Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2014 03 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kun. Cyrilas Hovorunas. Krikščionys Ukrainoje: ekumenizmas apkasuose

Konfliktas tarp valstybės ir visuomenės Ukrainoje atskleidė svarbių ir pozityvių pokyčių santykiuose tarp ortodoksų, katalikų ir protestantų.

Religinis Ukrainos žemėlapis prieš praėjusių metų lapkritį prasidėjusius protestus atrodė tarsi karinių stovyklų mozaika. Kariai nevykdė aktyvių manevrų ir atvirai nepuldinėjo vieni kitų. Jie tiesiog likdavo savo apkasuose, tuo tarpu vadovaujantys generolai kartkartėmis susitikdavo neutralioje teritorijoje, kad imituotų derybas dėl paliaubų, kurių nė vieni iš tikrųjų nenorėjo. Tačiau situacija pakito, kai 2013 metų lapkritį Kijevo Nepriklausomybės aikštėje prasidėjo protestai. Pilietinis nubudimas paskatino Ukrainos bažnyčias permąstyti tarpusavio santykius. Visa tai vyko po to, kai Bažnyčios privalėjo permąstyti savo santykį su valstybe ir visuomene. Bendra kova už socialinio teisingumo atkūrimą ir vėliau prieš Rusijos agresiją suteikė galimybę susitaikyti Bažnyčioms.

Statistika

Ukraina religiniu požiūriu yra itin ne vienoda. Nė viena Bažnyčia neturi monopolio. Didžiausia yra Ukrainos Ortodoksų bažnyčia sąjungoje su Maskvos patriarchatu. Remiantis oficialia 2013 metų sausio statistika, ji turėjo 12 485 registruotas bendruomenes. Tai – vienintelė Ukrainos bažnyčia, kurią pripažįsta Pasaulinė Ortodoksų bažnyčių taryba. 22 metus šios Bažnyčios primas buvo Kijevo metropolitas Volodymyras Sabodanas. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais jo sveikatos būklė smarkiai pablogėjo. Dėl tos priežasties vasario 24 dieną Bažnyčios sinodas Locum Tenens į Kijevo metropolito pareigas paskyrė Onufrijų.

Antra didžiausia Ukrainos Bažnyčia yra Kijevo patriarchatas, kurį 1992 metais įkūrė buvęs Ukrainos egzarchas Filaretas Denisenka. Už tai Maskvos patriarchatas jį atskyrė nuo Bažnyčios. Remiantis ta pačia statistika, ši Bažnyčia 2013 metais turėjo 4 536 registruotas bendruomenes.

Trečioji yra Ukrainos autokefalinė Stačiatikių bažnyčia, turinti 1 205 registruotas bendruomenes. Ji kilo iš 1918 metų autokefalinio judėjimo, tada atsidūrė emigracijoje, daugiausia Kanadoje ir JAV, o, Ukrainai tapus nepriklausoma, grįžo į tėvynę kaip Ukrainos autokefalinė Stačiatikių bažnyčia.

Šalyje taip pat veikia Ukrainos graikų Katalikų bažnyčia, besimeldžianti pagal rytietišką ritą. 2013 metų sausį ši Bažnyčia turėjo 3 734 registruotas bendruomenes, daugiausia vakarinėje Ukrainoje esančiame Galicijos regione. Nepaisant to, ši Bažnyčia išvystė atskirą socialinį mokymą, ir jos tvirtas balsas girdimas visoje šalyje. Likusios Ukrainos bažnyčios, įskaitant ir 919 bendruomenių turinčią Katalikų bažnyčią, daugiausia veikia per Visos Ukrainos bažnyčių ir religinių organizacijų tarybą. Ši organizacija yra pati efektyviausia platforma bendradarbiauti religinėms grupėms Ukrainoje, įskaitant ir judėjus bei musulmonus.

Pilietinis nubudimas

Visos pagrindinės Ukrainos bažnyčios, įskaitant ir Graikų Katalikų bažnyčią, priklauso Rytų krikščionybės tradicijai. Remdamasi šia tradicija, Bažnyčia prioritetą teikia visų pirma santykiams su valstybe, o ne tiek su visuomene. Tačiau įvykiai Maidane privertė Bažnyčias pradėti suvokti, kad tik vienašališko santykio su valstybe nepakanka. Egzistuoja ir visuomenė, kuri turi savo interesų galinčių labai skirtis nuo valstybės.

Ukrainoje visuomenė stojo į opoziciją kleptokratinei smurtaujančiai valstybei ir iškėlė savo darbotvarkę. Spaudžiamos Ukrainoje kilusio konflikto tarp valstybės ir visuomenės, Bažnyčios suprato, kad visuomenė skiriasi nuo valstybės ir yra joms lygiai taip pat svarbi, jei ne svarbesnė. Jos privalėjo pasirinkti tarp valstybės ir visuomenės, ir visos jos galiausiai pasirinko visuomenę. Vienos, kaip, tarkime, Ukrainos graikų Katalikų bažnyčia, tai padarė greičiau, kitos, kaip kad Ukrainos Stačiatikių bažnyčia vienybėje su Maskvos patriarchatu, tą padarė vėliau.

Ukrainos bažnyčios Maidane atrado visuomenę su savo siekiais. Kodėl Maidanas tapo ta galia, privertusia Ukrainos bažnyčias pakeisti savo orientaciją nuo valstybės prie visuomenės? Maidanas buvo bendruomenė, kuri klasikiniu atveju gali būti suvokta kaip pilietinė visuomenė. Ši bendruomenė save suvokė tapatybę rasdama bendrose vertybėse, tokiose kaip žmogaus orumas, sąžiningumas, pasisakymas prieš smurtą, solidarumas ir pasiryžimas pasiaukoti. Tokia pilietinė visuomenė, kokia gimė Maidane, šiandien sunkiai gali būti atrasta kur nors modernioje Europoje, kur didžiąja dalimi žmones dabar vienija bendri interesai, o ne bendros vertybės.

Ukrainiečiai matė, kaip Europos politikai išduoda europinį Maidaną, tačiau ukrainiečiai neišdavė Europos vertybių, kurias istoriškai įkūnija šis žemynas. Bažnyčios suprato, kad šios vertybės yra itin artimos toms vertybėms, kurias išpažįsta krikščionybė: altruizmas, pasiaukojimas, solidarumas. Maidanas privertė bažnyčias peržengti daugelį metų santykyje su valstybe dominavusį status quo ir paremti su smurtiniu režimu kovojančią visuomenę.

Bendra Ukrainos Bažnyčių pastanga spręsti Maidane iškeltus socialinio teisingumo ir žmogaus orumo klausimus davė postūmį spręsti kitą problemą, kamavusią Ukrainos Bažnyčias nuo pat nepriklausomybės – pasidalijimus. Stačiatikių bažnyčios Ukrainoje yra pasidalijusios ne dėl bažnytinių ar teologinių, o dėl socialinių ir politinių priežasčių. Socialinis Ukrainos visuomenės pasidalijimas yra tikroji schizmos priežastis. Padėdamos užgydyti šią schizmą, Bažnyčios padeda pačios sau taip tiesdamos kelią susitaikyti ir įveikti chizmą.

Intervencijos pasmerkimas

Dar labiau susiskaldžiusios Bažnyčios susivienijo iššūkio, kuris iškilo Ukrainai po Maidano pergalės, akivaizdoje. Šis iššūkis tai separatizmas šalies rytuose ir pietuose bei Rusijos karinė agresija. Bažnyčios pradėjo veikti ir ne paskirai, kaip kad dažnai nutikdavo Maidane, tačiau demonstruodamos didesnę vienybę. Jos kaip platformą savo rūpesčiams išreikšti pasirinko Visos Ukrainos bažnyčių ir religinių organizacijų tarybą. Visų pirma vasario 22 dieną, kai buvo nušalintas prezidentas Viktoras Janukovyčius, tarybos nariai, kuriems pirmininkavo Ukrainos Stačiatikių bažnyčios atstovas metropolitas Antonijus, pasirašė pareiškimą dėl separatizmo pavojaus. Vasario 25 dieną tarybos nariai susitiko su Ukrainos parlamento pirmininku ir laikinai prezidento pareigas einančiu Aleksandru Turčynovu, kuris yra ir baptistų pastorius. Po šio susitikimo tarybos nariai paskelbė pareiškimą, kuriame pripažįsta naujosios vyriausybės Kijeve legitimumą.

Bažnyčių balsas tapo ypač girdimas smerkiant Rusijos įvykdytą agresiją prieš Ukrainą. Svarbus pareiškimas buvo paskelbtas kovo 2 dieną, prabėgus dienai po to, kai Rusijos parlamento aukštesnieji rūmai suteikė leidimą prezidentui Vladimirui Putinui siųsti Rusijos karius į Ukrainą.

2014 metų kovo 1 dieną Federalinio susirinkimo Federacijos taryba Rusijos prezidento prašymu davė leidimą panaudoti Rusijos karius Ukrainoje. Kitos šalies kariniai veiksmai Ukrainos teritorijoje kelia pavojų net tik šiai šaliai, tačiau ir taikai bei stabilumui visame Europos žemyne.

Mes raginame Rusijos valdžią atsisakyti karinio ir bet kokio kito kišimosi į Ukrainos vidaus reikalus, jei tai nėra numatyta tarptautinėje teisėje ir dvišaliuose susitarimuose. Rusijos valdžia turi suvokti savo atsakomybę prieš Dievą ir žmoniją dėl neatitaisomų pasekmių, kurias sukeltų karinis konfliktas Ukrainos žemėje.

Ukrainiečiai rusams jaučia draugiškus ir broliškus jausmus. Ukrainos piliečiai nenori kurstyti priešiškumo. Mes ir toliau kaip suvereni ir nepriklausoma valstybė norime tęsti broliškų santykių su Rusija kūrimą.

Dar kartą mes liudijame valstybinės valdžios, suformuotos Aukščiausiosios Ukrainos Rados, ir pareigūnų, paskirtų laikinai pareigas einančio prezidento Aleksandro Turčynovo bei Ukrainos vyriausybės, legitimumą.

Kreipiamės į tarptautinę bendruomenę su prašymu daryti viską, kas įmanoma, kad Ukrainoje būtų išsaugota taika ir šalies teritorinis integralumas, suverenitetas ir Ukrainos sienų neliečiamumas. Taikos ir stabilumo Ukrainoje pamynimas graso sugriauti visą modernią pasaulio saugumo sistemą. Todėl turi būti pasitelkiamos visos priemonės, kad Ukrainoje dėl užsienio karinių pajėgų įsikišimo nekiltų karas.

Ukrainos Bažnyčios ir religinės bendruomenės yra su ukrainiečių tauta. Raginame visus dar karščiau melstis už Tėvynę.

Ukrainos Stačiatikių bažnyčia vienybėje su Maskvos patriarchatu turi glaudžius saitus su Rusijos bažnytines ir politine vadovybe. Todėl ji turi daugiausia priemonių iš visų Ukrainos bažnyčių paveikti Rusiją. Ši Bažnyčia dvejojo paremti protestus prieš V. Janukovyčiaus režimą ir iki šio režimo žlugimo bandė likti neutrali.

Tiesa, po V. Janukovyčiaus režimo žlugimo ši Bažnyčia ėmė aktyviau remti visuomenės siekius. Ji pasiūlė tarpininkauti derybose su Rusija už Visos Ukrainos bažnyčių ir religinių organizacijų tarybos rėmų. Bažnyčios Locum Tenens metropolitas Onufrijus Maskvos patriarchui Kirilui ir Rusijos prezidentui V. Putinui nusiuntė laišką, raginantį vengti karinio konflikto su Ukraina ir saugoti šalies teritorinį integralumą. Savo laiške prezidentui V. Putinui metropolitas Onufrijus rašė:

„Šiandien mūsų kenčianti Tėvynę, kuri visi vienodai mylime ir linkime jai taikos bei klestėjimo, susidūrė su vienu didžiausių iššūkių savo istorijoje. Po ilgos vidinės krizės, pareikalavusios žmonių gyvybių, nauja susirūpinimo priežastimi tapo faktas, kad Rusijos Federacijos Federalinio susirinkimo Federacijos taryba suteikė jums galias panaudoti Rusijos ginkluotąsias pajėgas Ukrainoje. Stovime ant bedugnės krašto. Pririektų daugiau nei dešimtmečio iš ten išsikrapštyti.

Jo Šventenybė patriarchas Kirilas per vizitą Kryme ištarė išmintingus žodžius, kad dvi broliškų tautų flotilės niekada neturi žvelgti į viena kitą pro ginklo taikiklį.

Viešpats patikėjo jums valdyti didžią šalį. Pažindamas jus kaip krikščionį stačiatikį, prašau jūsų: sustabdykite žmonių kančias, užkirskite kelią Ukrainos valstybės ir mūsų šventos Bažnyčios padalijimui.

Oficiali retorika šiandien yra toli gražu nepajėgi nuraminti Dievo žmonių, gyvenančių pusiasalyje ir kitose Ukrainos vietose. Neatsargus žodis gali sukelti nenuspėjamas pasekmes ir, Dieve neleisk, atvesti į katastrofą. Raginu jus kaip didžios šalies įstatymų sergėtoją užstoti kelią pasidalijimui, užkirsti kelią kraujo praliejimui ir brolžudystei žmonių, pakrikštytų tuo pačiu Dniepro vandeniu.“

Patriarchas Kirilas į metropolito Onufrijaus laišką atsakė tą pačią dieną. Jis ypač pažadėjo „daryti viską, kas įmanoma, kad įtikintų tuos, kurie savo rankose turi valdžią, kad jie negali leisti pralieti nekaltų žmonių kraują.

Jokio atsakymo iš V. Putino kol kas nėra.

Dialogas

Ukrainos Stačiatikių bažnyčios sinodas, kuris buvo sušauktas iškart po pokyčių vyriausybėje ir kuris išrinko Locum Tenens, priėmė ir kitą svarbų sprendimą – sukurti komisiją dialogui su Kijevo patriarchatu. Tai buvo išmintingas sprendimas, ypač turint mintyje, kad anksčiau bet koks bandymas pradėti oficialų dialogą buvo blokuojamas.

Tai yra ženklas, kad religinis Ukrainos žemėlapis gali kisti. Bažnyčios nebežvelgs viena į kitą pro ginklo taikiklį įsitaisiusios apkasuose. Dabar šių Bažnyčių nariai atsidūrė tuose pačiuose apkasuose kovodamos prieš Ukrainos okupaciją ir jaučia, jog tapo ginklo broliais. Reikia viltis, kad vieną dieną jie taps ir broliais Kristuje. Šiandien ši diena yra arčiau nei bet kada anksčiau.

Pagal Catholic World Report parengė Donatas Puslys

Kas yra „bernardinai“?

Arba, kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.