2014 03 17

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Pavasaris: skubėk šildytis, kol saulė šviečia

Vasario 2 – oji

Šalta. Dešimt laipsnių šalčio ir labai smarkus pietryčių vėjas. Sinoptikai paaiškina tokių vėjų priežastį: virš Lietuvos kaunasi Rusijos anticiklonas ir iš Atlanto atslenkantis ciklonas.

Šeštą valandą ryto pirkioje buvo tiktai du laipsniai šilumos. Išlindus iš guolio reikia labai greitai šokti į veltinius ir vilktis kailinius, tada skubiai užkurti didžiają krosnį ir šokti aplink stalą pirmykščių medžiotojų šokį – kito būdo sušilti nėra. Visokiausių stichinių negandų minutėmis, kai nuo tavęs niekas nepriklauso, patogiausia yra apsimesti šapeliu ir kantriai tūnoti, kol pavojus praeis, bet šitokį rytą, kai dreba langai nuo vėtros, šapelio patirtis tikrai netinka. Turi smarkiai judėti, tikėdamas, kad už penkių minučių rankas jau galėsi pasišildyti prie krosnies durelių, o karšta šaltmėčių arbata netrukus užkaitins ir vidurius… Kodėl taip šalta pirkioje? Pirmiausia, čia ne dzūkiška pirkia, o labai aukštas namas, kurį Šaliniai statė prieš karą, nusipirkę pusę Aukštojo dvaro. Kai lubos aukštai, o po grindimis didžiulis rūsys, tai visą laiką jauti, kaip tavo susikurta šiluma pakyla aukštyn, o per grindis veržiasi šaltis. O per sutrūnijusius langų rėmus pučia visi vėjai. O namo pamatai irgi suskeldėję. Koks teisus buvo a.a. Stasys Stacevičius, rašęs šitaip: kai ilgai gyveni ne savo name, tai pradeda atrodyti, kad ir galva nebe tavo. (Šis savitas poetas ilgai dirbo Varėnos, Trakų ir Šalčininkų laikraščių redakcijose, taigi gyveno kaip nuomininkas, ir tik sugrįžęs į savo tėvų namus prie Merkinės, pajuto, kas yra savas namas.) Iš tikrųjų dažnai pasijuntu esąs negudrus nuomininkas, o mano letenuoti įnamiai – jau subnuomininkai, jų statusas dar žemesnis. Todėl juos galiu mokyti elgtis kukliau ir nereikalauti to, kas nepriklauso. Nepatinka liesi grikiai – bėk į sugriuvusį kluoną ir pasigauk riebų pelėną. Bet šitokį šaltą rytą reikia Juodukliui ir Bluskiui pašildyti vakarykščio viralo. Viską viską būtina daryti greitai – ir į būdelę tursenti riščia, bet su veltiniais negalima, reikia persiauti baltarusiškais kerziniais, o beskubant mėšlungis lyg replėmis surakina kairę koją, tai turiu sėstis ant šalto kelmo ir juoktis be priežasties, nes kažkur girdėjau, kad juokas irgi apsaugo žmogų nuo sušalimo. Ne, šapeliu jau tikrai neapsimesiu…

Dvi krosnys vis dėlto šiek tiek sušildo virtuvę. Jau galiu skaityti Vikentijaus Veresajevo apsakymą „Stepėje“. Kaip karšta šio pasakojimo herojams ir koks nelaimingas tas klajūnas Nikita, atsibeldęs į sausros išdegintą stepę iš Tambovo gubernijos. Jis negavo čia nei darbo, nei uždarbio, prarado jau ir savo dalgį, ir jam atrodo, kad nelaimingesnio už jį nėra visame pasaulyje. Bet kaip pasikeičia klajoklis šienpjovys Nikita, kai toje nesvetingoje stepėje visai atsitiktinai sutikęs piligrimą, išgirsta poringę apie kankinį stulpininką, kurio vardas taip pat Nikita. Tas kankinys išstovėjo net 33 metus ant stulpo, o rankose dar laikė sunkius akmenis, kad negalėtų nusibaidyti kraujasiurbių vabzdžių…Jo veidas pasidaręs kaip stiklinis. Girdėdamas tai ir matydamas, kaip keičiasi, kaip šviesėja kalbančio piligrimo veidas, šienpjovys Nikita ima gėdytis ką tik jį užplūdusių minčių apie savo nelaimes…Trumpas, bet labai prasmingas ir įtaigus Vikentijaus Veresajevo apsakymas man dabar primena Antono Čechovo apysaką „Stepė“.Visiškai kita patirtis ir kita nuotaika, bet yra ir šių kūrinių bendrumas. Kažkaip išbūna žmonės toje bekraštėje stepėje, kuri mums atrodo baugi vien todėl, kad nematome jokių orientyrų, ir, rodos, tik nakties žvaigždės tegali parodyti kryptį kantriam keliauninkui. Bet iš tikrųjų yra kitaip: mums, pripratusiems prie savojo labai mozaikiško kraštovaizdžio, tų orientyrų reikia daug, o stepėje aborigenams ir menka žolelė ašuotė yra iškalbinga. Matyt, ir poringė apie kankinį stulpininką, išgirsta stepėje, yra daug artimesnė nei kitame, turtingame krašte. Beje, apie tuos labai savotiškus kankinius stulpininkus yra rašęs ir Kazys Saja. O Romualdas Granauskas romane „Kenotafas“ lyg tarp kitko pamini, kad geriausias Antono Čechovo kūrinys yra „Stepė“.

Vasario 10 – oji

Hidrologai sako, kad  Kuršių mariose prie Nidos ledo storis yra 44 centimetrai. Gali būti. Mano pirties šulinėlis peršalo iki dugno. O virš tvenkinio kriokliuko užaugo didžiulis ledo šarvas. Visi Krūčiaus kriokliai ir rėvos taip pat po ledu. Bet šalčiai staiga atsitraukė, ir vakare jau nedrąsiai pašvilpauja juodieji strazdai. Ir geltonoji starta sugieda savo giesmelę.Giesmė trumpa, negarsi, melodija paprasta ir truputį melancholiška, bet kaip vis dėlto skiriasi nuo čižylų dviskiemenių ar triskiemenių cirlenimų.

Vasario 13 – oji

Naktį prisnigo, o dieną alma upeliai. Vakar buvo net penki laipsniai šilumos. Šią žiemą tikro, puraus sniego prikrito nedaug, ir galėtume prisiminti tokią liaudies išmintį: žiema be sniego – ruduo be derliaus. Bet reikia nepamiršti, kad ir gruodį, ir sausį daug lijo, todėl žemei drėgmės gana. O dabar tirpstantis nakties sniegas vėl viską drėkina. Įdomiausiai šiandien atrodo mažas Snaigupės upelis, tekantis per Gailiūnų kaimo laukus ir įpuolantis į Nemuną netoli Baltašiškės: virš balto ledo srūva smarki drumstoka srovė, atplūstanti iš arimų ir pievų. Bet po ledu yra tikroji Snaigupės srovė. Toks vaizdas gali priminti pasakojimus apie tai, kad kažkurį pavasarį Nemune ledonešio nebuvo, nes visas upės ledinis šarvas nuskendo į dugną.

Vasario 22 – oji

Devyni laipsniai šilumos.Laša sula iš klevo. Švilpia strazdai, klykauja meletos, tarškina sausą šaką genys. Šalia trūnijančio juodalksnio kelmo atsirado pirmasis pavasarinis grybas – raudonoji plačiataurė. Žydi snieguolės ir skraido iš avilių bitės. Kai pašviečia saulė, atrodo, kad toks ankstyvas, tiesiog nenormalus pavasaris eina šuoliais. Svarbiausia dabar atgijusią skruzdėlę pamatyti pirmiau nei varlę. Jeigu pirmiausia pastebėsi iš tvenkinio išlindusią dar nalabai vikrią varlę – ir pats visus metus būsi nevikrus. Toks yra burtas. Net ir priežodį liaudis sukūrė: pailso kaip šuva varlę vijęs.

Kovo 2 – oji

Vakar, šeštadienį, iš pat ryto girdėjosi varovų šūkavimai, bet nebuvo nė vieno šūvio. Neišlėkė šernai nei į Balčiaus Pyterio pievas, nei prie Bitinų Balų.O šiandien, žiūriu, Sode prie Krūčiaus visai šviežios, šernų išraustos duobės. Suėdė mano sodintas kaulažoles, triauškino ir gurgždžių šaknis, ir meškinius česnakus prie Kurmių užtvankos. O ant kalnelio, prie mano godojamų vynuogių, – visiškai išknistas pernykščių topinambų plotelis. Naktį dirbo miško kiaulės, nes vakar topinambų lysvės dar buvo nepaliestos. Dabar aš jaučiu, kad šernai dieną slepiasi visai netoli, Danutės Balčienės miško eglynėliuose, kur rudenį neblogai dygsta ruduokės. Jie yra labai gudrūs, druni sau tarp tankių eglaičių ir laukia, kol šūkaujantys varovai nutols. O naktį vėl ateis prie Krūčiaus mano augalų knisti.Tiesą sakant, žalos padaro nalabai daug, nes daugiamečiai šlapių pievų augalai yra labai gyvybingi. Bet mano patirtis „kariaujant“ su šernais gal galėtų pasitarnauti medžiotojams: ne triukšmingai varant, o kantriai tykojant reikia kontroliuoti miško kiaulių skaičių. Ypač čia, kur afrikinio maro pavojus tikrai yra realus.

Kovo 9 – oji

Skruzdės jau gyvos. Mirga didžiosios rudulės ant mažo kupsto šalia jauno kaštono, kurio rudi lipnūs pumpurai žvilga pavasario saulėje. Jei į knibždantį skruzdėlyną žvilgtelėsi tik sekundę, gali pasirodyti, kad šių mažų vabalėlių judėjimas yra chaotiškas, bet iš tikrųjų viskas čia labai tikslinga, labai racionalu: išlenda skruzdė iš požeminių galerijų, pasikaitina saulėje ir vėl skuba gilyn, nunešdama ten šilumą. Po to vėl išlenda. Taip jos ir sušildo skruzdėlyno vidų, kur netrukus atsiras kiaušinėliai ir nauji darbščiosios bendruomenės nariai. Skruzdė ne tiktai darbšti, ji ir jėgos turi daug, daugiau nei žmogus, santykinai, žinoma, jei velkamą spyglį palyginsi su skruzdės svoriu. Atrodo, kad skruzdei prilygti gali tiktai kurmis, kurio priekinės kojos yra nepaprastai stiprios, tai gerai žino gamtininkai, kartais gaudantys kurmuis spąstais.

Skruzdžių gyvenime bendruomeniškumas, žinoma, yra svarbiau už jėgą. O skruzdėlynų gausumas rodo miško, pievos ar pamiškės turtingumą. Skurdžiame kerpšilyje skruzdėlynų kupolų labai mažai, o sename eglyne – daug. Jeigu žmonių bendruomenė bent kiek pasimokytų iš skruzdėlių ar laukinių bičių gyvenimo, tai labai daug laimėtų. Pirmiausia, atgytų visi apleisti viensėdžiai ir dvarai, nes žmonės kadaise kūrėsi ten, kur gamta jiems buvo palanki. Žymus anglų sociobiologas Desmondas Morrisas dabartinį nenormalų žmonių susikimšimą miestuose įvertina kaip civilizacijos klaidą, o kartu ir paaiškina, kodėl taip atsitinka: „…žmonių populiacija auga taip greitai, kad nėra laiko ar erdvės padaryti ką nors geresnio“ (Desmond Morris „Žmonių zoologijos sodas“, Vaga, 2013.) Žmonės jau senokai susikūrė įsivaizduojamo progreso standartus, ir todėl unifikacija neišvengiama. Jeigu tu pasipriešinsi tam standartizavimui – būsi marginalas.Tavo argumentas, kad pats užsiaugini daržoves ir kiekvieną rytą matai tekančią saulę, niekam nereikalingas. Šitoks nesupratimas dabar kaip niekad akivaizdus, kai klausomės diskusijų apie žemės ūkio ateitį. Prieš penkiolika metų dar lyg ir tikėjome, kad nedidelis, trisdešimties hektarų šeimos ūkis yra mūsų žemdirbystės ateitis, o dabar jau girdime apie milžiniškas latifundijas, kurių savininkas gali gyventi bet kur, net ir Ispanijoje. Besaikio žemės ūkio plotų stambinimo šalininkai drąsinasi tokiu argumentu: JAV žemės ūkyje dirba tiktai du procentai šalies gyventojų, o tas kraštas juk turtingas. Tai yra neteisingas kriterijus. Todėl, kad yra ir maža, pažangi technika, bet svarbiausia, kad JAV niekada nebuvo kaimo, ir tautiškumo išsaugojimo rūpesčiai ten visai kotokie. Štai kodėl būtina pritarti filosofui Romualdui Ozolui: „Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas.“ Šitoks garbaus žmogaus pareiškimas – ne kraštutiniumas. Tai yra rimtas, argumentuotas perspėjimas, kur gali mus nuvesti globalizmas, veikiantis kaip tarptautinės korporacijos, kurioms maža tauta absoliučiai nieko nereiškia… Pažvelkime į savo krašto istoriją: kai tarpukario Lietuvoje prasidėjo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma (didelių dvarų parceliacija), labai staiga atsirado daug tikrų jaunos respublikos patriotų. Visi bežemiai, gavę dešimt ar penkiolika hektarų žemės, pajuto, kad valstybė savo piliečiais rūpinasi. Ir nelabai didelis nuostolis, kad kai kurie lenkiškai nusiteikę dvarininkai supyko ir išvažiavo į Varšuvą, išsiveždami brangiausius savo kandeliabrus. Dvaras, kuriam palikta tik 80 ha, jiems pasirodė per mažas, kad savo pakajose galėtų steriliai atsiriboti nuo žemdirbiškų reikalų ir kaupti nereikalingą prabangą, atvežamą iš Paryžiaus.

Kovo 13 – oji

Cecervinės pelkėje jau šaukia gervės. Šilta. Saulė šviečia kasdien. O anksti rytą – net keturi laipsniai šalčio. Šitokiais kontrastais ankstyvą pavasarį džiaugiasi tie, kas bijo didelių potvynių. (Sakoma, kad vandens labiausiai bijo zanavykai, nes ten maža upelių ir visai nėra ežerų.) Vandens lygis Nemune jau pastebimai žemėja. Taip yra todėl, kad nakties šaltis labai sustabdo intakų ir intakėlių debitą. Jeigu dabar būtų lietingi orai, tai didžiausi vandens srautai į Nemuną plūstų iš ežerų ir didesnių intakų.

Einu palei Krūčių, kylu į saulėtą šlaitą palei žydinčius lazdynus, sustoju prie raudonais žiedais apsiklėtusio žalčialunkio, ir vis klausinėju: kaip peržiemojot? Ir man atsako. Atsako augalai, krūmai, blakės, vorai ir skruzdėlės. Aš girdžiu, kaip jie atsako. Labiausiai dabar mane moko skruzdėlės: „Skubėk šildytis, kol saulė šviečia.“… Gali judėti, gali tūnoti ką nors stebėdamas, bet būk saulėje. Net ir juodas mano katinas Juoduklis pusę dienos guli ant suolelio prie pietinės namo sienos. Palietęs jo kailį, jaučiu, koks jis karštas. O Bluskis prie seno kaštono guli ant nugaros, visas keturias kojas iškėlęs – kaitina prieš saulę pilvą, kuris žiemą labiausiai bijojo šalčio, nes mažiau apžėlęs. Bluskiui dabar visai nesvarbu, kad pririštas, dabar jam nereikia laisvės. Vienoje kaštono kamieno pusėje džiaugiasi saule šuva, o kitoje – pulkelis raudonų, jau pabudusių blakių. Juda jos nedaug, irgi kaitinasi saulėje.