Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Simona Smirnova. Lietuvė per atstumą

Gyvenant toli nuo namų imi visai kitaip mąstyti apie Lietuvą. Lietuvos įvaizdis tarsi tapybos darbas per atstumą labiau išryškėja, tampa aiškesnis, prasmingesnis, neretai gražesnis. Dažniausiai privengiama vartoti žodį „gražus“, tačiau jaučiu, kad šį kartą tai labai taiklus žodis. Kaip vaikystėje vieni kitiems sakydavome: „Tu gražiai pieši“, o vėliau šią paprastą frazę pakeičiame begale erudiciją parodančiomis frazėmis. Tačiau kai dabar galvoju apie Lietuvą, nebenoriu galvoti apie detales, žinias, patirtį ar vietoves. Mano mintyse sukasi vienas žodis – gražu. Ir atsistojus atokiau tas piešinys neatrodo gražus, nes jame tik gėlytės ir drugeliai. Jis atrodo gražus, nes jame tiek tikrumo, tiek tiesos… Parodoje sustoję priešais aliejiniais dažais tapytą paveikslą turime žvelgti į jį per atstumą, kad suprastume jo vertę.

Taip atokiai per kelis žingsnius gyvenu nuo Lietuvos jau beveik dvejus metus. Žvelgiu į Lietuvos paveikslą tai iš vienos pusės, tai iš kitos. Labai daug mąstau apie ją kaip apie keisčiausią meno šedevrą. Niekaip negaliu suprasti. Negaliu lyginti su kitais parodoje esančiais paveikslais. Lygindama pametu siūlo galą. Kartais mažos patirtys mane stebuklingai priartina prie Lietuvos, tarp eilučių parašytą prasmę sudeda į mažyčius simbolius mano šiandieninėje aplinkoje. Viena pastarųjų patirčių buvo koncertas su amerikiečių choru, kuris pasirinko kalėdinio pasirodymo temą – Lietuva.

Koncerte buvau pakviesa kankliuoti: kankliavau solo kūrinius bei akompanavau operos solistei Jūratei Švedaitei-Waller. Renginio organizatoriai ir idėjos autoriai yra amerikiečių choras „Monadnock Choir“ iš New Hampshire (Naujojo Hampšyro) valstijos. Iki galo nesupratau koncerto didumo ir grožio, kol nenuvykau ir nepamačiau, kaip nuoširdžiai tas choras stengėsi priimti lietuvišką kultūrą ir muziką savo terpėn. Koncerto repertuarą sudarė kompozitorių: Kristinos Vasiliauskaitės, Jono Švedo, Jeronimo Kačinsko ir kitų kompozitorių kūriniai. Beveik visas repertuaras buvo lietuvių kalba. Jiems repetuojant kartais visai pasimiršdavo, kad šie žmonės nėra lietuviai. Muzikos kūrinių tekstas skambėjo puikiai lietuviškai.

Buvome apsistoję pas vieną iš chorisčių šeimą. Peggy su savo vyru mums papasakojo, kaip ši programa darė įtaką jų šeimos gyvenimui: vakarais ji sėdėdavo ir klausydavosi lietuviškų įrašų, o dainų žodžius mokėsi iš specialiai angliška gramatika paremtomis tarimo transkripcijomis. Negalėjau nesišypsoti matydama lietuvišką „Lietuva brangi“ išrašytą angliškais rašmenimis.

Po šio koncerto ėmiau galvoti apie kultūrų sklidimą per skirtingus kraštus ir žemynus. Kaip gražu ir prasminga, kad dešimtys žmonių, kurie neturi nieko bendra su Lietuva, pasirinko lietuvišką muziką ir lietuvių kalbą jų muzikiniam repertuarui. Taip manau ne dėl to, kad lietuvių muzika būtų nežinoma ar nepripažinta tarptautiniu lygmeniu. Šitaip manau, nes džiaugiuosi, jog turime galimybę dalytis kultūros turtais, istorija, patirtimi. Su muzika ateina ne tik estetinis malonumas ar poilsis, bet ir skleidžiama žinutė apie šalies istoriją, tarpusavio santykius ir jų kitimą istoriniame kontekste, apie unikalius instrumentus, kultūrinę patirtį mažoje Baltijos šalyje, pavadinimu Lietuva.

Atokiai atsistojusi priešais Lietuvos paveikslą save vadinu lietuve per atstumą. Dėl daugelio priežasčių: geografinės, kraujo ryšių, supratimo apie šio paveikslo grožį. Geografiškai mane nuo Lietuvos skiria visas Atlanto vandenynas. Permetant akimi mano šeimos medį, nesutinkama nė viena lietuviška pavardė. Per šimtmečių pokyčius ir santvarkas net mano tėvai nesugeba tiksliai įvardyti, kiek skirtingų tautų kraujo manyje, tačiau visi puikiai žinome, kad visoje šeimos istorijoje nebuvo nė vieno lietuvio. Tačiau aš pati save renkuosi vadinti lietuve. Todėl, kad užaugau Lietuvoje. Priėmiau lietuviškas tradicijas. Lietuvių kalba yra mano gimtoji kalba. Aš niekuomet net neabejojau, kad Lietuva yra mano tautinė tapatybė. Ir dabar per atstumą žvelgdama į šią šalį, noriu sakyti: „Tu gražiai pieši“.

Taip, Lietuva, tu gražiai pieši. Per atstumą atsitraukusi nuo šio piešinio vis labiau ir labiau suprantu, kad ne visai viskas turi išaugti iš vaikiškų sąvokų. Stebėdama šį paveikslą per atstumą, kaip niekuomet suvokiu jo grožį: paveikslas, kuriame viskas juda, keičiasi, kovoja, didėja ir mažėja, nerimsta ir pasiduoda, supranta ir aklai blaškosi. Bet yra ir dar kažkas daugiau. Yra kai kas, ko tiesiogiai nesimato paveiksle. Negali to rasti tarp spalvų, veikėjų, potėpių, linijų, šešėlių… Tačiau per atstumą tai ypač išryškėja. Tarp eilučių pakibusi didinga lietuviška paslaptis. Per atstumą tai ypač ryšku… Ar esi ją pajautęs?

„Ateitis“ Nr. 2, 2014 m.