Kino pavasaris’14: retrospektyva judėjimo „Solidarumas“ tematika

Kadras iš filmo „Žmogus iš geležies“

„Kino pavasaris“ kartu su Lenkijos institutu Vilniuje kviečia žiūrovus ir kino profesionalus susipažinti su „Solidarumu“: judėjimo vaizdiniais kine. Lenkija šiemet yra festivalio partnerė, todėl programoje gausu filmų iš šios kaimyninės šalies. Su retrospektyva skaitytojus supažindiname trumpai pristatydami kiekvieną retrospektyvos filmą ir režisierių bei kalbindami Lenkijos instituto direktorę Małgorzatą Kasner.

 „Lenkiją ir Lietuvą jungia pagarba laisvės idėjai“

Pašnekovė, kalbėdama apie retrospektyvos temos pasirinkimą, sako: „Lenkiją ir Lietuvą jungia pagarba laisvės idėjai. Todėl solidarumo tematikos filmų programa neabejotinai turėtų būti artima ir šiltai priimta taip pat ir Lietuvos žiūrovų. Šiais metais Lenkija mini net kelias labai svarbias sukaktis: 25-ąsias demokratinių permainų Lenkijoje metines (1989 m. po Apskritojo stalo derybų surengti pirmi laisvi rinkimai), 10-ąją įstojimo į Europos Sąjungą ir 15-ąją prisijungimo prie NATO sukaktį. Taigi, galima teigti, kad lenkai mėgsta sukaktis ir mielai diskutuoja istorinėmis temomis ne tik visuomeninėje erdvėje, bet ir kine.

Šį susidomėjimą galima pastebėti ne viename pastarojo meto lenkų filme: nuo karo, pokario, holokausto tematikos – (M. Krzyształowicziaus „Žmonių medžioklė“, P. Chochlewo „Vesterplatės paslaptis“, A. Holland „Tamsoje“, P. Pawlikowskio „Ida“), iki juostų, pasakojančių apie komunizmo žlugimą ne tik Lenkijoje, bet ir visame buvusiame sovietiniame bloke paskatinusį „Solidarumo“ judėjimą (A. Wajdos „Wałęsa. Vilties žmogus“). Šias sudėtingas temas lenkų kino kūrėjai traktuoja ne tik rimtai, bet ir tarsi primerkę akį, pasitelkdami lengvesnį žanrą – komedijos ar detektyvo (W. Krzysteko „80 milijonų“), dažnai jauniems žmonėms tai patrauklesnė forma kalbėti rimtomis istorinėmis temomis.“

Paklausta apie jaunosios Lenkijos režisierių kartos domėjimosi sritis ir jiems aktualias temas, Małgorzata Kasner sako, jog „jaunuosius lenkų režisierius šiandien kine domina pačios įvairiausios temos: nuo istorijos (J. Komasos „Varšuvos sukilimas“) iki paieškų, kaip pastarųjų dešimtmečių permainos paveikė lenkų mąstyseną, gyvenimo būdą (K. Rozsłaniec „Mamos liūdesys“, W. Smarzowskio „Kelių policija“) ar pastaruoju metu visoje Europoje populiarių socialiai angažuotam kinui būdingų temų – neįgalumo, etninių, seksualinių mažumų problemų ir pan. Puikus tokio kino pavyzdys – į šių metų „Kino pavasario“ konkursinę programą „Baltijos žvilgsnis“ atrinktas M. Pieprzycos filmas „Noras gyventi“ ar neseniai Lietuvos ekranuose rodyto M. Szumowskos „Vardan…“ ir T. Wasilewskio „Plaukiantys dangoraižiai“.

Kadras iš filmo „1981 metų Kūčios“

Retrospektyvoje aštuoni įvairių Lenkijos režisierių filmai

Leszeko Wosiewicziaus filmas „1981 m. Kūčios“ – šios juostos režisierius gimtojoje Lenkijoje baigė psichologiją ir kino režisūrą, todėl galima nuspėti, jog jo filmuose svarbi psichologinė veikėjų vystymosi linija. Filmas pasakoja jautrią šeimos istoriją, tačiau fone visuomet tvyro ir į kasdienybę smelkiasi istoriniai įvykiai. 1980 m. įkurtas judėjimas „Solidarumas“, o 1981 m. jo narių skaičius jau pasiekė 10 milijonų. Kūčių naktį šeimos moterys laukia dešimt dienų be žinios dingusio vyro: anūko, sūnaus ir sutuoktinio. Jau po daugelio metų pats režisierius Gdynės kino festivalyje apie šį filmą atsiliepė: „Šioje juostoje istorija įamžinta per paprasčiausių žmonių perspektyvą. Nenorėjau nutapyti istorinės freskos, o pasiekti didžiausią įmanomą kiekį privatumo, intymumo. Veiksmas vyksta vienoje uždaroje erdvėje, nes norėjau atkurti klaustrofobišką ano laikmečio jausmą – tiek tiesiogine, tiek metaforiška prasme. („Gazeta Festiwalowa“, rugsėjo 13 d., 1988).

Retrospektyvoje netgi du Jaceko Petryckio filmai: „Mano užrašai iš pogrindžio“ ir „Miestas be dievo“. J. Petryckis labiausiai žinomas kaip operatorius dirbęs su tokiais garsiais Lenkijos režisieriais kaip Krzysztofas Kieślowskis, Marcelis Łozińskis, Agnieszka Holland. Šiam režisieriui itin svarbus dokumentinio kino žanras: „Aš tikiu šiuo žanru ir tikiu, kad jis turi egzistuoti besiremdamas moraliniais principais. Kartais tu turi kalbėti apie šiurpius dalykus, tačiau nereikia to vengti, jei sieki užsibrėžto tikslo.“. („Kino“, rugpjūčio 8 d., 2001). Abu Petryckio filmai retrospektyvoje yra dokumentiniai. „Mano užrašai iš pogrindžio“ alsuoja pavojumi: filme panaudoti nelegaliai 198­0 m. nufilmuoti kadrai. Užsimaskavę „Solidarumo“ judėjimo dalyviai pasakoja apie gyvenimą šešėlyje, apie viltis ir baimę dėl neaiškios ateities. Pokalbius keičia disidentų veikla: skrajučių platinimas Varšuvos gatvėse, nelegalios spektaklių repeticijos bažnyčiose. „Miestas be dievo“ pasakoja apie vieną pirmųjų posovietinės valdžios Lenkijoje pastatytų miestų – Novą Hutą. Jame nėra nei vienos bažnyčios, tačiau maištas dėl tikėjimo ir laisvės jame buvo pats aršiausias. Paradoksalu, bet miestas, įkurtas sovietinės vadlžios kaip galybės simbolis, tapo pasipriešinimo pavyzdžiu.

Kadras iš filmo „80 milijonų“

„80 milijonų“ – tai naujausias Waldemaro Krzysteko filmas, sukurtas 2011 metais ir pasakojantis apie 1981–uosius metus. Likus vos 10 dienų iki karinės padėties paskelbimo grupelė jaunų „Solidarumo“ judėjimo aktyvistų nusprendžia sužaisti „va bank“ ir įgyvendinti nutrūktgalvišką planą – prieš valdžiai užblokuojant profsąjungos sąskaitas Vroclavo banke išgryninti 80 milijonų sąskaitoje esančių zlotų. Saugumo agentams lipant ant kulnų prasideda kvapą gniaužiantis žaidimas. W. Krzystekas vadinamosios „vidurinės kartos“ režisierius. Filme vaizduojamas laikotarpis pačiam režisieriui labai svarbus, 1981 m. jis Lodzėje baigė kino mokyklą. Režisierius pasakoja: „Pabaigęs studijas buvau pilnas entuziazmo, pasiruošęs kurti filmus, tačiau politinė padėtis tuo metu nebuvo palanki. Ateinančius“porą metų režisieriams reikėjo kantriai laukti, kol jų scenarijai bus perskaityti.“ („Kino” kovas, 1987 m.).

Kadras iš filmo „Be pabaigos“

Retrospektyvoje taip pat bus rodomas Krzysztofo Kieślowskio filmas „Be pabaigos“. Šis režisierius daugeliui žiūrovų pažįstamas iš mini-serialo „Dekalogas“, spalvų trilogijos ir „Dvigubo Veronikos gyvenimo“. Kieślowskis yra vienas žymiausių Lenkijos režisierių, pripažintas ne tik gimtojoje šalyje, bet ir visame pasaulyje. „Be pabaigos“ pasakoja apie moterį, gedinčią neseniai mirusio vyro. Jos sutuoktinis Antekas buvo vienas iš keleto teisininkų, sutikusių imtis politinės bylos komunistinėje Lenkijoje. Sutuoktiniui mirus, ji ieško naujo advokato, kuris perimtų paskutinę Anteko bylą – imtųsi ginti už streiko organizavimą į kalėjimą pasodintą darbininką. Filmo siužetas kiek panašus į vieną garsiausių Kieślowskio juostų – spalvų trilogijos „Mėlyną“.

Dar vienas kino grandas retrospektyvoje – Andrzejus Wajda ir jo kino filmas „Žmogus iš geležies“. Lietuvių žiūrovai visai neseniai galėjo matyti jau minėtą A. Wajdos filmą „Wałęsa. Vilties žmogus“, kuris taip pat nagrinėja „Solidarumo‟ judėjimo temas ir yra laikytinas trečiąja trilogijos dalimi. (pirmoji dalis – „Žmogus iš marmuro“). „Žmogus iš geležies“ yra klasikinis Wajdos filmas, puikiai įvertintas kritikų (laimėjo Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje) ir pasakojantis apie dvigubų agentų moralines dilemas, pasirinkimus ir pasekmes: komunistų valdžia Gdanske inicijuoja šmeižto kampaniją prieš vieną žinomiausių „Solidarumo“ judėjimo aktyvistų Maceką Tomčiką. Užduotį ji paveda žurnalistui Vinkeliui – vyriškis turi infiltruotis į Macekui artimą aplinką. Jo draugai ir kolegos atvirai bendrauja su žurnalistu, nes šis anksčiau pagarsėjo kaip antikomunistas. Nors Vinkelis niekuomet tiesiogiai nebendravo su Macejumi, šilti kitų pasakojimai apie jį priverčia žurnalistą jaustis nejaukiai dėl dvigubo žaidimo. Vinkelis ima simpatizuoti Macekui ir gėdytis savo, kaip valdžios informatoriaus, statuso. Yra manoma, jog pagrindinio veikėjo – Maceko Tomčiko – prototipas ir buvo Lechas Wałęsa apie kurį patį vėliau Wajda sukurs, kaip jis pats teigia, paskutinį savo filmą.

Kadras iš filmo „Gatvės žaidimai“

Krzysztofo Krauze’s „Gatvės žaidimai‟ yra politinis filmas, kurio pagrindas – tikri įvykiai, susiję su studento ir opozicijos veikėjo Stanisławo Pyjaso nužudymu 1977-aisiais. Jis buvo mirtinai sumuštas, bet oficiali versija teigė, kad studentas nukrito nuo laiptų. Pyjaso mirtis sukėlė studentų demonstracijas ir paskatino pirmojo nepriklausomo Studentų solidarumo komiteto įkūrimą. Byla buvo atnaujinta 1991 m., tačiau uždaryta 1999-aisiais, nenustačius kaltųjų. Kino kritikas Krzysztofas Ociepa sako, kad šiame filme gausu intertekstualinių nuorodų, didesnis dėmesys kreipiamas ne į autentišką įvykių atkūrimą, tačiau vizualinę kino raišką, todėl filmas yra įdomus ne tik istoriškai, bet ir kinematografiškai.

Kazimierzo Kutzo filmas „Mirtis kaip duonos riekė“ pasakoja apie streiką Lenkijos anglies kasykloje „Wujek“. Kariniai daliniai užima strategines miesto vietas. Netrukus generolas Jaruzelskis per televiziją paskelbs įvedąs karinę padėtį. Motorizuoti pilietinės milicijos daliniai (ZOMO) suima nepriklausomos profesinės sąjungos „Solidarumas“ steigiamosios komisijos pirmininką. Ši žinia netrukus pasiekia kalnakasius. Kasykloje prasideda streikas. Derybos su valdžia žlunga. Kariuomenė, ZOMO ir milicija ruošiasi kasyklos šturmui.

Viena profesionaliausių Lietuvos kino kritikių Živilė Pipinytė prieš porą metų yra sakiusi, jog Lietuvos kino kūrėjai iš lenkų galėtų pasimokyti drąsos, o pokalbį užbaigdama Lenkijos instituto direktorė džiaugiasi, kad „apgalvotai vykdoma Lenkijos kino meno centro (PISF) kino kūrimo ir sklaidos politika padeda lengviau debiutuoti pradedantiems kino kūrėjams bei skatina jau pripažintų režisierių kūrybą. Didžiuojamės, kad mes – Lenkijos institutas – jau daugelį metų bendradarbiaudami su festivaliu „Kino pavasaris“ bei kitais Lietuvos kino festivaliais, taip pat galime prisidėti prie lenkų kinematografo sklaidos Lietuvoje. Norisi tikėtis, kad netolimoje ateityje atsiras ir daugiau bendrų lenkų bei lietuvių kino koprodukcijų.“

Kino pavasaris Vilniuje ir Kaune prasideda jau kovo 20-tą dieną

Parengė Kristina Tamelytė