2014 03 18

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Marie Meaney. Vaikų eutanazija – galas Belgijos monarchijai

Nebūta nei drąsaus žingsnio, nei atsistatydinimo, nei revoliucijos. Šis įvykis beveik nesulaukė dėmesio. Žiniasklaidoje apie tai kalbėta menkai. Tačiau tai – realybė. Belgijos monarchija sutriuškinta, žlugusi. Belgijos karalius Filipas pats nuvertė save nuo sosto, kovo 9-ąją pasirašydamas įstatymą, įteisinantį vaikų eutanaziją.

Nors kai kas pasakytų, jog šis „karališkas gestas“ – tai ne Belgijos monarchijos galas, o, priešingai, užtikrinantis jos ilgą gyvavimą. Taip, kaip buvo rašoma dienraštyje „La libre belgique“, – Belgijos karalius „tobulai įgyvendino savo konstitucinį vaidmenį“, nepaisant spaudimo nepasirašyti šio įstatymo. Jei jis būtų atsisakęs pasirašyti, galimas daikatas,  būtų buvęs priverstas atsistatydinti, ir monarchijos Belgijoje nebeliktų, kadangi ir taip jos pagrindas labai trapus.

Tačiau kai monarchija iš esmės yra reprezentacinė (privalanti pasirašyti įstatymus, bet neturinti veto teisės ar galimybės jų pakeisti), jos pagrindinė raison d’être – moralinis vaidmuo. Tikimasi, kad ji bus moralinis vedlys sumaišties kupiname pasaulyje, nepriklausoma nuo partijų politikos, ir todėl menkiau paveikiama ideologinių vėjų, kurie pučia iš kur tik nori. Kai visa kita jiems neatsilaiko, kai sveikas protas, elementarus žmogiškas padorumas ir švenčiausi moraliniai nuostatai yra nubloškimi šalin, karalius turėtų atsitoti ir suteikti bent kiek šviesos šioms Babelio tamsybėms.

Pastarojo penkiasdešimtmečio Vakarų šalių įstatymai, pradedant  negimusiųjų, ligonių ir senelių žudymu, atvedę iki sergančių vaikų žudymo, buvo priimti „gailestingumo vardan“. Tačiau nėra didesnio ar begėdiškesnio melo nei šis. Šių įstatymų rėmėjai gali sakyti, kad visa tai – iš meilės, jie iš tikrųjų gali būti nuoširdžiai įsitikinę, jog tai leidžia žmonėms išvengti nereikalingo kentėjimo. Tačiau iš tiesų po šia kaukė slypi lygiai tokį pat barbarybė, kaip ir pirmojoje 20 amžiaus pusejė. Tokia „užuojauta“ neverta šio žodžio, todėl, kad ji „nenori kentėti drauge su kenčiančiuoju“. Ji nelydi moters krizinio nėštumo situacijoje jos sunkiame kelyje ir nesiūlo kitų sprendimų, išskyrus lengviausią kelią – abortą, paliekant moterį su trauma visam gyvenimui. (Kaip dažnai pastarosios moterys prisipažįsta iš tiesų neturėjusios „pasirinkimo“, nors esą tai kaip tik reiškė galimybę pasirinkti). Sunkiai sergantiems yra perduodama žinia, kad jei nebėra vilties pasveikti, verčiau mirti. Šis melas galimai sąlygoja ir tų, kurie nėra nepagydomai sergantys žudymą, – kaip kad pernykščiu Belgijos kurčiųjų brolių dvynių atveju. Tai jau vyksta ir ligoninėse prieš pačių ligonių valią tai slepiant nuo viešumo. Užtvanka jau pralaužta, ir legalizuota eutanazija negali būti „prijaukinta“ keleto taisyklių ir potvarkių dėka.

Šekspyro „Makbeto“ raganos tai, kas dora, įvardijo kaip bjauru ir atvirkščiai. Mes elgiamės lygiai taip pat, kai žudymą vadiname meilės aktu. Tie, kurių tarnyba, profesija ir gabumai to reikalauja – kunigai, mokytojai ir kiti moraliniai autoritetai – privalo viešai kalbėti tiesą. Jei šalis jų neklausys, vargas jai. Dar tragiškiau, kai viešieji asmenys apleidžia savo pašaukimą ir seka paskui minią iš baimės arba dėl to, kad jų negirdi. Kai moralinis kompasas nebėra nukreiptas į tiesos polių, jis tampa nebereikalingas ir turi būti išmestas kaip druska, praradusi savo sūrumą. Belgijos karalius nepasipriešino vaikų žudymui, tad kokiam nusiklatimui prieš moralę jis pasipriešintų?

Prisimindami pastarųjų metų įvykius, galime aiškiau įsivaizduoti karaliau Filipo spendimo rimtumą. 2002 m. Belgija legalizavo suaugusiųjų eutanaziją. Šių metų vasarį Belgijos parlamentas priėmė įstatymą, išplečiantį eutanazijos teisę vaikams nepriklausomai nuo jų amžiaus. Balsuota buvo skubotai, nepaisant 200 vaikų gydytojų laiško kanceliarijos vadovui Andre Flahaut, kurie prašė atidėti balsavimą ir sualukti daugiau atsiliepimų. Dr. Christiane Vermyle, vaikų onkologė iš Liuveno, teigė, kad paliatyvi slauga, suteikta vaikams, leidžia jiems likusį gyvenimą praleisti švelniai ir be skausmo. Medicininė slauga namuose suteikia galimybę tokiems vaikams dar pasidžiaugti ypatingomis akimirkomis su savo tėvais. Per savo 30-ties metų praktiką ji nė karto nebuvo prašoma numarinti sergančio vaiko, ir, jos nuomone, tam nėra reikalo, kadangi įmanoma efektyviai malšinti skausmą. Šis įstatymas buvo pasiūlytas visai to neprašant nepagydomai sergančių vaikų tėvams. Tačiau senatorius socialistas Philippe‘as Mahoux, kuris parengė pastarąjį dokmentą, jį vadina „humanistiniu“.

Reikia pripažinti, kad Belgijos karalius iš tiesų buvo atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje. Tiesa, jo dėdė karalius Baudouinas vienai dienai atsisakė sosto 1990-aisiais, kad galėtų nepasirašyti įstatymo, legalizuojančio abortus, ir taip parodydamas drąsų pavyzdį. Pilietinė iniciatyva CitizenGo surinko 210 000 parašų iš 20 šalių, kurie buvo perduoti karaliui Filipui, raginat jį priimti teisingą sprendimą. Tačiau kadangi 2002-aisiais karaliaus Filipo tėvas, Albertas II, pasirašė įstatymą įteisinantį suaugusiųjų eutanaziją, jo sūnaus padėtis tapo dar keblesnė. Alberto poelgis buvo monarchijos pragaišties varpas. Jo sūnaus parašas kasa jai kapą. Tiesa, karalius Filipas patyrė kur kas didesnį spaudimą ir galbūt jam buvo sunku apsispręsti, kaip pasielgti, kita vertus, jis yra praktikuojantis katalikas ir nepritaria eutanazijai. Panašu, kad jis bijojo, jog jo atsisakymas Belgijos monarchijai reikš galą ir todėl jam dera pasirašyti (karalius yra laikomas pagrindiniu veiksniu, vienijančiu šalį, kuri patiria yra nuolatinę įtampą dėl flamandų ir valonų bendruomenių priešpriešos). Jis – jaunas ir nepatyręs karalius, kuris įžengė į sostą tik 2013-ųjų liepą. Tačiau tai jam suteikė ir progą reabilituoti monarchiją, pasipriešinti ten, kur jo tėvas atsitraukė. Deja, šia proga jis nepasinaudojo, ir dėl to gresia rimtos pasekmės.

Karalius Filipas galėtų taip pat pasiteisinti dideliu nesutarimu visuomenėje. Būta manančių, kad joks pasirinkimas negalėjo būti teisingas. Tad netgi Filipo pasitraukimas esą būtų buvęs panašus į Poncijaus Piloto rankų nusiplovimą Kristaus kraujyje. Tačiau taip galvojantys nesuprato skirtumo tarp Poncijaus Piloto atsisakymo kištis, kas nebuvo atsisakymas dalyvauti blogame veiksme, ir galimo karaliaus Filipo atsisakymo pasirašyti vaikų eutanazijos įstatymą. Poncijus Pilotas vis tik įsakė savo kareiviams nužudyti Jėzų ir klydo, manydamas, kad galės išsivaduoti nuo kaltės. Karalius Filipas įteisino blogą įstatymą, jį pasirašydamas, o jo atisakymas tą padaryti būtų jį išlaisvinęs nuo atsakomybės ir tapęs svarbiu liudijimu pasauliui, nepaisant to, kad įstatymas būtų įsiteisėjęs bet kuriuo atveju. Jo atsisakymas pasirašyti būtų buvęs analogiškas galimam Poncijaus Piloto atsisakymui žudyti Jėzų. Jie abu patyrė milžinišką spaudimą, tačiau abu neįžvelgė savo politinės pergalės trumpalaikiškumo.

Kaip istorija įvertins karaliau Filipo sprendimą? Kaip į jį žvelgs jo šeimos būsimos kartos? Ateis diena, kai Europa pagaliau pabus iš šios beprotybės ir pamatys visas baisybes, kurias rengė pastaruosius 50 metų, o tada su pagarba atsigęš į tuos, kurie nepasidavė. Vyskupas von Galenas yra laikomas nuostabiu pavyzdžiu dėl savo drąsaus Hitlerio eutanazijos programos pasmerkimo. Kitas pavyzdys – palaimintasis Karlas von Habsburgas (Austrijos-Vengrijos imperatorius Karolis I), kuris savo sąjungininkės Vokietijos buvo išvadintas bailiu ir išdaviku bei priverstas emigruoti. Pasaulio akimis jo gyvenimo pabaiga buvo liūdna (1922 –aisiais jis mirė nuo plaučių uždegimo dėl sveikatai kenksmingų gyvenimo salygų, kuriose buvo priverstas gyventi), tačiau garbinga pagal dangiškus kriterijus. Ateis diena, kai jis bus pripažintas taikos nešėju ir socialinių reformų propaguotoju karingojo nacionalizmo ir klasių konflikto laikais, mesdamas iššūkį nūdienos ideologijoms.

Galbūt karalius Filipas galėtų inicijuoti pataisas. Jis vis dar gali viešai pareikšti apgailestaująs dėl įstatymo pasirašymo ir pasižadėti daugiau nekartoti panašios klaidos. Belieka viltis, kad jis vis dėlto pripažins savo klaidą. Monarchija kaip institucija galbūt gyvuos ir toliau, tačiau savo tikslo ir pašaukimo prasme ji jau mirusi. Ji išsaugojo šaką, ant kurios sėdi, bet prarado savo moralinį autoritetą. Paradoksalu, kad šio dokumento pasirašymas davė kaip tik tai, ko karalius Filipas labiausiai bandė išvengti. 

Pagal Crizis Magazine parengė Jurga Žiugždienė