Armas Rudaitis. Netverti savo kailyje, ištrūkti…

Scena iš filmo „Kombinatas „Viltis“

Filmo „Kombinatas „Viltis“ recenzija

Pastarąsias dvi savaites kino mėgėjai Vilniuje svaiginosi filmais, nes vyko devynioliktasis Kino pavasaris. Svaigintis tikrai buvo kuo – parodyta beveik du su puse šimto ilgo ir trumpo metro, gerų ir ne tokių gerų filmų. Panašiai kaip ant facebook’o sienos, taip ir Kino pavasaryje filmai užlieja didžiuliu srautu ir reikia pačiam atsirinkti, ką verta žiūrėti, o ko – ne. Festivalio filmų gausoje išsiskyrė debiutinis vaidybinis jaunos rusų režisierės Natalijos Meščaninovos filmas „Kombinatas „Viltis“ (Комбинат «Надежда» / The Hope Factory, 102 min, 2014). Džiaugiuosi, kad šis filmas nepraslydo ir pro festivalio komisijos akis, kuri pripažino „Kombinatą „Viltį““ geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu ir apdovanojo solidžiu 5000 eurų prizu, skirtu įgyvendinti naujus kūrybinius sumanymus.

Filmuose veikia tai, ką gyvenime pavadintume kraštutinumais. „Kombinato „Viltis“ režisierė Natalija Meščaninova teigia, kad jai labai svarbu konkretus laikas ir konkreti erdvė. Filmo veiksmas vyksta Rusijos mieste Norilske. Tai šiauriausias ir vienas didžiausių miestų Sibire, jame gyvena daugiau nei šimtas tūkstančių gyventojų, veikia didžiulė kasybos kompanija. Miestas toks užterštas, kad jame kartais net sninga juodomis snaigėmis, ore tvyro sieros kvapas (miestas patenka į labiausiai užterštų vietų pasaulyje dešimtuką). Filme nei šaltis, nei užterštumas nėra pabrėžtinai dramatizuojami, tarkim, sąmoningai pasirinktas šilčiausias metų laikas filmo veiksmui vykti, kad, kaip sako režisierė, „matytųsi, jog net vasarą ten visi vaikšto apsirengę šiltais rūbais ir kartais pasninga”. Labiau atitrauktos nuo pasaulio ir niūresnės veiksmo vietos nei Norilskas reikėtų gerai paieškoti. Vienintelis būdas išvykti – nedidelis oro uostas, tačiau lėktuvai dažnai neskraido dėl blogų oro sąlygų. Bet Norilske gyvenantys žmonės, kaip ir bet kur kitur pasaulyje, – myli(si), kenčia, svajoja ir planuoja savo ateitį.

Filmo režisierė Natalija Meščianinova yra garsios, daugybę apdovanojimų pelniusios režisierės ir prodiuserės Marinos Razbiežkinos mokinė. Ši įtakinga Rusijos kino persona veda dokumentinio kino seminarus savo pačios iniciatyva įkurtoje „Photoplay” kino mokykloje. Praėjusių metų spalį ji lankėsi Vilniuje (su Rusijos politikams labai nepatogiu dokumentiniu filmu „Žiema, bėk iš kiemo!”) ir buvo užsukusi į Šoblės kino klubą. Savo apsilankymo metu ji pristatė penkias esmines taisykles arba kliūtis, kurias užduoda savo vadovaujamos kino mokyklos studentams, atliekant visas be išimties praktines užduotis. Tos taisyklės skamba maždaug taip:

1. Neimti jokių interviu iš filmuojamų personažų;
2. Nenaudoti stovo, t. y. filmuoti iš rankos;
3. Nenaudoti muzikos (nebent jos šaltinis yra kadre ir muzika sklinda iš jo);
4. Nenaudoti užkadrinio balso;
5. Nenaudoti zoom’o (mechaninio priartinimo/atitolinimo).

Natalija Meščianinova, panašu, buvo stropi mokinė, nes iki šiol kruopščiai laikosi šių penkių esminių taisyklių. Nesvarbu, kad „Kombinatas „Viltis““ – vaidybinis, o ne dokumentinis filmas. Būtent neįtikėtinas dokumentiškai perteiktos tikrovės įspūdis ir padaro šį filmą tokį įtaigų. Minėto Šoblės kino klubo seanso metu Razbiežkina pristatė kito savo mokyklos studento Deniso Kleblejevo filmą „31-asis reisas“, kuris pasakoja apie dar didesniame užkampyje nei „Kombinatas „Viltis“ herojai gyvenančius maisto išvežiotojus, kurie iki šių dienų produktus tiekia šarvuotais tankais, nes tik jais įmanoma pasiekti reikiamus taškus. Tas filmas labiausiai įstrigo dėl jo personažų leksikos, prisodrintos riebių rusiškų keiksmų. Jie labai laisvai liejasi ir Natalijos Meščianinovos filme. Dažname dialoge keiksmų daugiau, nei kai kurie žmonės pasako per visą gyvenimą. Režisierė net specialiai prieš seansą Vilniuje perdavė žinutę, kad atsiprašo dėl gausių keiksmažodžių, matyt, sulaukusi už tai priekaištų/klausimų po ankstesnių filmo peržiūrų. Panašu, kad tam tikrų kraštutinumų ieškojimas užkoduotas Marinos Razbiežkinos mokyklos kodekse, o keiksmai ir žargonas tampa neatsiejama tokio paribių pasaulio gyventojų dalimi. Visa tai tik detalės, padedančios siekti pagrindinio tikslo – Tikrovės (Tiesos) atvaizdavimo ekrane.

Studijuodami pirmuose kursuose išklausėme vaidybos paskaitas. Pamenu, kartą vienas bendrakursis savo etiude pabandė suvaidinti girtą žmogų. Atrodė juokingai. Jis svirduliavo po visą sceną. Dėstytojas net nelaukė, kol jis baigs savo pasirodymą. Kiekvienas žmogus, būdamas tikrai girtas, visomis savo išgalėmis stengsis eiti tiesiai ir atrodyti negirtas. Niekas specialiai nekrenta ant žemės, kad įrodytų savo girtumą – taip tiesiog savaime būna, kai apsunkęs kūnas nebeklauso komandų ir nebejaučia skausmo kažkur atsitrenkus. Todėl norint suvaidinti girtumą šlaistytis į šonus neužtenka ir net neverta. Ypač kine. Čia viską išduoda akys. Girto ir blaivo žmogaus akys skiriasi kaip pavasaris Turkijoje ir Lietuvoje.

Filme „Kombinatas „Viltis“ aktoriai filmavimo metu alkoholį gėrė iš tikrųjų. Tai paklausta patikslinti, ar taip buvo išties, akimirksniu patvirtino pati filmo režisierė Natalija Meščianinova. Ką čia slėpti, viskas ir taip akivaizdžiai matyti – filmo personažai geria visą filmą (progos įvairios: iš pradžių išlydėtuvės, tada – gimtadienis, po to – šiaip išvyka į gamtą). Tiesa, režisierė pridūrė, kad leido aktoriams rinktis – realiai gerti alkoholį filmavimų metu ar ne (visai kaip Dievas – davė savo kuriamo pasaulio, t. y. filmo, dalyviams pasirinkimo laisvę). Ir visi aktoriai pasirinko gerti. Išskyrus pagrindinio vaidmens atlikėją Darią Saveljevą (25 m.). Šis asmeninis aktorės sprendimas labai pasitarnavo filmui. Blaivumas (platesne prasme nei alkoholio nebuvimas kraujyje) puikiai matyti jos akyse ir būtent tai ją išskiria iš kitų filmo veikėjų jau nuo pirmo karto, kai ją pamatome ekrane. Iškart kyla mintis – ši mergina ypatinga, nors tuo metu dar nieko apie ją nežinome. Užkabintas žiūrovas lengviau susitapatina su pagrindiniu filmo personažu, o būtent to visada siekia kiekvienas režisierius.

Labiau už viską Darios Saveljevos vaidinama Sveta svajoja išvykti iš Norilsko. Šis jos noras ištrūkti pažįstamas iki kaulų smegenų – kartais atrodo, kad gyvename visuomenėje, kurioje visi visada nori būti kažkur kitur nei yra. Svetos motyvacija labiau nei akivaizdi – jos mylimasis dėl nušalusių kojų yra išvykęs gydytis į Rusijos pietus. Čia kyla dar viena aštri dilema: ar įmanoma meilė per atstumą? Ar facebook’o chat’ų ir skypo pokalbių pakanka meilei išsaugoti? Šie klausimai vis dažniau tampa gyvybiškai aktualūs erdvėje laisvai judantiems šiuolaikinio pasaulio gyventojams.

Sveta visais įmanomais būdais netveria savo kailyje, tačiau savo aštuoniolikto gimtadienio proga ji, užuot gavusi išsvajotą lėktuvo pas mylimąjį bilietą, kurį seniai buvo pažadėjęs tėvas, gauna… nuosavo buto raktus asmeniniam gyvenimui pradėti. „Tai bus TAVO butas, galėsi jame gyventi VISĄ gyvenimą“, – įteikdami brangią dovaną ir nuoširdžiai besidžiaugdami sako jai tėvai, o Svetai tai skamba kaip įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendis. Filmo įvykių ir personažų tikrumą gerokai sustiprina tai, kad kone visi įvykiai turi savo priešistorę, atrodo, kad filmas lipa pats iš savo ribų, apglėbdamas visų ekrane rodomų personažų gyvenimus plačiau, nei mes juos matome ekrane. Kituose filmuose dažnai stebime abstrakčias ir tiesmukas vakarėlių scenas, kuriose visi tiesiog šoka ir geria, o šiame filme išgertuvių metu išryškėja personažų tarpusavio santykiai, kuriuose iš detalių atsiskleidžia, kad kiekvienas iš jų yra kažką įsimylėjęs, kiekvienas kažko siekia – visai kaip gyvenime.

Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad režisierė tiesiog nuvyko į Norilską ir nufilmavo ten surastų jaunų treninguotų girtuoklių šutvę, o vėliau iš viso to sumontavo filmą. Tikrasis filmo atsiradimo kelias visiškai kitoks. Visi filmo aktoriai – jauni profesionalai iš prestižinių Rusijos meno mokyklų. Režisierė kastingą (aktorių atranką) atlikinėjo aštuonis mėnesius. Vėliau daug su jais bendravo, ruošdamasi filmavimams ir galiausiai patį filmą nufilmavo per mažiau nei mėnesį. Tai puikus pavyzdys, kad kuriant kiną svarbiausia atsirinkti tinkamus aktorius ir sudaryti komandą, kuria pasitiki. Tuomet gimsta tikri stebuklai.

„Su režisiere labai gerai jautėme viena kitą, tarsi būtume kartu plaukusios vienoje baidarėje. Tai sunku nusakyti žodžiais. Tiesiog su Nataša esame vienos sielos sesės. Visiškai pasitikėjau režisiere“, – apie darbą su Natalija Meščianinova teigia įtaigiai pagrindinį vaidmenį filme atlikusi Daria Seveljeva. Tai šios Šiuolaikinio meno institute (Институт Современного Искусства) Maskvoje mokslus baigusios aktorės debiutinis vaidmuo kine. „Ant mano pečių krito nemaža atsakomybė. Darbas man yra labai svarbus, buvau susitelkusi į kuriamą personažą. Alkoholis daro įtaką mintims, keičia sąmonę, o aš norėjau išlikti visiškai susikoncentravusi“, – apie sprendimą, priešingai nei jos kolegos, filmavimų metu visai nevartoti alkoholio kalbėjo Daria Seveljeva. Režisierė Natalija Meščianinova neslepia, kad filmavimų metu leido aktoriams daug improvizuoti – tokiu būdu filmavimo aikštelėje ir montaže gimė nemažai naujų dalykų, kurių nebuvo filmo scenarijuje. Filmas tapo gyvu organizmu, užauginusiu save iš vidaus. Tokie dalykai įmanomi tik gerai pasiruošus ir tiksliai žinant, apie ką filmas.

Filmo forma puikiai atitinka turinį. Vaizdžiai tariant, atrodo, kad filmo operatoriai Eugenijus Cvetkovas ir Ivanas Mamonovas, kaip ir aktoriai, filmavimų metu buvo kiek įkalę – kamera dreba, vartaliojasi, be paliovos netvarkingai juda nuo vieno personažo prie kito. Tačiau būtent tokia ilgų, montažinėje nesukapotų kadrų maniera ir kuria tą dokumentiškos tikrovės įspūdį. Mūsų akys ir smegenys vis labiau pripranta apdoroti drebančius vaizdus, kokius patys užfiksuojame savo mobiliaisiais telefonais ar kitais išmaniais aparatais, todėl tai jau senokai nebešokiruoja ir dideliame kino ekrane (kone nuo Dogmos atsiradimo laikų). Tiesa, tai nėra labai estetiška ir dažnai didžiąją dalį informacijos žiūrovui suteikia net ne vaizdas, o garsas. Štai, tarkim, nebūtinai visą kadro laiką turime matyti vaikiną, grojantį gitara, kad suprastume, iš kur sklinda muzika – užtenka jį pamatyti šmėkštelint kelioms akimirkoms kadro kampe. Filmo „netvarka“ tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti atsitiktinė – išties viskas labai tikslu ir kruopščiai apgalvota, pamatome būtent tai, kas svarbiausia kiekvienos iš filmo mizanscenų metu. Moterys režisierės be kruopštumo turi ir daugiau pranašumų prieš režisierius vyrus. Tarkim, moterų režisuotos sekso scenos dažnai atrodo jautresnės ir dėl to įtaigesnės.

Filme yra tokia scena, kai keli personažai sėdi mašinoje ir rūko žolę. Vienam iš jų šauna mintis: „Įsivaizduok, kas būtų, jei parduotuvėse pardavinėtų žolę? Nueini, nusiperki, grįžti namo, sutrauki kartu su tėvais, su močiute – visi sau laimingi sėdi, apsikabinę gyvena, teliką kartu žiūri. O dabar tik pažiūrėk. Visi alkoholio už paskutines kapeikas prisiperka, geria, baladoja vieni kitiems snukius.“ Matyt, ne be reikalo, kritikų filmas „Kombinatas „Viltis“ yra vadinamas ironijos kupina „šiuolaikinės Rusijos metafora“: visi žino, kad kažkas yra negerai, visi svajoja kažkur ištrūkti, bet galiausiai nedaro nieko, kad bent kažkas pasikeistų ir skandina savo neišsipildžiusias svajones degtinėje iš plastmasinių puodelių.

Alkoholizmas kine – sena ir neišsemiama tema šimtais įvairiausių būdų nuolat atgimstanti viso pasaulio režisierių filmuose ir taip iliustruojanti gyvenimiškas realijas. Štai, tarkim, populiariausiame šių metų Kino pavasario filme „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ pagrindinis herojus ilgaamžis senukas Alanas Karlsonas geria su diktatoriais ir paprastais kraštiečiais. Sprogdinti pastatus jam galiausiai pabosta, bet gerti – niekada. Visi filmai tiesiogiai kalba apie pačius kūrėjus. Menininkai yra labai patogioje pozicijoje, nes filmais pasakodami istorijas sunkiai gali būti „patraukti atsakomybėn“ dėl padarytų klaidų. Tarkim, jei ne visai blaivus architektas ne ten nubrėš liniją arba visiškai nusitašęs statybininkas neteisingai įmontuos plytą, šmaukšt ir nugrius dar viena Maxima. Šiuo atveju režisieriaus „klaidą“ apibrėžti kur kas sunkiau, bet svarbus pats menininko atsakomybės jausmas, nes būtent filmai ir kitos medijos formuoja tų pačių architektų, statybininkų ir visų kitų profesijų atstovų mąstymą, daro didžiulę įtaką žmonių protams ir pasirinkimams.

„Norėjau debiutuoti būtent su tokiu filmu“, – po seanso Vilniuje pabrėžė režisierė Natalija Meščianinova. Daug apmąstymų sukėlęs jos pirmas blynas nė kiek neprisvilo ir bus labai įdomu ateityje sulaukti kitų šios režisierės darbų.