gero oro (Libertas Klimka). Dundulienė svastiką sieja su ugnies, žaibo simboliais. Ugnies simbolis primena kryželį, įžiebdami ugnį žmonės trynė du kryžmai sudėtus pagaliukus. Tai universlus, daugeliui tautų žinomas simbolis. Lietuviai svastiką laikė Perkūno ženklu. Svastika dažniausiai reiškia žaibo dievo naikinančią galybę. Simboliui priskiriama magiška galia apaugoti nuo nesėkmių (Dundulienė).

Gyvatė

Gyvatės simbolis turi daug prasmių. Ji ir pasaulio sutvėrėja, ir šeimos, vaisingumo globėja, joje įsikūnija dievybės ir protėvių vėlės. Liaudies vaizdiniuose gyvatės gebėjimai ir stebuklingos savybės kilo iš žemės, kurios gelmėse gyvatė gyvena. Gyvatė kuria pasaulį, ji turi galios kuriant naują gyvybę, ji rūpinasi, skatina moterų vaisingumą. Todėl, moterų naudoti daiktai (papuošalai, darbo įrankiai, drabužiai) buvo puošiami gyvatės ornamentu. Po sutuoktinių lova buvo įtaisomas guolis žalčiui. Susitikimas kelyje su žalčiu pranašaudavo vedybas ir kūdikio susilaukimą. Lietuviai tikėjo gyvatėse gyvenant dievą, todėl jas globojo. Vyravo posakis: nemušk žalčio, tada saulutė verks, tris dienas nepatekės. Įvairiose pasaulio vietose, tarp jų ir Lietuvoje, patys seniausi totemai buvo ropliai ir paukščiai, jie buvo laikomi pasaulio kūrėjais, atsirandantys iš kosminio kiaušinio. Manyta, jog gyvatės ar jos kūno dalies atvaizdavimas gali atnešti sėkmę. Todėl jos vaizduotos ant būstų, drabužių, buities daiktų, darbo įrankių.

Krikščioniškoje visuomenėje elgiamasi panašiai, itin gerbiamos ir saugomos šventų žmonių relikvijos, relikvijoriai daromi itin puošnūs ir prabangūs. Tikima, kad po žmogaus mirties šventi palaikai skleidžia gėrį ir palaimą, kuriais šventasis pasižymėjo ir dalijosi būdamas gyvas. Pavyzdys – Švento Kazimiero palaikai ir stebuklingas trirankio Kazimiero paveikslas Vilniaus arkikatedroje. Pirmykščio žmogaus supratimu, totemo atvaizdas tolygus pačiam garbinamam totemui, nes jame apsigyvena jo dvasia. Pasak Dundulienės, plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei susiklostė protėvių kultas. Buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė persikelianti į gyvūnus, žmogus gali įsikūnyti į totemą.

Prie koplytstulpio Skuodinių kaime, Kupiškio vl., Panevėžio ap. Balio Buračo fotografija

Spiralę, pavingiavimą galima sieti ne tik su žalčiu, bet ir su žmogui plika akimi matomu dangaus kūnų judėjimu. Žaltys yra tarsi tarpininkas tarp šiapus ir anapus, jis jungia kelias stichijas, žemę, dangų ir požemį. „Tai ryškiai atspindi triaukštis koplytstulpis su daugybe žalčių ar gyvačių, žemės ir saulės simbolių. Žalčiai ar gyvatės apkarstyti varpeliais, skleidžiančiais garsus tarp žemės ir dangaus, tariamai pašalinantys visokį blogį ir leidžiantys klestėti gėriui. Žalčio simbolis antkapiniuose paminkluose siejamas su žalčio gebėjimu globoti mirusį žmogų požemių karalystėje“. (Dundulienė)

Mėnulis

Mėnulis antkapiniuose paminkluose turėjo mirusiajam apšviesti pomirtinę karalystę, padėti išlaikyti jo grožį ir jaunystę. Mėnulis kituose paminkluose turėjo simbolinę prasmę šviesti naktį, apšviesti laukus, apsaugoti pakeleivius. Mėnulis laikytas dievu – saulės vyru, kuris, kaplinės žemdirbystės laikais arba matriarchato visuomenėje, buvo mažiau svarbus negu saulė. Tautosakoje mėnulis vadintas tėveliu, globojančiu nuskriaustus, našlaičius, jo prašydavo klaidžiojantiems parodyti kelią (Dundulienė).

Mitinis kalvis. Perkūnas

Atsiradus kalvystei imta manyti, kad dangaus šviesuliai taip pat galėjo būti nukaldinti, tai galėjo padaryti dieviškasis kalvis. Pasak Dundulienės, daugiausia reikšmės šis mitas įgavo tuo metu, kai žmonės susipažino su geležimi. Vario, žalvario panaudojimas paliko pėdsakų ir mitologijoje.Minimas dieviškojo kalvio vardas – Teliaveli, Telvelik (Volinės kronika, Malalos kronika XIII am.). Manyta, dieviškasis kalvis sukaustė saulę ir pakabino danguje. Kalvis gyvena žemėje ir kala dangaus šviesulius. Perkūno vardas taip pat gali būti siejamas su kalvyste. Griausmas girdimas iš toli siejamas su Perkūno kalimu. Taip pat žinomas lietuvių dievaitis Kalvelis, manoma pritvirtinęs mėnulį ant pasaulio medžio ąžuolo.

Perkūnui priskiriami vyriški gamtos elementai, jo galioje yra žemės apvaisinimas. „Mūsų protėvių tikėjimu, žemė duodanti vaisius tik apvaisinta dangaus sūnaus Perkūno. Apvaisinimas buvo siejamas su pirmojo pavasarinio griaustinio dievo palietu vandeniu – lietumi. Tuo metu tariamai išmestam Perkūno kirvukui buvo priskiriama ypatinga vaisingumo galia. Nuo tada žemė tapdavusi nėščia (sunkumoje)“ (Dundulienė).

Simbolių atkartojimas, dvigubinimas

Puošiant kryžių ar metalinę kryžiaus viršūnėlę, galima pastebėti elementų kartojimą, išdėstymą keliais aukštais. Pasak Gimbutienės, dvigubas simbolis turi dukart daugiau galios, du visada stipresni už vieną. Norint sustiprinti simbolių veikimą ugnis, vanduo, garsas ir judėjimas dažnai eina kartu. „Rodos, kad vieną simbolį seka ir vejasi kiti, ir šimtai apskritimų, ratų, saulių, žvaigždžių kartojami tame pačiame drožinyje. Pastebimas geometrinių ir augalinių motyvų susijungimas aukštai kylančių kryžių spinduliuose, kurie, žydėdami ir lapodami supa kryžių. Visa kas juda, auga, gyvena naikina blogį ir mirtį. Geometriniai, gyvuliniai ir augaliniai ženklai liaudies mene išreiškia ritmą ir veiksmą“ (Gimbutienė).