2014 03 29

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Saksofonas, spjaudantis šviesą

Colinas Stetsonas. Nuotraukos šaltinis www.cstrecords.com

Iš dalies teisūs bus tie, kurie sakys, kad prieš kalbėdamas apie saksofonininką Coliną Stetsoną, visų pirma turėčiau įvesti į XX amžiaus avangardinės muzikos, free-jazz, minimalizmo kontekstus. Ko gero, apskritai turėčiau pradėti nuo dar jaunos saksofono istorijos, stabtelėti ties tokiais šio instrumento meistrais, kaip Johnas Coltrane’as, Albertas Ayleris, Pharoah Sandersas, Ornette’as Colemanas. Matyt reikėtų stabtelėti ir ties Terry Riley bei Steve’u Reichu.

Visi šie genialūs kūrėjai verti atskirų pasakojimų ir, tikiuosi, juos dar aprašysiu ateityje. Kiekvienas jų savaip gali būti išgirstas ir C. Stetsono muzikoje. Tačiau šios mano apžvalgos herojus kartu yra absoliučiai išskirtinis ne tik saksofonininkų, bet ir apskritai džiazo, eksperimentinės, popmuzikos kontekstuose. Kaip visiškai unikalaus skambesio ir technikos kūrėjas. Būtent kūrėjas, ne vien atlikėjas ar interpretatorius.

Tad leiskite jus pakviesti į C. Stetsono pasaulį, kuriame laisvai (tai nereiškia, kad saugiai!) galite jaustis net ir nesidomėdami aukščiau minėtomis srovėmis bei vardais. Tiesą pasakius, kartą keletą Colino kompozicijų parodžiau vienam žmogui, nepripažįstančiam nieko, išskyrus lietuvių liaudies dainas. Ir mano nuostabai… nors, matyt, nėra čia kuo stebėtis. Kanadoje gyvenantis ir kuriantis amerikietis saksofonininkas turi unikalią savybę įtikti skirtingų muzikos krypčių gerbėjams, to padaryti nė nesistengdamas. Aišku, nekalbu apie šlykštų rusišką popsą ar infantilias gerbiamo Bieberio raudas.

Jei domitės klasika, C. Stetsono muzikoje galite rasti ir atpažinti klasikinės muzikos įtakų. Ir pats muzikantas baigė klasikinio saksofono studijas (ne džiazo!). Jei jums patinka sunkusis metalas, atlikėjas yra arti šios muzikos energijos. Nekalbant jau apie tai, kad C. Stetsoną puikiai vertina ir minimalistinės, džiazo, eksperimentinės muzikos gerbėjai. Beje, jei į „Google“ paieškos sistemą įvestumėte angliškus žodžius „experimental“ ir „saxophone“, pirmasis išnyra C. Stetsono vardas. Mat kito tokio šiuo metu tiesiog nėra.

O paties muzikanto bendradarbiavimų su kolegomis istorija verčia manyti jį esant indie-pop, indie-rock arba dabar taip madingo baroque-pop krypčių gerbėju. Mat kai kuriems šis saksofonininkas gali būti labiau žinomas iš savo darbų su „Arcade Fire“, „Belle Orchestre“ ir „Bon Iver“. C. Stetsonas drąsiai leidžiasi į turus būtent su tokios pakraipos grupėmis. Jis yra koncertavęs (dabar laikykitės) su Tomu Waitsu, Laurie Anderson, „TV on the Radio“, „Feist“, Davidu Byrne’u, Sinead O’Connor, „The National“ ir t.t. Ir pan.

Tačiau, kai lieka vienas…

Įsivaizduokite. C. Stetsonas ima beveik pusantro metro ilgio įspūdingą bosinį saksofoną ir pradeda savo maldą… Kažkoks kritikas, išmanantis saksofono muzikos grojimo subtilybes, kartą parašė, jog „šis vyrukas naudoja unikalią cirkuliarinę kvėpavimo techniką, kuri leidžia jam pagroti daugiau natų per kūrinį, nei jų pagrotų Joe Satrianis ir Steve’as Vai’us kartu sudėjus“.

Neišmanau šių technikų. Tiesą sakant, net ir visus muzikos kryptis apibūdinančius terminus šiame straipsnyje vartoju puikiai suvokdamas, kad nei vienas jų (taip visada būna geriausios muzikos atveju) iš esmės neapibūdins to begalinio plataus pasaulio, kuris išspjaunamas iš vieno gremėzdiško saksofono skylės… Lyg bandyti mokyti laisvėje gyvenantį vilką aprašinėti dekoratyvinių šunų veislių pavadinimus.

Viena vertus, TAI, kas išspjaunama iš C. Stetsono saksofono, yra daugybė pasikartojančių muzikinių frazių. Lyg mantroje, raudoje, užkalbėjime. Tai priartina šį skambesį prie seniausių folkloro tradicijų, genčių muzikos. Šios frazės net ne visada yra aiškios natos, kartais tai tiesiog saksofono šnaresiai, pokštelėjimai, klapanų smūgiai.

Antra vertus, šis užsuktas pasikartojimų ratas nėra toks švelnus ir minkštas, kaip world muzikoje. Jei ieškotume paralelių su lietuvių muzikantais, panašių motyvų, užuomazgų galima girdėti multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio gyvuose pasirodymuose, taip pat free-jazz korifėjaus Liudo Mockūno saksofono fontanuose. C. Stetsonas yra kažkur per vidurį. Jau nebe minkštas ir švelnus, bet dar sąmoningai valdantis formas. Kartais pratrūkstantis tokiais fortissimo spjaudalais, kad jei įsijungtum kūrinį toje vietoje, išsigąstum. Bet jei klausai nuo pradžių, esi pripratinamas ir paruošiamas, lyg pradedantysis naras, ketinantis nerti į tamsų ir grėsmingą vandenį.

Beveik prieš metus muzikantas baigė savo grandiozinį darbą – trijų albumų ciklą „New History Warfare“ („Naujausių laikų karyba“ – štai jums ir sąšauka su praėjusios savaitės apžvalga!). Tai, be jokios abejonės, pagrindinis ir svarbiausias C. Stetsono darbas, nors jis yra išleidęs ir daugiau savo solinių albumų. Pirmoji dalis, „New History Warfare Vol. 1“, pasirodė dar 2007 metais, antroji – „New History Warfare Vol. 2: Judges“ išėjo 2011 metais, o pernai balandį iššovė paskutinis šūvis – „New History Warfare Vol. 3: To See More Light“. Nerandu šiai trilogijai kito apibūdinimo, kaip „epinė“ – didinga ir kartu žemiškai nešvari, vientisa bei išbarstyta gabalais ir, kas svarbiausia, perduodanti klausytojui daug daugiau nei begalės dainų tekstų.

Nors naujausiame trilogijos albume yra šiek tiek žodžių, juos sunku suprasti, jie veikiau tarnauja instrumentais. C. Stetsono kompozicijas čia kitapus išneša nuostabūs Justino Vernono („Bon Iver“) balso sluoksniai.

Beje, apie sluoksnius. Galėčiau kirsti lažybų, jog daugelis muzikantų, perklausiusių šiuos albumus, susidarys įspūdį, jog saksofonininkas naudoja vadinamąją „loop“ techniką, kai įrašomas vienas sluoksnis, tada ant viršaus dedamas kitas, trečias ir taip toliau. Nieko panašaus! Viską groja vienas žmogus realiu laiku. Jei galima atrasti tą „realų laiką“ šioje muzikoje… Ar kokią kitą dimensiją.

Naujausio albumo viršelyje pavaizduotas didelis juodas paukštis, ištiesęs sparnus, skrendantis link kažkokio neaiškaus siurrealistinio šviesaus objekto. Už jo, galima numanyti, yra ir pats šviesos šaltinis. C. Stetsono muzika yra veržimasis iš tamsybių šio šaltinio link. Visomis prasmėmis. Šis veržimasis niekada nebūna lengvas. Bet, galima įtarti, svarbiausias.