2014 03 26

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Laima Bucevičiūtė. Teritorinė valstybės samprata Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Šių metų kovo 11-ąją LR Seime įteikta jau penktoji Nepriklausomybės stipendija. Už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus ja apdovanojami jauni (iki 33 metų) humanitarinės ir socialinės srities mokslininkai. Šiemet laureate tapo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikė dr. Laima Bucevičiūtė, pristačiusi rengiamą monografiją „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata“.

Jau istorijos bakalauro bei magistro studijų metais VDU L. Bucevičiūtė žinojo, jog LDK laikmetis jai „gerokai įdomesnis, žavesnis bei paslaptingesnis“ nei, pavyzdžiui, XX amžiaus Lietuvos valstybės istorija. Mokslininkė nuosekliai domėjosi šia tema, taigi ir disertacijos problematikos pasirinkimas buvo natūralus. Be to, temos formuluotę pasiūlė ir rašyti skatino doktorantūros studijų vadovas prof. Zigmuntas Kiaupa. Mokslininkės akademiniame kelyje svarbus ir kitas asmuo – doc. dr. Vytenis Almonaitis, kurio dėka susidomėta istorine geografija bei kartografija. Tai praplėtė L. Bucevičiūtės suvokimą apie istoriko naudojamus darbo įrankius. Pasak tyrėjos, būtent XV-XVI a. susiformavo teritorinė valstybės samprata ir dėl to LDK sienų bei erdvės tyrimas aktualus net ir XXI amžiuje.

Teigiate, jog valstybės erdvės ir jos sienų tyrimas pereinamuoju laikotarpiu iš Vėlyvųjų viduramžių į Naujuosius laikus prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo. Ką turite omenyje? Kuo Jūsų rengiama monografija aktuali šiandien?

XV–XVI šimtmečiai buvo ypatingi Lietuvos valstybei. Tai laikmetis nuo teritorine prasme didžiausios Lietuvos laikų iki jos mažėjimo pradžios. Būtent šiuo metu iš tiesų susiklostė valstybės teritorinė samprata, valdžios ir teritorijos ryšys. Neišmanydami, nežinodami šitų dalykų mes daug prarastume, todėl drąsiai galima teigti, jog LDK sienų, teritorijos ir jos erdvės tyrimas Lietuvos valstybingumo istorijos kontekste yra aktualus ir savalaikis. Tokia tema, manyčiau, visada yra ir bus aktuali. Juk valstybės sienos, teritorija ir erdvė yra pamatiniai kiekvienos valstybės politinės egzistencijos ir nepriklausomybės dalykai. Tačiau ne mažiau svarbu yra žinoti savo valstybės erdvės ir sienų istoriją, pažinti, ištirti, kaip šitie dalykai atrodė, ką reiškė ir kaip buvo suvokiami praeityje.

Jurijus Gagarinas sakė, jog pakilęs į kosmosą, matė žemę, upių vagas ir vandenynų linijas, bet ne sienas tarp valstybių. Politinio žemėlapio kontūrai, priešingai nei žemės reljefas, nėra duotybė ir kinta. Įdomu, kad Jūs nagrinėjate ne geopolitinius sienų keitimosi veiksnius, o tai, kaip valstybės ribos egzistavo žmonių sąmonėje ir kaip buvo nustatinėjamos realybėje. Kokie šaltiniai leidžia daryti įžvalgas apie tai, kokio Lietuvos teritorijos vaizdinio būta žmonių galvose?

Taip, iš tiesų Jurijus Gagarinas iš kosmoso perspektyvos nieko kito ir negalėjo matyti. Kita vertus, natūralūs, gamtiniai objektai labai dažnai tampa sienomis tarp valstybių ir jie jau turi būti traktuojami ne tik kaip fizinės geografijos, bet ir politiniai objektai. Savo tyrime aš iš tiesų politinius įvykius, geopolitinius dalykus vertinu tik kaip foną, o svarbiausias dėmesys yra kreipiamas į realiai egzistavusias valstybės sienas ir į idėjiniame lygmenyje slypėjusį teritorijos suvokimą. Svarbiausi šaltiniai, kurie leido man rekonstruoti tą idėjinį, mentalinį savo teritorijos ir erdvės suvokimą, buvo tiriamo laikotarpio senoji kartografija, naratyviniai šaltiniai ir teisiniai dokumentai. Būtent ši medžiaga leido daryti apibendrinimus, kad tuometinis valdantysis elitas turėjo idėjinį teritorijos vaizdinį, ir buvo didelis poreikis bei pastangos jį išsaugoti.

Kas yra Jūsų minimi naratyviniai šaltiniai?

Mentalinio ir idėjinio valstybės teritorijos suvokimo bei jos sienų sampratos vertinimo buvo ieškoma pasitelkus įvairius XVI a. naratyvinius šaltinius: Lietuvos metraščius, XVI a. kronikas, lenkų ir lietuvių autorių poleminius, poetinius, biografinius kūrinius. LDK geopolitinės tapatybės vizijos, jos erdvės suvokimo požymių buvo ieškoma lenkų istorikų – Bernardo Vapovskio, Motiejaus Miechovitos, Martyno ir Joachimo Bielskių kronikose, taip pat Motiejaus Stryjkovskio kronikoje ir kituose šio autoriaus darbuose. Iš esmės buvo pasirinkti lietuvių bei lenkų autorių kūriniai kaip geriausiai atskleidžiantys valstybės erdvės savivoką, subjektyvius ir konkrečiomis politinėmis aspiracijomis paremtus valstybingumo vaizdinius. Šiuo atveju Vakarų Europos autorių literatūra tarsi liko tyrimo paraštėje.

Šių laikų tyrinėjimuose esama terminijos, kaip įvardinti skirtingas sienas, jų nužymimas erdves. Ką Jūsų nagrinėtuose šaltiniuose reiškė „sienos“ sąvoka?

1595 m. Gerardo Merkatoriaus LDK žemėlapis

Šaltiniuose sienos, kaip reiškinio, termino minėjimų apstu, tik ne visada aiškus šios sąvokos turinys. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad čia slypi didelė grėsmė paklysti reikšmių kontekstuose. XV–XVI a. šaltiniuose rusėnų, lenkų, vokiečių, lotynų kalbomis vartotiems sienų terminams būdingas daugiareikšmiškumas ir daugiaprasmiškumas. Vienas ir tas pats terminas galėjo reikšti sieną, kaip objektą, o tai yra delimitacijos proceso dalis. Ir taip pat tas pats terminas galėjo reikšti sieną, kaip ženklą, tai yra, būti suvokiamas, kaip demarkacijos proceso dalis. Arba tam tikrais atvejais galėjo būti delimitacijos ir demarkacijos procedūrų dalimi vienu metu. Taip pat, atrodo, panašu, jog iš esmės neegzistavo valstybinių ir privačių žemės valdų specifiką išryškinanti terminija. Pavyzdžiui, du svarbiausi terminai rusėnų kalba, kurių turinio prasmė ypač glaudžiai buvo susijusi ir dažnai persidengė, tai – „Граница“ ir „Рубеж“. Iš esmės šie abu terminai laikytini sienos delimitaciją išreiškiančiomis sąvokomis, tačiau kartu turėjo ir sienos objekto – linijos – prasmę bei buvo suvokiami kaip sienos ženklas. Galima teigti, jog turinio prasme „Граница“ – tai bene „talpiausias“ terminas, kuriame telpa ir sienų delimitacija ir demarkacija, tai yra – fizinis jų žymėjimas. Ir tai susiję tiek valstybinių, tiek privačių žemės valdų žymėjimo kontekstais.

Nagrinėjote ne tik dokumentus, bet ir žemėlapius. Kada ir kieno buvo kartografuota visa LDK teritorija? Ką tie žemėlapiai bylojo apie turimą valstybės įsivaizdavimą? Kaip buvo matoma Lietuvos geopolitinė tapatybė, jos teritorinis idealas?

Viduramžiais valstybės, kaip politinės erdvės, suvokimas realybėje ir valstybės, kaip fizinį pavidalą turinčios erdvės, atspindys žemėlapyje buvo du skirtingi dalykai. Tačiau visgi, sakyčiau, senieji žemėlapiai gali būti vertinami kaip priemonė, padedanti atskleisti įvairius geopolitinės tapatybės ir teritorinio vaizdinio niuansus. Pirmasis autorius, paskyręs žemėlapį tiesiog Lietuvai, buvo olandų kartografas Gerardas Merkatorius. 1595 metais išleistas tiesiogiai Lietuvai skirtas ir visą jos teritoriją apimantis žemėlapis buvo savotiška Lietuvos reprezentacija Vakarų Europoje. Vėliau, žinoma, itin svarbus buvo 1613 metais pasirodęs taip vadinamas Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapis.

G. Merkatoriaus interesai sudarant Lietuvai skirtą žemėlapį nėra tiksliai žinomi, bet mums jo palikimas yra itin reikšmingas, nes jo žemėlapis buvo vienintelis XVI a. kartografijos kūrinys, skirtas išimtinai Lietuvos teritorijai. Kitų XVI a. autorių dėmesio centre Lietuvos teritorija taip pat atsidurdavo, tačiau ne kaip pagrindinis žemėlapio turinio akcentas, o tik kaip besiribojanti kaimyninė valstybė, todėl savaime suprantama – žemėlapyje atsispindėdavo ne visas valstybės plotas. G. Merkatoriaus žemėlapis buvo baigtas rengti maždaug 1570 metais, vadinasi – dar gyvenant Liublino unijos sudarymo nuotaikomis. Žemėlapyje atsispindi Liublino unijos teritorinės pasekmės LDK, tačiau kartografinis šių įvykių vertinimas nėra visiškai adekvatus. Autorius pakankamai preciziškai atspindėjo atsiradusius teritorinius pokyčius, brėždamas LDK sieną be Voluinės ir Podolės, tačiau Palenkės teritorija su Melniko, Drohičino, Belsko miestais visgi buvo vaizduojama, kaip LDK dalis. Tikslumo dėlei reikėtų paminėti, jog šis G. Merkatoriaus sąmoningas sprendimas ar tik atsitiktinai įsivėlusi klaida buvo perimta daugelio kitų XVII a. autorių, kurie Palenkę savo žemėlapiuose taip pat priskirdavo Lietuvos, o ne Lenkijos teritorijai, nors šalia to žymėdavo pounijinės LDK ir Lenkijos valstybės teritorijos ribas.

Minėtame 1613 m. M.K. Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapyje išryškėjo kokybiškai nauja sienų samprata: valstybinės ir administracinių vienetų ribos jau traktuojamos kaip skirtingus valstybės teritorijos lygmenis išreiškiančios sienos, naudojant atskirus sutartinius ženklus. Svarbu paminėti žemėlapio autorių sprendimą išbrėžti dvigubas valstybės sienas – buvusias prieš Liublino uniją ir po jos, vertinant pastarąsias kaip provizorines ir išryškinant būtent prieš unijos sudarymą buvusį Lietuvos valstybės plotą. Mano supratimu, tai iš tiesų charakteringa iliustracija, liudijanti, jog įmanoma ir veiksminga kartografinėmis priemonėmis išreikšti idėjinius valstybingumo pagrindus, mentalinį valstybės charakterį.

Aptariate LDK sienas su Maskva, Livonija, Vokiečių ordinais, totorių ordomis, Lenkija. Šiandien Rusijai demonstruojant savo teritorines užgaidas Ukrainoje, natūralu klausti apie tai, kaip klostėsi ribų nustatymas tarp LDK bei Maskvos valstybės XV-XVI a.?

1613 m. Amsterdame išleistas M.K. Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapis

Simboliška, bet mano tyrimų tematika šiandieninės situacijos Ukrainoje akivaizdoje yra iš tiesų itin aktuali. Apskritai Lietuvos ir Maskvos valstybių sienos struktūros ir chronologijos požiūriu buvo kitokios prigimties nei vakarinės ir šiaurinės Lietuvos valstybės sienos. Ilgainiui čia susiklostė linijinis sienų modelis, o ribą tarp Lietuvos ir Maskvos valstybių išreiškė vienos ir kitos pusės valdomų teritorijų sąrašai ir tai vertintina kaip charakteringiausias šių valstybių sienų nustatymo XV–XVI a. praktikos bruožas. Kita vertus, atskirose Lietuvos ir Maskvos valstybės sienos atkarpose egzistavo sienos linijos buvimo bei suvokimo požymiai. Žinoma, visa tai atsiskleidžia tik Maskvos valstybės šaltinių medžiagoje ir labai epizodiškai, todėl sunku daryti griežtesnius apibendrinimus. Reikia nepamiršti ir to, jog XVI a. praktiškai be paliovos vyko karai tarp Lietuvos ir Maskvos, Lietuva patyrė ženklių teritorinių nuostolių. O sienos linijos klostymuisi itin svarbūs yra žmogiškieji ištekliai, tiesiog apgyvendintas pasienis. Taigi akivaizdu, kad karo sąlygomis, ar išgyvenant nuolatinę paliaubų būseną, Maskvai pretenduojant į visas LDK užkariautas rusėnų žemes, rimtų galimybių klostytis linijinėms sienoms aptariamu metu tiesiog nebuvo.

Kurios LDK sienos idėjiniame lygmenyje buvo suprantamos jautriausiai, kaip keliančios daugiausia įtampos? Ar tai adekvačiai atitiko to meto situaciją?

Iš tiesų Lietuvos sienos ne su visomis kaimynėmis idėjiniame, mentaliniame lygmenyje atsiskleidžia vienodai intensyviai. Lietuvos valstybės erdvės modelis buvo daugiasluoksnis, tačiau daugiausiai dėmesio buvo skiriama valstybės rytų ir pietvakarių erdvės pojūčio išryškinimui, tai jautriausios, skaudžiausios temos, o mažiausiai – šiaurinėms ir vakarinėms sienoms, jos, pavyzdžiui, XVI a. naratyviniuose šaltiniuose nekelia jokių politinių diskusijų. Ir iš esmės tai buvo tiesa, būtent sienų situacija pietuose ir rytuose buvo problemiška, čia vyko teritoriniai praradimai. Todėl idėjiniame lygmenyje buvo siekiama grįžti prie XV a. pirmosios pusės Vytauto sukurtos valstybės vaizdinio, kuriame nebuvo vietos teritoriniams praradimams.

Žvelgiant į Jūsų mokslinių straipsnių, recenzijų, žemėlapių aruodą, matyti išskirtinis domėjimasis Lietuvos istorija. Ką Jums pačiai reiškia lietuviška tapatybė ir kas turi, jei turi, būti dėl jos daroma XXI amžiuje, kada piliečių saitai su poliu trūkinėja?

Manyčiau, kad nėra tikslinga būtent Lietuvos istorijos studijas susieti su lietuviška tapatybe. Tapatybė, lietuviškas identitetas yra pernelyg sudėtingas ir nuolat kintantis reiškinys ir tai, ko gero, mažiausiai priklauso nuo to, ką tu studijuoji. Gyvendami globalizacijos sąlygomis mes patiriame labai daug ir įvairių pokyčių, pradedant erdve ir komunikacija, baigiant įvairiais pokyčiais lokaliose aplinkose. Ateityje tų pokyčių ir transformacijų bus dar daugiau. Tai neišvengiamai keičia suvokimą, kas yra lietuviška tapatybė, kaip ji turi reikštis, kokiomis formomis ir būdais. Be abejonės, lietuviškos tapatybės formos ir raiškos būdai XXI a. yra kitokie, nei buvo XIX–XX a. Ir tai yra natūralus procesas, juk tapatybė nėra kažkokia nekintanti duotybė, ji keičiasi ir privalo keistis. Manau, kad gyvenantiems Lietuvoje yra gerokai lengviau saugoti ir puoselėti savo lietuviškumą, mes niekur neturėtume pamesti savo tapatybės ir lietuviškumo esmės. Didesnes grėsmes matyčiau žvelgdama į emigrantus. Gyvenant svečioje šalyje ir siekiant prisijaukinti naują aplinką, ne visada užtenka vidinės motyvacijos išsaugoti savo šaknis.

Kas sudaro tą mūsų tapatybės, lietuviškumo esmę, apie kurią kalbate? Žinoma, savo istorijos išmanymas yra vienas svarbių aspektų, ugdantis patriotizmą. Kas dar, Jūsų nuomone, prisideda sąmoningo įsipareigojimo savo valstybei gyvenant tarp Lietuvos sienų?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, kas yra lietuviškumo esmė, kas yra tas sąmoningas įsipareigojimas savo valstybei. Aišku viena, jog globalizacijos procesai, keisdami sociokultūrinę mūsų aplinką, artina tarpkultūrinį supanašėjimą ir tai neišvengiamai keičia lietuviškumo ir nelietuviškumo sąvokų turinį bei socialines ribas. O su šiais dalykais susiję daug ir įvairių stereotipų. Diskusija apie tai galėtų užtrukti labai ilgai, todėl pasakysiu paprastai: kiekvienas iš mūsų turime savo teises ir pareigas valstybei, jas reikia suvokti, įsisąmoninti ir kryptingai veikti ta linkme. Ir tai yra ne tik valstybės istorijos ir kultūros savitumo suvokimas ar tautos tapatumo puoselėjimas, bet ir pasiryžimas lietuvišką kultūrinę ir politinę tapatybę išlaikyti ir kurti, tęstinumą perduoti ateities kartoms. Manyčiau, svarbus lietuviškumo kriterijus – vidinis, individualus žinojimas, suvokimas, kad esi lietuvis, aiškus emocinis ryšys su Lietuva.

Parengė Rosita Garškaitė