2014 03 15

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Domantas Razauskas. Gyvoji „Žalvarinio“ pusė

Šio albumo apžvalga pradedu savo rašinių ciklą „Bernardinai.lt“. Turiu viltį, jog jis nebus baigtinis ir užmojį kas savaitę apžvelgti arba pristatyti vieną ar kelis muzikinius fenomenus, albumus, grupes, judėjimus… Nebūtinai naujus, nebūtinai plačiai girdėtus. Galiu tik nuraminti, jog bus visko – nuo džiazo iki elektronikos, nuo klasikos iki keisčiausių roko formų.

Pradedu nuo tėvynainių „Žalvarinio“ albumo „Gyvas“, pasirodžiusio šių metų vasario 21 dieną. Albumo, kurį vargu ar galėsite įsigyti prekybos centruose, nes grupė jį išleido pati, savo lėšomis ir platins, matyt, taip pat pati.

Kodėl nuo jo? Eidamas padainiui paaiškinsiu, kodėl būtent šį „Gyvą“ koncertą, virtusį albumu, manau esant įvykiu, vertu aprašymo. Užbėgdamas už akių visokiems „draugas rašo apie draugus“ galiu pasakyti, kad nesu didelis senojo „Žalvarinio“, kaip ir viso lietuviško folk-rock (kartais kiek juokingai pavadinamo folk-metal) gerbėjas. Sakau „senojo“, nes su šiuo albumu radosi „naujasis“. Visai kitoks. Man dažnai nuobodulį keldavo kiek primityvoka „Žalvarinio“ dainų formulė: elektrinių gitarų rifai + liaudies daina. Nepaisant aukšto lygio gitaros technikos, kai kada sudėtingesnių aranžuočių, elektrinės gitaros ir mušamieji dainas uždarydavo tarsi į kokį kalėjimą. Ankstesniuose albumuose jos skambėdavo lyg iš už sienos, o po antros ar trečios visos imdavo rodytis tokios pačios, lyg su ta pačia kalinio uniforma. Be to, neapleido keistas, galbūt mano paties kompleksų sukurtas įspūdis, kad jos kurtos ir atliktos kažkam „savam“. Kad ir kiek mano fantazija paišydavo tą „savą“, jis visada galiausiai virsdavo plaukus į alų mirkančiu stipruoliu prie scenos.

Šiuo atžvilgiu man įdomesnis reiškinys buvo grupė „Ugnėlakis“, kurios muziką būsimi „Žalvarinio“ nariai tuomet vadindavo pagan-metal. Pamenu jų koncertus. Juose bent jau buvo kažkas nesuvaldyto gaivališko ir tuo pat metu pasmerkto.

Ir štai mano rankose „Gyvas“. Iš tiesų gyvas. Gyviausias iki šiol. Kvėpuojantis, alsuojantis, kviečiantis. Suturėtas ir suvaldytas, tačiau tuo pat metu laisvas ir atsivėręs. Leidęs muzikai tekėti ne iš savęs, o per save. Muzika tampa gera, pagauna ir neša tada, kai ji didesnė už kūrėją, kai jos niekas nebando uždaryti.

Kaip sako pats pavadinimas, „Žalvarinis“ padėjo elektrines gitaras į kampą ir įvyko keistas dalykas, lyg nuo žolės kas nukėlė sunkų akmenį, ir ji vėl ėmė kaltis, stiebtis. Lyg metalistas ryte nubudo pievoje ir nustebo, kiek garsų, skambesių, muzikos, krypčių yra pasaulyje! Ir nė viena už kitą nėra blogesnė! Galbūt taip tiesiogiai ir nebuvo… Juk viena grupės vokalisčių Laurita Peleniūtė jau senokai dirba su įvairiataute world, folk ir etno muzika grupėje „Marga muzika“.

Ir galbūt šis pokytis įvyko tik mano galvoje (ar dar kur nors jie vyksta?). Bet „Žalvarinis“ Šv. Kotrynos bažnyčioje su daugybe skirtingų kviestinių world, džiazą, klasikinę muziką grojančių muzikantų įžiebė viltį, jog tai, kas Lietuvoje anksčiau vadinama folk-rock, keičiasi. Į gyvąją pusę.

Viskas prasideda nuo energingo „Kabice“, užduodančio toną visam albumui, kurį, regis bus sunku išlaikyti. Mat „Kabice“ aranžuotė turi intrigą. O intriga sukuriama paprastai: paslaptingas užkalbantis tekstas, kurį klausydamas iki galo nesupranti, lietuvių čia tarmė, o gal latvių (albumo viršelis sako, kad lietuvių). Tada šnabždesiai ir rituališkai skambantys „tom-tom“ būgnai, vos girdima perkusija, net klavišų „padas“. Aukščiausia emocinė kūrinio vieta – smuiko ir gitaros unisoninė tema, primenanti airiško folk motyvus. Žodžiu, į „Kabice“ grupė sukišo beveik viską, ką tik galėjo ir jau perklausius pirmą dainą sukirba nerimas, jog iki penkiolikto albumo kūrinio tokio tono išlaikyti nepavyks.

Žalvarinis „Skauda man“

Tačiau čia kerta tai, ko mažiausiai tikėtumeisi: bliuzas. Ideali aranžuotė, idealiai tinkantis liaudies dainos tekstas, paliekantis kažkokį keistą eschatonišką pagirių (lyriniai herojai pramigo esminius darbus ir teisinasi per naktį skaudančia galva), o gal mirties įspūdį. Abiem atvejais tai tinka bliuzui. Dar labiau tinka Aleksandro Teno „slide“ gitaros apžaidimai, solo ir manding nevalingi vokalisčių Lauritos Peleniūtės bei Inetos Meduneckytės-Tamošiūnienės šūktelėjimai „Jėėė!“ Mano galva geriausia albumo daina.

Žalvarinis „Kanapė“

Dabar tikrai viskas eis tik žemyn. Kur tau… Toliau reggae! Anksčiau albume „Žalio vario“ (2005) girdėta daina „Kanapė“ tik čia, mano galva, suskambėjo ir išsipildė visa savo esybe. Nes akustinė gitara čia tinka geriau nei besaikis „džyrinimas“ elektrine, už kurio taip ir matosi plaukų purtymas ir alaus taškymasis. Tačiau užvis labiausiai dėl to, kad daina surado savo tobulą aranžuotę – kai reggae muzika suranda Kanapę, tebereikia leisti jai augti!

Apskritai, mano manymu, folk-rock judėjimui Lietuvoje labiausiai trūksta (savi)ironijos. Jei bliuzas nustebino ir nuramino, jog tai atviri viso pasaulio muzikai žmonės, tai gyva „Kanapė“ apskritai uždegė kažkokią ryškią ir malonią šviesą. Gal ateis laikas, kai rastamanai ir romuviečiai susitiks vienoje scenoje? Štai ten aš norėčiau būti.

Tiesa, „Kanapėje“ lyg čia buvęs ir vėl atsiranda airiško folk motyvas, kurį užduoda Roberto Semeniuko gitara ir Tado Dešuko smuikas. Norėtųsi tą motyvą dar plačiau išvystyti, nes vystyti yra ką ir kur. Juoba žinant, kad už kulisų savo išėjimo laukia airiško vistlo (tokia specifinė švilpynė) virtuozas Saulius Petreikis. Šiose vietose visada prisimenu kokius nors „Flook“ arba legendinius „The Chieftains“ ir pasvajoju, kaip tas trumpas motyvas virsta vos ne atskiru kūriniu.

Beje, visos aranžuotės (ir net albumo prodiusavimas bei leidyba) yra būtent R. Semeniuko darbo vaisius.

Toliau grojantis „Už stalo“ iš pradžių nukelia į rūmų puotą, muzika padvelkia net kažkokiais barokiniais šokiais. Tiesa, vidury lyrinis herojus akivaizdžiai padaugina (o gal kalta ankstesnės dainos substancija) ir baisiai nuliūsta. Minorinė tema ypač išryškina silpnąją smuiko pusę – jis elektrinis ir kažkaip nelabai dera prie viso šio gyvo reikalo. Ne dėl to, kad T. Dešukas prastai grotų – tai vienas geriausių jaunų smuikininkų šalyje, bet dėl to, jog gyvo albumo suvedime girdisi tik tas siauras elektrinis smuiko signalas. Minusas gal ir nedidelis, labai jis košės negadina, bet toliau visą likusį albumą aš įsivaizdavau, kaip skambėtų gyvas medinis smuikas.

Žalvarinis „Teka“

Girtuoklio kančias keičia liaudies daina „Teka“, kuri gal ir būtų ženklas, kad grupė pagaliau „nusėdo“ po tokios aktyvios pradžios, tačiau čia ypač galima pagirti R. Semeniuko aranžavimo talentą. Daina suskamba kaip ypatingai intymi ir subtili baladė. Išskirtinė aranžuočių savybė, ypač atsiskleidžianti šioje dainoje, yra gebėjimas pajausti ir išpildyti tyliausias ir garsiausias kūrinių vietas, dinamiką. Taip pat foninių ir pagrindinių instrumentų atskyrimas konkrečiame kūrinyje. „Teka“ pagrindas yra Mindaugo Balčiūno fortepijonas, o nuostabus vokalisčių perėjimas į kanoninį dainavimą priverčia išsišiepti iš gerumo.

Didžiausias albumo pliusas yra tas, jog klausydamas net pamiršti, kad klausai liaudies dainų, „Žalvarinio“… Tai universali muzika, akustinis world rokas, kur gali tikėtis bet kokio pasaulio instrumento. Jau minėjau, mane šiek tiek erzindavo ankstesnio „Žalvarinio“ elektrinių gitarų vanojimas lyg vanta per nugarą. Lengva stiprią vietą paryškinti „fūzu“. O čia ne vanojimas, čia ypač subtilios procedūros, nuo glostymo iki baksnojimo, stiprias vietas paryškinant daugybe gyvų instrumentų, pačia aranžuote. Tada jos suskamba dar stipriau.

To liudijimas ir Gedimino Mačiulskio afrikietiška perkusija, ir dainoje „Plati ulyčia“ įžangą grojantis S.Petreikio armėniškas dudukas. „Plati ulyčia“ yra įrodymas, kokio lygio muzikantai susirinko šiam koncertui ir kaip galima surasti tokį skambesį, tokią aranžuotę, kuri išsaugotų net bjauraus ciniko ir toli gražu ne lietuviško folk-rock gerbėjo dėmesį. Kalbu, žinoma, apie save.

Duobė albume atsiranda su daina „Žaliojoj girelėj“. Pirmą kartą ima knietėti šiek tiek persukti. Bet persukęs dar vos vos pataikau ant lietuviško kino klasikos ir elektrinio „Žalvarinio“ taip jau senokai išgaudytos „Stintos“ (kaip tik jų šiemet beveik nebuvo…). Grupė mane ragina jų paieškoti Rygoje, bet apie „Rygužėlą“ taip pat nėra daug ką pasakyti. Tai duobė, kuri turėjo atsirasti natūraliai, po beveik pusvalandžio nepaleidžiamų vadžių.

„Kas tave šaukia“ bando sugrįžti prie ankstesnio tono, tačiau išties kažkas netikėto ir ypač įdomaus įvyksta dainoje „Dijuta kalnali“. Čia labai išmoningai prisijungia elektriniai klavišai (elektrinių vargonėlių tembru) ir vėl atsiranda tas „draivas“ ir mėgavimasis puikia aranžuote, kuri dainą pakelia aukščiau paprasčiausiai folk-rock manieroje sugrotos liaudies dainos. Puikus kūrinys nuo pradžių iki pabaigos, pagardinamas dar ir S. Petreikio fleita, taip pat dar viena airiškos temos užuomazga.

Apskritai reikia pripažinti, kad elektriniai klavišiniai instrumentai (priešingai nei elektrinis smuikas) tikrai limpa prie gyvo, akustinio garso. Yra erdvės žaisti net dar keistesniais tembrais ir sąskambiais.

Nepaleidžia ir latvių liaudies dainos motyvais sukurtas kūrinys „Zirgi zviedza“, nors čia pirmą kartą pasigirsta kažkurios vokalistės „falšas“. Tačiau turint galvoje, kad tai yra dvylikta albumo kompozicija ir viskas vyksta gyvai, nuoširdžiai stebiuosi ir žaviuosi, kad kažkoks mažas „nepataikymas“ išlindo tik dabar.

Bene labiausiai gąsdina kūrinys „Sūnus“, nes prie jo skliausteliuose viršelyje išraityta Marijaus Mikutavičiaus pavardė. Beveik nekyla abejonės, kad tai komercinis-reklaminis ėjimas. Vietoj Marijaus tas kelias eilutes galėjo padainuoti kuris nors kitas dainininkas /-ė, juoba kad tarmiškos formos iš jo lūpų lenda kiek nenatūraliai. Bet tai dar vienas iš daugybės albumo kūrinių su puikia aranžuote ir instrumentinėmis partijomis.

Albumą užbaigti patikėta „Meškai“, kuriai pritaria A. Teno „slide“ gitara ir… dūdmaišis? O gal tai tik klavišinių triukas? Mat apie dūdmaišį albumo knygutėje nėra nė žodžio. Kad ir kaip ten būtų, „Meška“ suskamba galingai – „pabliūzuoti“ savo solo gauna daugelis instrumentų. Visi pristatomi. Taip pat ir choras. Choras? Čia aš suklūstu. Koks choras? Imu vartyti lankstinuką. Na taip, dešimties žmonių choras. Net nuotraukoje matyti. Kodėl aš jo negirdžiu? Imu perklausinėti iš naujo. Na gal… „Meškoje“ geriausiu atveju pasakytum, jog vietomis girdėti trys, gal keturi balsai. Greičiausiai dėl bažnyčios akustikos, o gal įrašo, o gal ir suvedimo specifikos choras yra kažkur… kitapus.

Čia reikia pabrėžti, jog Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia yra viena sudėtingiausių koncertinių erdvių. Ypač dideliems kolektyvams, grojantiems ne klasikinę muziką, kuriai nereikia įgarsinimo, bet roko grupei. Dėl begalės aidų koncertus sunku garsinti, įsivaizduoju, jog sunku ir įrašinėti, o dar sunkiau vėliau daryti suvedimą. Ir dabar verta pasakyti komplimentą albumo suvedimą dariusiam Gintsui Lundbergsui iš Rygos. Tiesą pasakius, dar prieš išgirsdamas pirmą kūrinį buvau įtarus būtent dėl šių aplinkybių. Ir nepaisant to, kad dešimties žmonių choro (bent jau aš) albume niekur negirdėjau, jo skambesys, kaip gyvam albumui, įrašytam bažnyčioje, yra pavydėtinai geras.

Viskas baigiasi alaus lietumi. Kaip ir priklauso. Nors „Alum lijo“ man rodos yra viena labiausiai nuvalkiotų mūsų liaudies dainų (kurios aš asmeniškai jau beveik nebegaliu klausyti), čia ji (ir vėl plojimai R.Semeniukui) suskamba visai kitaip nei su „bambaliu“ prie laužo. Jos pagrindas čia – tradicinė roko „stafkė“, per posmus primenanti Joe Cockerio „You can leave your hat on“. Bet tai ir yra smagiausia. Pasilieka įspūdis, kad išklausei aukšto lygio roko grupės koncertą. Grupės, kuri groja jau ne pirmą dešimtmetį, kurioje kiekvienas muzikantas puikiai žino savo vietą. Nors iš tiesų taip nėra ir tai tik vienintelis toks „Žalvarinio“ koncertas ir albumas, norisi palinkėti judėti būtent šia kryptimi.

Kai rokas skleidžiasi į plotį, kai įsileidžia visus stilius ir postilius, bet kokius instrumentus, tada tai reiškinys. Ir žinote ką? Paradoksalu, bet kai daugybė įvairaus plauko atlikėjų desperatiškai kuria produktus (būtent produktus, ne muziką) užsienio rinkoms ir bando prisibelsti ten, kur net nėra durų, „Žalvarinis“ su šiuo gyvu albumu niekam nelįsdamas į užpakalį pats plačiai atidaro duris ir kviečia užeiti. Ir jei būčiau paniuręs britų muzikos kritikas, man tai būtų įdomiau už bet kurį kitą, besistengiantį su lietuvišku arba slavišku akcentu angliškai man padainuoti, koks jis šiuolaikiškas.