Keramikas Valdas Pukevičius: „Nenoriu užkariauti pasaulio savo puodais“

Keramikas Valdas Pukevičius

Jokios pompastikos ir pasipūtimo, tik nuoširdi saviironija ir lietuviškas kuklumas girdėti jaunojo Lietuvos keramiko Valdo Pukevičiaus balse. Skubu patikinti tuos, kurie, skaitydami pokalbį, vis dėlto apčiuops užkariaujamo pasaulio viziją. Tačiau kuris iš mūsų nenori būti kažkuo, jei iš tikro ima ir patiki, jog gali didžiu tapti? Skirtumas, matyt, šio tapsmo tiksluose, egoistiškuose ar visuomeniškuose.

Menininko Valdo Pukevičiaus dirbtuvėlėse kalbėjomės apie svajones ir pasirinkimus, kaip ir kūryboje, taip ir gyvenime atskleidžiančius pačiam Valdui dar nepramintus kelius.

Pirmasis mano klausimas, atleisk, banalus. Papasakok, kada ir kaip atsirado susidomėjimas keramika.

Natūraliai. Regis, tai jau buvo manyje. Kai aš ir mano draugai buvome visai maži, vos penkerių ar šešerių metų, iš netoliese buvusių kūdrų molio, purvo, tos maklynės, kurią vilkdavom po namų balkonais, lipdėme indus ir panašius niekus – žodžiu, įkurdavom būstines. Visą kiemą buvau užkrėtęs. Mama ilgai nesirinko, kur mane vesti: į tuo metu madingą muzikos ar vis dėlto į dailės mokyklą. Jau trečioje klasėje buvau pastebėtas kaip turintis talentą. Kai visi kiti dailės kursą baigė aštuntoje klasėje, aš užsibuvau iki dešimtos tam, jog gilinčiau žinias.

Daugeliui panašūs užsiėmimai taip ir lieka hobiu. Kaip tapai profesionaliu keramikos menininku?

Prie to labiausiai prisidėjo tai, jog jutau šeimos ir mokytojų dailės mokykloje palaikymą. Ypač mama visada skatino mane daryti tai, ko noriu. Ir dabar ji sako, kad tik pats aš galiu žinoti, ką galiu ir moku daryti geriausia. Tiesa, prasidėjus profiliavimui mokykloje galvojau apie biologiją, nes jutau nepaprastą artumą gamtai, tačiau mokytojai ragino nedvejoti. Kita vertus, šeimoje buvau išmokytas pradėtą darbą visada pabaigti, todėl nesipriešinau nuo vaikystės užsipliekusiai keramikos meilei.

Valdo Pukevičiaus darbas

Juokauji, kad vertėtų atsargiau svajoti, nes tavo norai ima ir netikėtai išsipildo. 

Taip, visiškai neįdomus mano gyvenimas. Svajojau apie studijas akademijoje – įstojau, panorau tobulintis toliau – įgijau magistro laipsnį, vyliausi turėti ir tarptautinės patirties – po pusmetį stažavausi Danijoje ir Turkijoje, troškau dirbti Dailės akademijoje – po gyvenimo užsienyje gavau pasiūlymą. Viskas – žingsnis po žingsnio, kaip ir norėjau.

Gal reikia pradėt svajoti būti kažkuo didesniu? Užkariaut pasaulį! Ne. Nenoriu užkariaut pasaulio savo puodais. Jaučiuosi įsuktas į gyvenimo upę, pagavo ir neša mane srovė. Visko pasiekiau tik dėlto, kad ne tik svajojau (mano galvoje šimtai tūkstančių minčių!), bet ir dariau.

Mokslai ir darbas Dailės akademijoje užtruko dešimtmetį. Šiuo metu gyvenimas pasisuko kita linkme – nutraukęs karjerą akademijoje mokai keramikos profesinėje mokykloje, Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre. Ar labai pasikeitė Tavo kaip menininko gyvenimas?

Išsipildė dar viena mano svajonė – aš visada norėjau mokyti. Pedagoginę keramikos meno literatūrą kaupiu jau nuo studijų laikų. Seniai tam intuityviai ruošiausi. Į mano gyvenimą visa tai įnešė tvarkos ir disciplinos. Pratinuosi prie taisyklių. Žinoma, sudėtinga persilaužti, kai devintą aš jau turiu būti darbe, ir visi tie dienynai, popierizmai… Kaip menininkas viską daryčiau vakarais ir naktimis, o mokytojas privalo būti vyturys.

Valdo Pukevičiaus darbas

Kaip apibūdintum savo mokinius? Ar tarp jų matai talentų?

Man labai pasisekė. Mūsų neskiria didžiulis amžiaus skirtumas, todėl man daug lengviau tarp jų sėti laisvės kultūrą. Būdamas Danijoje ir Turkijoje suvokiau kitokį mokytojo ir mokinio santykį, kai pamokų metu gali tiesiog gerti kavą ir šnekučiuotis.

Pirmuosius mėnesius, kai mokėmės, nuolat girdėjau nusiskundimus: „Oi, aš nemoku… Oi, nežinau… Čia jis taip darė…“ – o aš noriu, kad jie pasitikėtų savo jėgomis. Jei nemoka – išmoks, jei nežino – sužinos, jei kitas darė taip, tegu mano mokinys daro kitaip! Laisvė, kūrybiškumas, pasitikėjimas… Kūryba negali nepasisekti.

Daug mokausi pats. Plėtoju žmogiškus santykius. Žaviuosi savo mokiniais kaip žmonėmis. Kai kurie mane stebina savo laisve, kai kurie – kruopštumu…

Menotyrininkai Tave apibūdina kaip jauną, drąsų ir perspektyvų menininką. Ar būdamas trisdešimties jautiesi brandus kaip žmogus ir kaip menininkas?

Jaunas būsiu iki 36-erių, tad dar turiu keletą metų pasidžiaugti. Nesigirdamas sakau, jog tikrai nuoširdžiai esu paniręs į keramiką. Mane nuolat domina įvairios technologijos, ieškau iššūkių. Savo trisdešimtmečio proga balandžio 3 d. atidarysiu taip pat jubiliejinę, penktąją, personalinę parodą. Turint omenyje, kad magistro studijas baigiau palyginus neseniai, esu produktyvus menininkas, o kiek perspektyvus – laikas parodys.

Brandus visiškai nesijaučiu. Bent jau to brandumo, kurio tikisi visuomenė, neturiu. Juk pasikliauju spontaniškais sprendimais, gyvenu svajonėmis!

Valdo Pukevičiaus darbas

O drąsa?

Pameni, pasakojau Tau apie dekolio techniką: gėlytės, rožytės, angeliukai… Šiuolaikiniam menininkui, minimalistui, konceptualistui, paduok rožytę… Vien tai, kad tai yra vienas iš mano kūrybos elementų, – jau drąsu. Kiekviena mano lėkštė – savas pasaulis, sava istorija, psichodelika, kurioje pražysta minėtos rožės ir čia pat užsimezga pomidorai… Man labai artima naujo, idealaus pasaulio vizija. Nesu iš tų menininkų, kuriems reikia skausmo, nevilties. Mano kūryba ateina iš džiaugsmo. Aš netgi specialiai sutirštinu spalvas: vietoj vienos rožytės – dešimt, ir, žinoma, ryškios, kontrastingos spalvos.

Kodėl, Tavo nuomone, esi išskiriamas iš lietuviškos keramikos konteksto?  

Sutik, kai įsivaizduojame lietuvišką keramiką, paprastai regime rudas, pastelines spalvas, kuklias formas, o čia pat – ir Kaziuko kermošius. Remiantis tuo, nemanau, kad esu lietuviškas, bet esu lietuvis.

Gal mūsų pokalbio metu jau spėjai apie ką nors pasvajoti?

Į klausimą, kas toliau, man visada sunku atsakyti. Manau, kad viskas bus tik geriau. Žinoma, noriu pasaulio, Amerikos, Europos… Tas bus ateityje. Aš tą pasieksiu. Kaip mano mylimas Rimas Vizgirda yra minimas pasauliniuose žurnaluose, straipsniuose – jis visur, ir aš visur būsiu… Tikiuosi. Noriu išleisti technologijų knygą, keramikos pradžiamokslį. Tik ne dėl garbės, o dėl to, kad kažkas tuo, ką aš sukūriau, pasinaudotų.

Kalbino Toma Grabauskaitė

Valdo Pukevičiaus darbas