2014 03 22

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Domantas Razauskas. Sacharos bliuzas, arba Muzika, atsiduodanti paraku

Pretekstas šiam pristatymui yra tik ką pasirodęs naujausias „Tinariwen“ albumas „Emmaar“, kurio nesusilaikau nerekomendavęs kiekvienam muzikos mėgėjui. Ypač tokiam, kuris apie šią išskirtinę grupę nėra nieko girdėjęs.

Kitas pretekstas yra dabartinis politinis fonas – žemėlapio dalybos, vis pakvimpančios karu. Ko gero pasaulyje nėra kitos muzikos grupės, kuri geriau žinotų, kas yra karai, pabėgėlių stovyklos, prarasta ir atkovota žemė, persekiojimai… Grupės, kurios nariai šaudo ne blogiau, nei groja.

Iš esmės tam, kad pasinertum į „Tinariwen“ muzikinį pasaulį nebūtina žinoti grupės biografijos. Tačiau būna, jog istorija kalba ne mažiau, nei kūryba, ir tai – būtent šis atvejis.

Gero bliuzo gerbėjai ko gero nesuprastų, jei bliuzmenas nebūtų paragavęs skurdo, paniekinimo, kančių, dažnas net kalėjimo. O ką jau kalbėti apie rokenrolo istoriją? Tik šis pasakojimas ne apie tonas narkotikų suvalgiusius rokerius. Jis apie bliuzą. Apie bliuzą iš Pietų Sacharos.

Ko gero būtų tokių, kurie ginčytųsi: na kokį bliuzą gali groti tuaregai – Afrikos tauta, gyvenanti Malio, Libijos, Alžyro teritorijose? Gal tiesiog vadinkime tai world ar genčių muzika? Nė velnio. Bliuzas. Paklausykite.

Ibrahimas Ag Alhabibas gimė 1960 metais. Vaikystėje jis matė du svarbius dalykus. Pirmas – tai jo tėvui atlikta egzekucija. Tada vaikui tebuvo ketveri. Vyko 1963 metų Malio sukilimas, berniuko tėvas buvo tuaregų sukilėlis. Šis tragiškas motyvas dažnai girdimas „Tinariwen“ dainose, o greičiau raudose. Nes bliuzas savo prigimtimi ir yra rauda.

Antras – amerikietiškas vesternas, kuriame kaubojus grojo gitara. Berniukas buvo toks priblokštas šio vaizdo ir garso, jog nusprendė pasigaminti savo „gitarą“. Žinoma, jo „gitara“ mažai kuo priminė tradicinę gitarą, mat buvo padaryta iš skardinės, pagalio ir dviračių stabdžių troselio.

Ir tai yra bliuzas.

Šiuo „instrumentu“ jis pradėjo groti senas tuaregų melodijas ir arabų pasaulyje populiarias popdainas. Tuo metu jis gyveno Alžyro pabėgėlių stovyklose, įsikūrusiose dykumoje, netoli miestų. Pietiniame Tamanraseto mieste vaikėzas gavo pirmą padoresnę gitarą iš vietos arabo. Tiesa, instrumento beveik nebuvo įmanoma suderinti. O ir derinti nelabai buvo ką, tekdavo apsieiti su keliomis stygomis. Dažnai rankų darbo. Dainuodamas I. Ag Alhabibas bastėsi su tuaregų tremtiniais po Libiją ir Alžyrą.

Aštunto dešimtmečio pabaigoje jaunasis muzikantas vienoje pabėgėlių stovykloje sutiko kitus groti mokančius tuaregų sukilėlius ir… sukūrė roko grupę! Taip taip, Afrikoje. Dykumoje. Pabėgėlių stovykloje. Jie grojo Maroko grupių protesto dainas, jungdami jas su alžyrietiška popmuzika ir tuo, kas juos pasiekdavo iš Vakarų. O iš Vakarų „Tinariwen“ muzikantus pasiekdavo Elvis, „Led Zeppelin“, Santana, „Dire Straits“, „Jimis Hendrixas“, „Boney M“ ir (sakyčiau esminė įtaka) Bobas Marley. Neblogas derinys? Nežinau, ar jie klausydavosi Johno Lee Hookerio, tačiau, kai pirmą kartą išgirdau „Tinariwen“, pagalvojau, jog tai Hookeris sėdi prie laužo atsirėmęs į šautuvą ir užvedinėja vieną raudą po kitos.

Iš pradžių grupę sudarė Inteyedenas Ag Alhabibas (žuvo 1994 metais), jo brolis Liya Ag Ahablibas ir Hassanas Ag Touhami. Pirmąją tikrą akustinę gitarą muzikantai gavo 1979 metais, šiek tiek užsidirbę per vestuves ir vakarėlius. Kadangi tuo metu vaikinai niekaip nesivadino, miestuose klausytojai ėmė juos pravardžiuoti „kel tinariwen“, o tai iš tamašekų kalbos išvertus reiškia „žmonės iš dykumų“.

Devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Libijos vadovas Muamaras Kadafis pasiūlė dykumų žmones išmokyti kariauti ir tapti jo profesionaliais kariais, tūkstančiai sutiko. Išmokti gerai šaudyti užsimanė ir „Tinariwen“. Jie visi persikėlė į Libiją, karinio parengimo stovyklą. Keista pripažinti, bet jei ne Kadafis, apie „Tinariwen“ galbūt išvis nežinotume. Būtent Libijoje tuaregai surengė primąjį oficialų koncertą, būtent ten susiformavo jų firminis skambesys. Žinoma, jog kartą vieną dainą grupė atliko ir pačiam Kadafiui.

Libijoje prie I. Ag Alhabibo kompanijos prisijungė dar daugiau muzikantų ir šešių gitaristų grupė ėmė oficialiai vadintis „Tinariwen“. Dykumų žmonės, dainuojantys protesto dainas, raudas apie tuaregų bėdas, sunkų gyvenimą, laisvę ir, žinoma, meilę. Žodžiu, bliuzą.

Libijoje „Tinariwen“ net sugebėjo susimontuoti kilnojamą įrašų studiją ir ėmė įrašinėti kasetes. Jos netruko pasklisti iš rankų į rankas po visą Sacharą.

1989 metais „Tinariwen“ paliko Libiją ir grįžo į I. Ag Alhabibo gimtąją žemę – Malį.

1990-aisiais Malio tuaregai sukilo prieš valdžią. Aišku, prie sukilėlių prisidėjo ir karštajame taške ir vėl atsidūrę muzikantai. Po metus trukusio sukilimo buvo pasiekta taika ir 1991-aisiais „Tinariwen“ apsisprendė, kad parako ir gilzių jiems užteks, laikas pradėti rimtai muzikuoti, įrašinėti ir koncertuoti.

Tačiau sukilėlių kraujas yra stipresnis už norus. Nuo pat vaikystės šie muzikantai kariavo. Tad net ir dabar, interviu jie nepostringauja apie taiką visame pasaulyje, o ramiai atsako, jog tuaregams iškilus realiai grėsmei padėtų gitaras ir eitų kariauti. Ir niekas tuo neabejoja.

Nepasakosiu apie naujame tūkstantmetyje pagaliau atėjusį tarptautinį grupės pripažinimą, su tuaregais pagroti besiveržiančias garsenybes. Visa tai yra. Yra ir „Grammy“ apdovanojimas. Tačiau susidaro įspūdis, kad 6 puikius albumus išleidusi „Tinariwen“ vis dar gyvena kažkur dykumoje, pabėgėlių stovykloje ir jiems visiškai nerūpi patogus ir ramus senstančių bliuzmenų gyvenimas.

Post Scriptum:

Prieš porą metų radikalus islamistinis judėjimas „Ansar Dine“ išplatino viešą pareiškimą, kad „šėtono muzika nebus toleruojama, į jos vietą stos Korano posmai“. Tais pačiais metais Šiaurės Malyje imti persekioti „Tinariwen“ muzikantai. Beveik visiems (tuo metu grupėje jau buvo 8 nariai) pavyko ištrūkti iš šalies. Beveik. Abdallah Ag Lamida buvo suimtas, bandydamas išsaugoti savo gitaras. Absoliutus bliuzas.

Ačiūdie, gitaristas netrukus buvo išlaisvintas…