„Mergina iš spintos“ – apie gyvenimo (ir mirties) grožį

Scena iš filmo „Mergina iš spintos“

Pirmasis įspūdis pažiūrėjus filmą „Mergina iš spintos“ (režisierius Bodo Koxas, Lenkija) buvo netikėtas naujumo jausmas. Neišvengiamai tam daro įtaką ir aplinkui esantis kontekstas, ir pagal kokias nuotaikas dabar tarpsta kino juostos. Šiuolaikiniam kinui labai būdingos transgresyvios strategijos (kost! kost! Larsas von Trieras. Bet apie jį – dar truputį vėliau, kai tik išsikvėps skandalo tvaikas) arba ilgesingas egzistencinio nerimo braižas. Toks dabar yra tikras kaniškasis kinas. Nė vienas iš šių režisierių pasirinkimų savaime nėra blogas, dažniausiai netgi daug paveikesnis ir labiau į sielą įslenkantis nei holivudiniai skystalai. Nepaisant to, išėjus iš kino salės ir pamačius dar vieną šeimos dramą, dar vieną moteriško seksualumo paiešką (minėtasis von Trieras bent įdomus apkalbėti), dar vieną sunkią socialinę problemą, norisi staugti. Kaip Volstrito vilkui.

Jokiu būdu nesakau, jog visi tokie filmai yra blogi, bet saikas – didelė dorybė. Netikėtai tokie tekstai, kontekstai ir diskursai ima pabosti, daugelį siužeto vingių puikiai atpažįsti ir, na, labai įprastai tavęs niekas nebestebina. Labai nemėgstu tokio jausmo. Tuomet jaučiuosi esanti tikra teisuoliška snobė. Klaiku. Su tokiu jausmu dorotis yra kelios strategijos (bent jau man žinomos). Pirmoji – išmokti išsivalyti ir iš naujo atsiverti kiekvienam filmui, pamiršus visus kitus, žiūrėti į filmus kaip į atskiras sferas ir niekaip jų nelyginti. Sunku, beveik neįgyvendinama. Antroji – užsidaryti vienuolio filosofo celėje ir bambėti, jog po itališkojo neorealizmo (o antonioniai, o feliniai!) nebebuvo daugiau jokio gero kino. Lengviausiai įvykdoma – juk taip paprasta yra nė nepažvelgus atmesti. Kaip dažnai tai darome. Trečioji strategija: eiti į kiekvieną filmą ir laukti, kol tave pagaliau vėl kažkas nustebins – kiekvieną dieną nusivilti, trenkti kino salės durimis (arba nervingai vožtelti laptopo ekraną). Aš naiviai renkuosi paskutinę strategiją, nors dažnai pagalvoju ir apie pirmąsias dvi. Manau, jau supratote, kur link keliauju – Bodo Koxo filmas yra trečiosios strategijos vaisius. Po nemažai nusivylimų „Kino pavasaryje“ aptikau filmą, kuris pasirodė netikėtai geras (tikėtai gerų filmų taip pat buvo)

„Mergina iš spintos“ pasakoja gana paprastą istoriją – beveik trisdešimtmetis Jacekas (aktorius Piotras Glowackis) tėvams mirus prižiūri savo neįgalų brolį Tomeką (aktorius Wojciechas Mecwaldowskis). Nors režisierius niekur filme aiškiai nepasako, kokią tiksliai negalią turi Tomekas, galima numatyti, jog tai viena iš daugelio autizmo formų. Režisierius neaiškina, kodėl veikėjai yra tokie, priežasčių – taip atsikratydamas nereikalingų diagnozių ir stigmatizavimo.

Brolio negalima palikti vieno namie, todėl Jacekas turi didelių problemų bendraudamas su moterimis – nors ir labai norėdamas niekaip negali susirasti pastovios merginos: visas jas kaip nors paveikia jaunesniojo brolio būtis. Retkarčiais Jacekas palieka brolį prižiūrėti sarkastiškai kaimynei poniai Kwiatkowskai (aktorė Teresa Sawicka). Tai neišeina į naudą Tomekui – kaimynė jam leidžia žiūrėti televizorių. Jame Tomekas mato įvairių laidų, iš jų prisigaudo veikėjų mimikų, frazių ir judesių – televizijoje, kaip žinome, rodomi ne tik švelnūs žmonių jausmai. Autistams būdinga įsijausti į įvairius filmus, serialus, koncentruoti dėmesį ne į išorinį, o į vidinį pasaulį.

Dėl paprasto atsitiktinumo vieną dieną Jacekas nebegali palikti brolio Tomeko pas ponią Kwiatkowską, todėl pasibeldžia į duris kitai kaimynei. Magda (aktorė Magdalena Rózanska) savo pasaulyje gyvenanti mergina. Režisierius vėlgi nepaaiškina, kodėl jinai tokia, bet ji – kaip pati sako – ieškanti paralelinių pasaulių, apie kuriuos kalba teorinė fizika. Magdos ir Tomeko susitikimas lemtingas. Jie – giminingos sielos, jaukiai tylintys kartu. Kai pirmą kartą Tomekas apsilanko Magdos namuose, daugiau nebenori eiti niekur kitur – jis ten jaučiasi saugus ir, svarbiausia, suprastas.

Scena iš filmo „Mergina iš spintos“

Filmas pasakoja apie žmonių vienatvę ir atsitiktinumą atrandant artimus žmones ten, kur visai nesitiki: nei tu pats, nei kas kitas. Nors Tomeko ir Magdos santykis nėra niekaip įvardijamas: neaišku, ar tai draugystė, ar meilė, tačiau filmas kelia itin svarbius klausimus. Ar tik „normalus“ žmogus gali ieškoti sau artimo ir mylėti? Kodėl apskritai mums reikia artimo ryšio su kitu asmeniu? Kas yra artumas ir kaip jis gali būti išreiškiamas?

Režisieriaus įtaigumas ir įdomumas – mažos detalės. Apie kiekvieną veikėją jis pasakoja smulkmenomis, o ne didžiuliais gestais. (Lengva atgaiva nuo retkarčiais pervaidinamo, pernelyg dramatizuojamo kino.) Pavyzdžiui, pirmą kartą apie Magdą sužinome tada, kai atsiveria koridoriaus gale esančios jos buto durys, pro jas atsargiai išlenda raudonplaukė mergina ir į koridorių paleidžia baltą triušį. Magda stebuklų šalyje – mergina – svajoklė, vienišė, turbūt nesuprasta. Jos kitoniškumo nepriėmimą vėliau rodo ir sarkastiškosios kaimynės pastabos apie tai, kokia Magda yra kekšė.

Jaceko merginos paieškos ir kiekvienos sutiktosios laikymas viena vienintele, t. y. būsimąja žmona, rodo jo vienišumą, desperatiškumą ir naivumą, o kindersiurprizų kolekcija rodo ne tai, kad jis, kaip sako viena iš jo merginų, – gėjiškas – o tai, jog šiek tiek vaikiškas ir kad praeitis (kolekcija!) jam svarbi. Būtent tėvas parvežė pirmąjį žaisliuką iš Vakarų Vokietijos. Jacekui svarbi šeima, jis ją saugo visais įmanomais būdais. Apie žmones šiame filme kalba smulkmenos – daiktai, gestai, keli sakiniai, replikos. Režisierius įtaigiai parenka šias detales, todėl veikėjų keitimasis atrodo pateisintas ir suprantamas – būtent šitokio dalyko dažnai trūksta lietuviškam kinui, nes daugelis jo veikėjų ir lieka jokie arba galiausiai niekaip neišvystyti, o jų veiksmai niekaip nepaaiškinami.

Filmas yra sukonstruotas gana neįprastai. Tarsi egzistuoja vienas objektyvus pasaulis, tačiau nuolatos į šį pasaulį įsiveržia atskirų personažų sąmonių apnašos. Tikrovę kiekvieno personažo sąmonės čiuptuvai sugriebia ir pritaiko ją prie savęs. Tačiau žiūrovas vis tiek žino, kas yra tikra, o kas ne – supranta, kurioje vietoje personažo individualios sąmonės užuominos. Autorius tarsi ištraukia kruopelytę vidinių vaizdų į išorę. Pavyzdžiui, svarbi Jaceko jausena, kai brolis ima rimtai sirgti – staiga, jam bestebint Tomeko kančią, kadras keičiasi ir Jacekas smaugia brolį, šis smaugimas primena Michaelio Hanekes filmo „Meilė“ sceną, kurioje vyras, gailėdamas sunkiai sergančios ir kenčiančios žmonos, ją uždusina. Tiesa, „Merginoje iš spintos“ šis žingsnis įsivaizduojamas: kadras tarsi iššoka iš gyvos Jaceko sąmonės ir vėl grįžta atgal.

Filme svarbi kompiuterinė grafika – jos įsikišimas nėra bereikšmis. Labai aiškiai kompiuteriu į kadrą įmontuotas futbolo kamuolys ir dirižabliai atskleidžia Tomeko sąmonę – kaip jis mato pasaulį ir kaip jo pasaulis skiriasi nuo tarsi normalaus Jaceko pasaulio. Magdai pasaulis yra priešiškas. Eidama pro futbolą aikštėje žaidžiančius vaikinus, ji mato, kaip jie agresyviai puola, kaimynė jai panaši į ne šio pasaulio gyventoją – šlykštų ir grėsmingą padarą, kiek primenantį Francisco Goya’os graviūras („caprichos“). Policininkas, jaučiantis Magdai šiltus jausmus, virsta į nacio uniforma apsirengusį kareivį – tiesa, keičiantis Magdos būsenai, keičiasi ir tai, kaip jai atrodo pasaulis. Todėl tai tampa svarbiu ženklu atpažinti personažų vidines būsenas.

Vaizdų tarp tikrojo ir veikėjų pasaulių kaita sukuria įtikinamesnius veikėjų charakterius – žiūrovas tarsi gauna pažvelgti į jo vidų, į individualią sąmonę. Nuolatos esantis tikrasis pasaulis sukuria tam tikrą objektyvumą ir saugumą, o fantazijų sritis nėra dominuojanti, tokiu atveju neperspaudžiama ir išlieka istorijos tikrumo veiksnys, ji įtikina, nes vis dar pasakoja apie tikrą pasaulį, kuris pažįstamas kiekvienam žiūrovui. Tokiu atveju problemos, iškylančios veikėjams, nėra vien tik jų sąmonės srautas, bet mūsų tikrovės dalis, apeliuoja į tave ir mane.

Filmą būtų galima kaltinti naivumu ar idealistiniu humanizmu. Juk iš šios juostos pirminio aprašymo gali susidaryti įspūdis, jog jis gan panašus į Holivude prieš maždaug dvidešimtmetį išpopuliarėjusius pasakojimus apie neįgalius žmones. Vienas tokių pavyzdžių „Lietaus žmogus“ (režisierius Barry Levinsonas), tačiau režisierius reflektuoja šio pasakojimo praeitį. Kai Tomekas pirmą kartą apsilanko Magdos namuose, mergina, pasiėmusi skaičiavimo mašinėlę, garsiai sudeda didžiulius skaičius ir laukia, kol Tomekas pasakys, kokia jų suma. Tai aiški nuoroda į Levinsono filmą – juk Tomo Cruise’o herojus savo broliui davė tokią pat užduotį. Nieko nepešusi Magda visiškai nenusivilia – jai nėra svarbūs ypatingi Tomeko gebėjimai.

Smalsiai stebintis Bodo Koxo režisieriaus žvilgsnis kiek atsitraukia nuo tradicinio lenkiško kino. Jis visai kitoks nei pernai ir užpernai konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“ laimėję lenkiški filmai „Drąsa“ (režisierius Gregas Zglinskis) ir „Myliu“ (režisierius Slawomiras Fabickis): šie filmai savo ruožtu labiau primena tradicinį lenkišką moralinio nerimo kiną. Koxas kuria išradingą ir jautrią aplinką, kurioje veiksmas sugeba peršokti nuo dramos iki komedijos ir vėl atgal. Dialogai sukurpti meistriškai – vienu metu verčiantys garsiai kvatotis ir mąstyti. Jie nėra dirbtiniai, o gyvi ir svarūs ir atrodo preciziškai parinkti, turintys savo vietą ir prasmę.

Stipriausios „Merginos iš spintos“ savybės yra subtilus paprastumas, o dar svarbesnis yra saikas ir drąsa kurti taip kaip tik norisi. Perfrazuojant Ludwigą Wittgensteiną, galbūt apie tai, apie ką reikia tylėti, nereikia kalbėti. Režisierius sugeba įgyvendinti šią ištarą.