2014 03 12

bernardinai.lt

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Gabrielė Labanauskaitė. Linkusi įsilieti į procesą

Gabrielė Labanauskaitė. Monikos Penkutės nuotrauka

Dramaturgė, teatrologė, grupės „AVaspo“ lyderė, tarpdisciplininio meno festivalio „Tarp“ iniciatorė Gabrielė Labanauskaitė-Diena tikriausiai nenorėtų būti pavadinta individualiste. Dažnai scenose ir šalia jų matoma eksperimentuojanti menininkė, rodos, neturi kada atsidusti dėl vis nepalankių sąlygų idėjoms įgyvendini ir tiesiog veikia. Tad prasidėjus Teatrų metams kalbamės apie jos įvairiakryptį įsiterpimą į kultūros pulsą.

Tavo veikla daugiausia susijusi su rašymu, kuriam būdingas interaktyvumas – dramaturgija, trumpametražiai poezijos filmai, „AVaspo“ pristatoma kaip audiovizualinės poezijos grupė. Kodėl nepakanka vien rašyti ir palikti tai popieriuje intymesniam pasikalbėjimui?

Kad ir kiek man svarbių įvairių sričių būčiau sujungusi, jas lengva sugrupuoti į du pasaulius: teatro ir poezijos. Tekstus vaidinimams, dramos būreliams rašyti pradėjau dar vaikystėje, kai buvo aiškūs tikslai ir auditorija, todėl nesijaučiau esanti jaunoji rašytoja. Dramaturgija man nėra rašymas į stalčių, nors yra teatro srities literatūros, skirtos tik skaitymui. Pripažinkim, kiek iš mūsų skaito dramos kūrinius, jeigu tai ne mūsų specialybė arba retas išpuoselėtas interesas?

Nežinau, kaip reikėtų vadinti poetinę kūrybą – tai atskiras, vardo dar neturintis žanras. „AVaspo“ tekstas nėra tiesiog eilėraštis, prie kurio reikėtų pagalvoti, kokį vaizdą parinkti, nes jis iškart kuriamas medijai, o ne tyliajam pasiskaitymui. Savęs poete jau daug metų nevadinu, tik kartais išgirstu iš kitų. Artimesnis tekstų prodiuserės ar generatorės įvardijimas. Tai, ką darome kartu su kitais tarpdisciplininius projektus inicijuojančiais autoriais, dar neturi konkrečios klasifikacijos, kurią visuomenė linkusi priskirti. Nesu prieš. Norėčiau, kad ilgainiui rašantieji kritiką Lietuvoje suprastų, kad poezija patiria adaptaciją, tampa eksperimentine, atliekamąja ir jai nagrinėti nepakanka literatūrologijos įrankių. Man ji kilo iš poreikio bendrauti su žmonėmis, nejučiomis keisti tekstą, leisti jį interpretuoti plačiau. Pati nekuriu vaizdo ar garso, prie jo prisideda kito ranka.

Esi visuomeniškai aktyvi dramaturgė, įkėlusi koją į akademinę sferą – neseniai tapai teatrologijos mokslų daktare. Atsiduri tarp pasaulių, kuriuos vienija tas pats objektas, tačiau priėjimo būdai, žvilgsniai susitelkia skirtingai. Kuo tau įdomi ši sritis? Nesijauti svetima?

Gyvenime nėra atsitiktinių dalykų – viskas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję, vėliau susijungia. Teatrologija, teorinis priėjimas prie dramos, jos dėstymas studentams, atrodytų, su kūryba neturi nieko bendra, tačiau iš tiesų skatina pažvelgti į dramaturgiją akademiškesniu, netgi techniniu, atskleidžiančiu, kaip kuriama drama, požiūriu. Tai leidžia pastebėti, atrinkti ir parodyti tam tikrus objektus ne tik draugams, bet ir studentams (ir atvirkščiai). Randu analogiją su praeitimi.

Kai kūriau poeziją, studijavau literatūros kritiką, o ėmusis poezijos kritikos, nustojau rašyti bet kokius poetinius tekstus – tapau savikritiškesnė, ir šis jausmas virto stabdžiu, neleidžiančiu išsakyti žodžių. Po kiek laiko, nustojus domėtis teoriniais dalykais, savaime atgijo praktiniai – vėl pradėjau kurti. Bijodama, kad tai pasikartos, vengiu rašyti dramos kritiką. Kita vertus, bet koks teorinis įrankis skirtas tam, kad gerai perpratęs jį pamirštum. Kai taip atsitinka (tikiuosi, dabar taip ir yra), įgytos žinios nevaržo, o atveria galimybę profesionaliau žvelgti į asmeninį tekstą. Tai mane žavi ir traukia. Taigi, nors ir nesijaučiu rimta mokslininkė, tačiau svetima šiai sričiai irgi nesu.

Disertacijoje analizę taikei ir savo dramoms. Kodėl kilo ši mintis? Ką suteikia toks viešas skverbimasis?

Ši mintis gimė dalyvaujant vienoje kauniečių teatrologų rengtoje konferencijoje, kurioje skaičiau pranešimą apie vokiečių dramaturgo T. Dorsto pjesę „Aš, Fojerbachas“. Akademinė bendruomenė nustebo, kodėl neanalizuoju savo teksto. Iš pradžių man taip pat atrodė neįprasta, tačiau užsienyje tai dažna praktika. Skatintina, jeigu menininkas gali akademiškai arba moksline kalba analizuoti savo kūrybą, nes taip atsiranda tiesioginis, daugiakryptis ir labai įdomus santykis. Juk kas gi geriau už autorių pažįsta savo kūrinį? Kita vertus, atsiribojimas nuo savo kūrybos ir tapsmas mokslininku, kuris „šaltais“ įrankiais preparuoja teksto kūną, leidžia pačiam naujai pažvelgti į savo meną. Tai praplečiantis žvilgsnis, atveriantis pasiskirstymą vaidmenimis, suteikiantis grįžtamąjį ryšį.

Šiemet paskelbta Teatrų metų programos idėja jau sulaukė reakcijos, kad pirmenybė teikiama klasikai ir mažai vietos lietuviškai dramai ar apskritai jaunosios kartos kūrybai. Kaip tau atrodo ši situacija? Jauti dėmesio lietuviškai dramaturgijai stoką?

Ši tema vis dar aktuali. Tikriausiai vienokios nuomonės laikosi režisieriai, kitokios – dramaturgai, bet atstovauju savo profesijai. Pasigendu infrastruktūros – turime tiek daug teatrų ir režisierių, bet nėra tokio, kuris būtų skirtas tik lietuvių pjesėms, nors auditorijos susidomėjimas yra didžiulis, salės nelieka tuščios. Ko bijoma? Nepakanka seminarų, užsiėmimų, skirtų pradedantiems dramaturgams. Vienintelis nacionalinės dramos konkursas „Naujosios dramos akcija“ (anksčiau „Versmės“) vyksta tik kartą per metus. Akivaizdu, kad dėmesio mažai, ir vienas iš įrodymų yra tai, jog mes vis dar neturime teatro dramaturgijos studijų. Teko girdėti, kad jos planuojamos, tuo labai džiaugiuosi. Tačiau bendra situacija primena užburtą ratą: režisieriai sako, kad nėra geros lietuviškos dramaturgijos, bijoma statyti laiko neišbandytus kūrinius, o lietuvių dramaturgai klausia, kaip galima tobulėti, sukurti ką nors puikaus, jeigu neturime platformos, leidžiančios augti? Lieka tikėtis, kad kažkas po truputį pradės tuos vandenis judinti, nes darbo šioje srityje išties nemažai.

Drama man visada atrodė sunkiausias būdas prabilti tekstu, nes jos performatyvi prigimtis. Kaip jautiesi matydama įkūnijamą savo pjesę? Kokį vaidmenį atlieki ir ar džiaugiesi rezultatais?

Visada smagu pažiūrėti, kas išeis. Rašydama dramą neturiu jokių iliuzijų ir aiškiai suvokiu, jog tai darau ne sau, net ne auditorijai, o pirmiausia kūrybinei komandai, kuri tampa bendraautore ir scenoje kūrinį lipdo kartu. Todėl rezultatas gali būti pats netikėčiausias. Stengiuosi adekvačiai reaguoti į situacijas, išreiškiu savo nuomonę. Jeigu kūrybinė komanda pagrįs naują sprendimą, neprieštarausiu, bet galvosiu, kuo galėčiau padėti, papildyti, patobulinti. Esu atvira, linkusi įsilieti į procesą. Rodos, užrašai viena, o scenoje tekstas mainosi, kažko netenkama, šis tas pridedama.

Dirbdama dažnai pasitelkiu principą „daryk, ko labiausiai nemėgsti“, t. y. stengiuosi išbandyti silpnąsias arba nemėgstamiausias savo, kaip dramaturgės, vietas. Pavyzdžiui, man labai nepatikdavo monologai, nemėgau jų ir rašyti, todėl nusprendžiau, kad sukursiu būtent monologinę pjesę, kokia ir buvo „Raudoni batraiščiai“. Tačiau režisierė Yana Ross atkalbėjo ir pasiūlė pasitelkti dialogus, daugiau aktorių. Pjesė vis tiek išliko monologinė, paremta koliažu, o režisierė repeticijų metu monologus pavertė dialogais, nes, kaip žinoma, taip parašyti tekstai katalizuoja dramos veiksmą. Šis sprendimas pasiteisino, nors buvo įdomu stebėti ir kitą, studentų baigiamojo darbo versiją, statytą Monikos Klimaitės Klaipėdoje, kai laikytasi monologo principo. Abiem atvejais scenoje įkūnijama pjesė visiškai keičiasi, nors pirminė kūrinio idėja išlieka, kokia buvusi. Taigi esu atvira kardinaliems formos pokyčiams, jeigu turinys nepažeidžiamas ir nedeformuojamas.

Kasdienybėje tau svarbus teatriškumas?

Taip, labai svarbus, juk gyvename karnavalinėje visuomenėje. Kasdien turiu labai daug vaidmenų, į juos įsikūnyti tenka visa širdimi ir siela. Tiesiog jie yra tokie skirtingi, vienas nuo kito nutolę, jog nori ar ne juos reikia skirti. Kaip festivalio „Tarp“ organizatorė rytą galiu pradėti vilkėdama kostiumėlį ambasadoje, vakare, tardamasi dėl koncerto, visai kitaip apsirengusi kalbuosi su reperiais. Dėstydama studentams atlieku rimtesnį vaidmenį, kuris visai netolygus sceninei veiklai, taip pat turinčiai savo įvaizdį. Kartais visi šie asmenys susibėga, kartais ilsisi skirtingose lentynėlėse, nepainiojami. Taip ir turi būti. Nemanau, kad tai veidmainystė, juk į bažnyčią neiname sportine apranga, o į sporto salę – su ilga, puošnia suknele.

Ar tau gali būti taikoma frazė „kūrybinis principingumas“? Ką ji tau reiškia?

Norėčiau, kad galėtų būti taikoma, atitiktų sąmoningą kūrėjo laikyseną. Kūrybinį lauką sąlygoja daug veiksnių. Juntama kūrėjo ir amatininko, kuriančio pagal užsakymus, riba, kai kiekvienas norintysis pragyventi arba bent jau užsidirbti iš kūrybos turi kaip nors manevruoti. Pelnydamas dėmesį, atsiduri tarp to, ko reikia publikai, valstybei ar privatiems, nebijokim šio žodžio, klientams. Tarp to, ką nori kurti pati, su kokiais bendraautoriais nori žengti koja kojon ir tobulėti. Stengiuosi ir manau, kad pavyksta išlikti sau teisingai, tačiau pagundų ir išbandymų visada atsiranda.

Nuo idėjos gimimo iki įgyvendinimo scenose yra ką nuveikti. Rašydama pjeses, organizuodama audiovizualinės poezijos festivalį, koncertuodama, atsiduri ir šalia jų, ir jose. Ar lengva realizuoti netikėtus planus, kurie gali nepasiteisinti? Ką patartum tiems, kurie nesiryžta įgyvendinti projektų?

Didžiąją dalį organizacinių projektų įgyvendinu ne viena – tai komandinis darbas. Per daugelį metų susiformavo tvirtas branduolys, pasiskirstantis ir atliekantis funkcijas pagal pomėgį, gebėjimus. Kaip dramaturgė ar atlikėja esu viena, bet mąstydama, kaip jį atlikti, kliaujuosi kitų rūpesčiu. Šiuo atveju atsakyčiau, kad lengva, nes daug rankų didžią naštą pakelia (šypsosi). O pradžia visada sunki dėl nežinomybės – ko griebtis, kokius pirmuosius žingsnius žengti. Manau, drąsiai ir atvirai kalbantis, tariantis, svarstant idėjas visada atsiras bendraminčių.

Ką šiuo metu laikytum svarbiausiu savo pasiekimu?

Svarbiausias – būti žmogumi – dar nėra pasiektas, nes visa žmogiško idealo nuojauta viduje šlifuojama lyg brangakmenis. Kol dar judi, šis momentas nėra paskutinis. Kūrybos požiūriu – tai trys „AVaspo“ albumai, kurie yra visiški kūdikiai, svarbūs lyg rašytojui išleista knyga. Taip pat šalia esanti kūrybinė komanda ir neseniai baigta disertacija, kuri dar krypsta į pasiekimą, nes žodžiams reikia „susigulėti“ ir sugulti į monografijos puslapius. Apskritai pasiekimo suvokimas skatina galvoti apie rezultatą, o jis man nėra priimtinas. Orientuojuosi į kintantį, slaptingą procesą – šiuo metu juo labiausiai ir džiaugiuosi. Tai nėra įprasta, nes anksčiau dar žinojau, ką veiksiu po poros metų, kur link einu, o šiuo metu jaučiuosi esanti pakeliui, tarpinėje stotelėje, skatinančioje daug ko sykiu ir nežinoti, ir suvokti.

Kalbėjosi Neringa Butnoriūtė