2016 08 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pasitikėjimas – santykiuose su kitais ir savimi

Neginčijamai būtent pasitikėjimas yra viena svarbiausių sąlygų tarpusavio santykiams. Savimi ir kitais pasitikintys žmonės labiau linkę bendradarbiauti. Nepasitikėjimas reiškia atsargumą, kryptingą nusiteikimą, kad viskas baigsis blogai – ir tai pastovus, nors ir ne visada vienodai intensyvus, stresas. Nuolatinių ir konstruktyvių santykių be pasitikėjimo nesukursime. O jei jums trūksta pasitikėjimo – galbūt verta to išmokti?

Pasitikėti malonu. Pasitikėti – reiškia būti atviram – šalia esančiam, netikėtiems įvykiams ir naujai informacijai. Tai reiškia – nepasikliauti vien ankstesne patirtimi, o peržengti savo galimybes čia ir dabar: „aš turiu visas būtinas sąlygas, kad priimčiau sprendimą – kūną, kalbą, protą, intuiciją, savo žinias ir įgūdžius. Galiu akimirksniu susiorientuoti iškylančioje situacijoje ir sureaguoti tinkamiausiu būdu“.

Pažvelkime į porą nepasitikėjimo situacijų, kurios nutinka bene kiekvienam žmogui. Pirma situacija: mes žinome, kad tuo žmogumi pasitikėti neverta, nes šis žmogus mus jau ne kartą nuvylė (neišlaikė duoto pažado, apgavo…). Tokiu atveju mes remiamės ankstesne santykių su šiuo žmogumi patirtimi. Priimti sprendimą atsižvelgiant į savo santykius su tuo žmogumi yra gana paprasta. Sukurti artimus ir šiltus, pasitikėjimu paremtus santykius su juo kažin ar pavyks.

Iš etinės pusės, pasitikėjime tradiciškai atsispindi tos moralinės normos, kurios susijusios su savanoriškais tarpusavio įsipareigojimais tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime. Patikimais laikomi tokie santykiai, kurie remiasi morale, laisvu įsipareigojimu. Pasitikėjimas gali būti suprantamas kaip moralinė sąvoka, kuri išreiškia tokį vienos asmenybės santykį su kita, kuris kyla iš tikėjimo kito savanoriškumu, ištikimybe, atsakingumu, nuoširdumu ir teisingumu. Tai ypatinga moralinės sąmonė būsena.

Taigi moralūs jausmai, įsitikinimai ir atvirumas čia labai svarbūs ir būtent todėl pasitikėjimas yra moralinis žmonių tarpusavio santykių reguliatorius.

Pasitikėti – reiškia girdėti ir priimti kitą žmogų, jo nuomonę. Bet tai nereiškia permesti jam atsakomybę dėl priimtų sprendimų. Yra atlikta daugybė tyrimų apie pasitikėjimą ir veiksnius, kurie trukdo atsirasti pasitikėjimui. Įrodyta, kad veiksniai, nulemiantys pasitikėjimą yra:

sąžiningas ir atviras bendravimas,

gebėjimas įsiklausyti į kito nuomonę (net ir nesutinkant),

pažadų laikymasis,

įsipareigojimų vykdymas,

nusiteikimas padėti.

Pasitikėjimui atsirasti trukdo: vengimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, suinteresuotumas didesne nauda sau nei kitiems, veiksmų prieštaringumas, elgesys, kai, jei tik kas nepasiseka, kaltinami kiti.

Dabar pažvelkime į antrą situaciją, kurioje galėjo kilti nepasitikėjimas – kai santykių situacija su tuo žmogumi mums nauja. Atsidūrę naujoje situacijoje, mes nesąmoningai imame vertinti – klasifikuojame naują informaciją atsižvelgdami į tam tikrus kriterijus. Šie kriterijai formuojasi viso gyvenimo metu, mums augant, mokantis: patikimas – nepatikimas, tikiu – netikiu, geras – blogas… Įvertinimas vyksta nesąmoningai, o galvoje lieka tik rezultatas. Mes klasifikuojame vieną ar kitą įvykį kaip absoliučiai analogišką mūsų praeityje. Atmintis remiasi apsauginiu projekcijos mechanizmu. Kartais atminties funkcija pradeda pirmauti, dominuoti, o priėmimas ir produktyvios mąstymo formos praranda spontaniškumą, tampa nepaklusnios ir imama labiau pasitikėti aktyviąja funkcija – atmintimi.

Kad išsilaisvintume nuo šio trukdančio ypatumo, svarbu stengtis kiekvieną situaciją priimti kaip naują. Svarbu įsiklausyti į save, būti dėmesingam reakcijoms ir patarimams, kuriuos rodo mūsų kūnas. Mūsų kūnas reaguoja į tai, kas vyksta nepriklausomai nuo mūsų sąmoningų, racionalių vieno ar kito žmogaus, situacijos vertinimų. Būtent kūno reakcijos dažnai būna tikslesnės ir patikimesnės nei mūsų intelektiniai gebėjimai.

Natūralūs apsauginiai mechanizmai veikia panašiai kaip imunitetas prieš infekcijas. Žinomas psichologas K. Rodžersas pasitikėjimą savimi apibrėžia taip: jei kažkas viduje ar intuicija kužda apie vertybes, vadinasi, pasitikėti galima. Šį pasitikėjimo tipą jis vadina „visapusišku situacijos pajautimu“, kuriuo pasitikėti verta labiau nei loginiu mąstymu.

Vadinasi, kad išmoktume pasitikėti kitais, visų pirma reikia išmokti pasitikėti savimi ir (ne tiek) remtis (ne tik) patirtimi, kiek esamos akimirkos išgyvenimu, būti dėmesingam, „klausytis savo širdies“. Toks požiūris į gyvenimą ir įvykius leidžia jaustis vientisam ir padaryti savo gyvenimą visavertį bei džiaugsmingą.

Pagal valday-service parengė J. Lūžaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.