Ar parama šalies kinui sukūrė pavojingą precedentą?

Evgenios Levin nuotrauka

„Toks sprendimas valstybės kino politikai sukuria pavojingą precedentą“, – taip praėjusią savaitę išplatintame pranešime Lietuvos kinematografininkų sąjungos Patikėtinių taryba įvertino Kino centro vadovo Rolando Kvietkausko sprendimą, neatsižvelgiant į Kino tarybos išvadas, skirti finansavimą režisieriaus Mariaus A. Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ tęstinės gamybos projektui.

Lietuvos kino centras prieš keletą savaičių paskirstė 7,5 milijonų litų filmų parengiamiesiems darbams, gamybai bei sklaidai. Beveik 5 milijonai skirti septynių vaidybinių filmų gamybai. Vėliau pranešta, kad finansavimas skiriamas dar vienam kino filmui: 100 tūkst. nuspręsta skirti vaidybiniam pilnametražiam filmui „Tarp pilkų debesų“. Filmas kuriamas pagal žinomą JAV gyvenančios lietuvių kilmės rašytojos Rūtos Šepetys to paties pavadinimo romaną. Tiesa, paraiškas vertinusios Kino tarybos sprendimas buvo kitoks: įvertinę projekto kokybę ekspertai siūlė nefinansuoti šio projekto.

Reaguodama į šią situaciją Lietuvos kinematografininkų sąjunga išplatino pareiškimą, kuriame teigia susidariusioje situacijoje įžvelgianti politinį poveikį kino valstybinio finansavimo taisyklėms ir pastebi, kad šis atvejis sukuria pavojingą precedentą šalies kino politikai.

Kodėl toks Kino centro vadovo sprendimas sukėlė dalies kino bendruomenės nerimą, Lietuvos radijo laidai „Kultūros savaitė“ pakomentavo vienas iš pranešimo autorių, Lietuvos kinematografininkų sąjungos Patikėtinių tarybos narys, kino kritikas Linas Vildžiūnas:

„Buvo priimtas vienašališkas administracinis sprendimas, prieštaraujantis Kino Tarybos sprendimui. Kino taryba yra kolegialus, kompetentingas profesionalių kino vertintojų, kino kūrėjų, gamybos atstovų organas, kurį sudaro įvairių kinematografo institucijų pasiūlyti nariai.

Manome, kad Kino tarybos sprendimas ignoruotas dėl politinių priežasčių, kadangi filmo siužetas grindžiamas Sibiro tremtimi, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas, kad filmas būtų statomas. Sprendimas priklauso nuo meninės kokybės, scenarijaus vertės. Pasitikime Kino tarybos nuomone ir manome, kad sprendimas skirti lėšų šiam projektui buvo neteisingas ir sukuria pavojingą precedentą.

Partijos ir Kultūros ministerija jau kuris laikas deklaruoja atsiribojimą nuo sprendimų dėl meno finansavimo. Ir štai šiuo sprendimu tas deklaruojamas principas grubiai pažeidžiamas. Taigi mes pareiškėme savo nuomonę, kad tokie administracinio arba politinio poveikio metodai yra nepriimtini.“

Kaip tokią situaciją vertina Kino tarybos ekspertai, vertinantys finansavimo prašančius projektus? Kokią galią tuomet turi jų išvados? – šiuos klausimus „Kultūros savaitė“ pateikė Kino tarybos pirmininkei, kino kritikei Sonatai Žalneravičiūtei.

„Projektas, kaip jis buvo pateiktas, atrodo neišbaigtas, ir dar buvo keletas argumentų, dėl ko Kino taryba mano, kad nereikia remti šio projekto. Kodėl buvo nuspręsta kitaip, manau, kad turėtų paaiškinti R. Kvietkauskas. Man asmeniškai ir ne tik man, tai atrodo mažų mažiausiai neteisinga. Keistai atrodo.“

Tuo tarpu Kino centro vadovas Rolandas Kvietkauskas komentuodamas tokį sprendimą teigia, kad filmo kūrėjų „ambicingi planai sudaro prielaidas tikėtis, jog skaudi lietuvių istorijos patirtis bus papasakota plačiam žiūrovų ratui Lietuvoje ir užsienyje“. Taigi kas turi galią nuspręsti, kokie filmai bus finansuojami iš šalies biudžeto?

„Kino taryba turi kritinių pastabų šiam projektui ir siūlė atidėti finansavimą, o aš pasiūliau neatidėti ir paremti nedidele suma šiais metais, kad šis projektas galėtų judėti toliau ir kitais metais grįžti su paraiška tolesniam finansavimui.

– Tai ar čia nėra tam tikros kolizijos?

Ne. Pagal finansavimo taisykles Kino centro direktorius priima sprendimą įvertinęs Kino tarybos siūlymus. Visais atvejais sprendimą priima direktorius. Tai nereiškia, kad Kino taryba ir Kino centro direktorius turi žiūrėti vienodai. Aišku, siekiama to išvengti, ir iki šiol neturėjome tokio nuomonių išsiskyrimo. Aš tik negaliu priimti sprendimų negavęs jokių Kino tarybos išvadų, tai reiškia, kad prieš man priimant sprendimą, projektas turi būti svarstytas Kino taryboje. Projektas „Tarp pilkų debesų“ tarybos buvo svarstytas, reitinguotas ir taryba balsavo dėl jo.

– Kinematografininkų sąjungos Patikėtinių tarybos pareiškime rašoma, kad toks atvejis sukuria valstybės kino politikai pavojingą precedentą.

Taip, tai yra nestandartinė situacija, kada pirmą kartą per dvejus Kino centro veiklos metus priimtas sprendimas buvo kitoks, negu siūlytas Kino tarybos.

Vis dėlto, atsižvelgiant į kritines Kino tarybos pastabas, priimtas sprendimas yra ne toks kaip kitų filmų atveju. Paprastai pirmais metais projektui skiriama didžioji dalis finansavimo, kad kūrėjai pabaigtų bent filmavimo darbus. O šiuo atveju yra atvirkščiai: šiais metais skirta nedidelė dalis, 100 tūkst. litų, kitais metais numatant skirti ne daugiau kaip 1 400 000 litų. Tačiau į šią sumą filmo kūrėjai galės pretenduoti tik kokybiškai atlikę numatytus darbus. Jeigu šis mūsų įsipareigojimas į priekį jiems suteiks galimybę sėkmingai pasirengti, tai jie sugrįš su stipria paraiška. Viskas jų rankose.“

Šioje situacijoje labai norėtųsi tikėti, jog iš tiesų viskas „kūrėjų rankose“. Tik kodėl nepatikėjo Kino tarybos ekspertai? Pritrūko optimizmo, kompetencijos? Ir kiek vienas žmogus turi galios formuoti nacionalinę kino politiką? Klausimai retoriniai.