Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Gintautas Vaitoška. Ką Bažnyčia sako apie homoseksualumą?

„Artuma“ Nr. 3, 2014 m. kovas

Straipsnio autorius yra gydytojas psichoterapeutas, teologijos licenciatas, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovas

Nekalbant apie senesnius laikus, moralinis potraukio tai pačiai gimčiai vertinimas pateikiamas dviejuose Katalikų Bažnyčios dokumentuose, paskelbtuose 1975 ir 1986 metais. 1975-ųjų Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų Persona humana („Žmogaus asmuo“) kalbama, jog bet koks su gimtiškumu susijęs veiksmas, tam, kad būtų moraliai geras, turi atitikti du kriterijus: išreikšti pilną abipusės savęs dovanojančios meilės prasmę bei būti atviras gyvybės pradėjimui (PH, 5). Kadangi homoseksualūs santykiai šių prasmių neįgyvendina, jie laikomi nuodėme.

Kita vertus, tik potraukis tai pačiai gimčiai nėra laikomas nuodėme. Tokio potraukio žmogus nepasirenka laisva valia: jį savyje vyras ar moteris gali jausti ir prieš savo valią. Remiantis požiūriu, jog nuodėmės sunkumas priklauso nuo veiksmo vertės supratimo bei vidinės laisvės, taip pat ir vertinant homoseksualius santykius pabrėžiama, jog nuodėmės „svorį“ gali reikšmingai lengvinti į tokius santykius kreipiantis emocinis spaudimas – aistra, kurią nėra paprasta suvaldyti valia.

1986 m. kardinolo Josepho Ratzingerio vadovaujama Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė Laišką Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos Homosexualitatis problema („Homoseksualumo klausimas“). Jo pradžioje sakoma, jog 1975 m. Deklaracijoje pabrėžtas klasikinis veiksmo ir polinkio moralinės vertės skirtumas – t. y. kad tik santykiai, o ne homoseksualus potraukis yra nuodėmė – neretai buvo suvokiamas neteisingai. „Po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje, – rašoma Laiške, – pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera“ (HP, 3). Bet juk tikrai, moralinės teologijos požiūriu, pats polinkis arba potraukis tai pačiai gimčiai dar nėra nuodėmė. Tad kaip čia yra? Kodėl „tas konservatorius Ratzingeris“ kvestionuoja tokį švelnų ir „pažangų“ požiūrį?

Homoseksualaus polinkio moralinis vertinimas

Paradoksalu, tačiau požiūris, kad homoseksualūs polinkiai niekam nedaro žalos ir yra vos ne geras dalykas, kai kuriuose kraštuose buvo ginamas iš Bažnyčios vidaus. Štai vienas jaunas amerikietis, atvažiavęs studijuoti teologijos į Tarptautinį teologijos institutą Austrijoje, pasakojo, jog Jungtinėse Valstijose XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje stoti į kunigų seminariją mėgino du kartus. Pirmą kartą jis nebuvo priimtas dėl to, kad priėmimo metu į klausimą, ar homoseksualumą laiko nuodėmė, atsakė „taip“. Kitais metais į kitą seminariją įstojo, tačiau pirmame kurse buvo laikomas balta varna bei kritikuojamas už tai, kad nepritarė seminarijoje vyravusiai „gėjų kultūrai“. Neištvėręs seminariją metė ir išvyko studijuoti į užsienį.

Bent jau Amerikoje panašių pasakojimų galima išgirsti daug. Tad nesunku matyti ryšį tarp palankaus potraukio tai pačiai gimčiai vertinimo bei vaikų išnaudojimo tragedijos Bažnyčioje.

2004 m. JAV Vyskupų Konferencija paskelbė savo užsakyto pedofilijos tyrimo duomenis. Tyrimą atliko garsi Johno Jay kriminalinės teisės kolegija. Iš tyrimo paaiškėjo, jog net 81 procentas išnaudotų vaikų buvo berniukai arba paaugliai. Nors pasaulietiškai nusiteikusi kolegija niekaip negalėjo pripažinti akivaizdžios tiesos, kad jos pačios atlikto tyrimo duomenys kalba apie homoseksualumo skandalą, susijusį su nusižengusiais kunigais, yla, kaip sakoma, išlindo iš maišo. Tad Tikėjimo mokymo kongregacijos pastoraciniame laiške išsakomą neigiamą ne tik homoseksualių veiksmų, bet ir paties polinkio vertinimą nesunku suprasti. Trečiame Laiško skyriuje teigiama, jog „nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu esmingai blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu“.

Lotyniškai – oficialia Laiško kalba – homoseksualus polinkis vadinamas propensio (potraukis), obiective inordinata. Lietuviškame vertime vartojamas žodis „netvarkingas“ gal ne visai tobulai atspindi sąvokos prasmę, nes inordinatus gali reikšti ir „nukrypęs“, „sumišęs“. Bet kokiu atveju čia aiškiai pasakoma, kad homoseksualus polinkis nėra nei neutralus, nei geras dalykas. Pasakymas „objektyviai sutrikęs“ reiškia, jog homoseksualus potraukis yra moraliai netvarkingas, nepriklausomai nuo aplinkybių ar kokių nors asmens gyvenimo detalių. Kaip sakė viena danų teologė, taip šį polinkį reikėtų vertinti net tada, jei jį būtų turėjęs šventasis.

2005 m. jau Katalikiškojo auklėjimo kongregacija paskelbė Instrukciją dėl asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, pašaukimo atpažinimo kriterijų svarstant jų priėmimą į seminarijas ir leidimą priimti šventimus. Joje nurodoma, jog į seminarijas negali būti priimami ir šventimai negali būti teikiami trim atvejais: jei asmuo praktikuoja homoseksualius santykius, jei jo asmenybėje homoseksualūs polinkiai yra giliai įsišakniję ir jei jis remia „gėjų kultūrą“. Šias sąvokas smulkiai aptarsime vėliau, kai būsime aptarę potraukio tai pačiai gimčiai priežastis.

Kiti Laiško dėl homoseksualių asmenų pastoracijos teiginiai

Dokumente teigiama: „Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą“ (HP, 10). Tačiau čia taip pat sakoma, kad pagarba tokiems asmenims nereiškia, jog homoseksualumo būklė nėra moraliai problemiška. Kitaip tariant, laikomasi klasikinio krikščionybės principo: „Mylėk nusidėjėlį, nekęsk nuodėmės.“

11-ame skyriuje nagrinėjamas laisvos valios klausimas: jei homoseksuali orientacija yra nulemta tam tikrų nuo paties žmogaus nepriklausančių priežasčių, tai gal toks žmogus yra priverstas elgtis homoseksualiai? Į tai atsakoma, jog „svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų smerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar praeities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaina reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims“. Kalbant apie emocijų įtaką veiksmų moralinei vertei, drįsiu pašmaikštauti, prisimindamas žymaus austrų teisės psichiatrijos specialisto Reinhardo Hallerio pastebėjimą: kai nesuvaldome savo impulsų ir viršijame greitį, mus sustabdęs policininkas išrašo kvitą ne mūsų smegenų prefrontalinei skilčiai (tai smegenų struktūra, kuri atlieka savikontrolės funkciją), bet mums patiems. Tad, kaip ir kalbant apie kitas problemas, Bažnyčia gerbia ir homoseksualų polinkį turinčių asmenų laisvę: šios pamatinės laivės iki galo nesunaikina netgi vienaip ar kitaip stipriai žmogų veikiantys emocijų nulemti impulsai.

„Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai?“ – klausiama Laiške. „Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą“ (HP, 12).

Kenčiantiems dėl tokio potraukio ir neturintiems išankstinio nusistatymo šį tikrai Šventosios Dvasios įkvėptą dokumentą verta paskaityti. Pridursiu, kad žymus moralės teologas amerikietis prof. Williamas E. May atkreipia dėmesį į čia cituojamo 12 skyrelio paskutinio paragrafo sakinį: „Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pakviesti gyventi skaisčiai.“ Jei skaistumą suprasime kaip susilaikymą nuo gimtinių santykių, į tai kviečiami visokio amžiaus ir padėčių žmonės, kurie nėra vedę: paaugliai, našliai, senberniai, labai sveiki jaunikio amžiaus vyrai, ligoniai, „pensininkai“… O ir vedusius krikščionis Bažnyčia kviečia būti skaisčius – taikyti periodinį susilaikymą, jei negalima turėti daugiau vaikų. Kristus yra radikalus: Kalno pamoksle vyrams Jis draudžia susidomėjus net pasižiūrėti į pusnuogės merginos paveikslėlį ant žurnalo viršelio perkant sviestą maisto prekių parduotuvėje (plg. Mt 5, 27–28). (Juk ten tie vyrai ir nuperkami…) Nė vienas skaistumo nepasiekia nepakovojęs geros kovos, bet tikra laisvė, kaip sako Jeanas Vanier, yra laisvė nuo nuodėmės.