Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2014 04 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kristina Žaldokaitė. Supratau, kad džiaugsmas – tai pasirinkimas

Gospel muziką pirmą kartą išgirdau būdama dvidešimties. Likau sužavėta. Iki šiol neatsikratau tos „ligos“, to „viruso“. Gana ilgai bandžiau suvokti, ar tai tik gražiai sudėliota natų seka, kuri mane taip sužavėjo, ar kažkas kito. Toje giesmėje buvo viso labo kelios natos, harmonija daugiau negu paprasta. Vadinasi, tai, kas mane sužavėjo, buvo ne vien muzika. Gal tada žodžio gylis, tekstas? Tos giesmės tekstas buvo apie tai, kaip vieną dieną lyrinis subjektas nubudo galvodamas apie Jėzų. Atidžiau pagalvojus – gana paviršutiniška, tačiau net keliasdešimt kartų kartojamas tekstas vienoje giesmėje nė kiek nenusibosta ir vis tiek patinka. Ir aš noriai juos kartoju. Šimtus kartų. Nors jie nėra poetinės kalbos viršūnė, toli gražu. Taigi nei vien muzika, nei vien tekstas… Tuomet gal atlikimas? Kiek pamenu, nebuvo tobulai pagiedota. Ir tikrai nebuvo tobulai pagrota. Muzika buvo labai paprasta, tekstą sudarė lygiai 10 žodžių, bet mano širdis pradžiugo. Veide atsirado šypsena. Ir net primygtinai kartojamas žodis „aleliuja“ man, tuo metu net nelabai norinčiai pažinti Dievą, nesugadino to džiugesio. Turiu daryti išvadą, kad pamilau gospel muziką ne dėl įmantrių melodijų, ne dėl teologiškai gilaus ir į apmąstymus vedančio teksto, bet dėl to, kad tąkart toji prastokai sugiedota giesmė mane pradžiugino. Tiesiog pradžiugino.

Kartą kunigas išpažinties atgailai liepė surašyti 10 dalykų, kurie mane gyvenime džiugina. „Cha!“ pagalvojau – paprastesnės atgailos negali būti! Atsisėdau bažnyčios suole ir pradėjau rašyti. Ranka pati parašė 10 dalykų, kurie mane džiugino. Perskaičiau darkart – apėmė pasididžiavimas savimi ir savo nuovokumu. Tada perskaičiau darkart ir pasidarė liūdniau – mano sąraše buvo dalykai, kurie „turėtų“ mane džiuginti, bet ne tie dalykai, kurie iš tiesų mane džiugino. Juk taip dažnai žinome, dėl ko turėtume džiaugtis, bet tenka pripažinti, kad didelio džiaugsmo dėl jų nepatiriame… Betgi grįžkime prie sąrašo. Tąkart teko pradėti jį iš naujo ir jau ties 4 punktu susidūriau su sunkumais – nuoširdžiai nežinojau, kas mane iš tiesų džiugina… Maža to – nebuvau tikra, ar tikrai moku džiaugtis, nuoširdžiai džiaugtis… Taigi paklausiu jūsų – kas jus iš tiesų džiugina? Ką sužinoję bent nusišypsotumėte? Kas turėtų įvykti, kad jūs pasišokinėdami bėgtumėte papasakoti draugui apie savo džiaugsmą?

Mano muzikinis išsilavinimas ir šiokia tokia gyvenimiška patirtis kalba, kad jei nedirbsi nuolat ir kryptingai, vargu ar pavyks įvaldyti balsą ar instrumentą. Dar žinau, kad jei nustočiau groti ar dainuoti, būtų labai sunku vėl susigrąžinti įgūdžius. Taip išeina, kad jei nori mokėti dainuoti, turi tiesiog dainuoti. Jei nori valdyti instrumentą, turi nuolat groti. Bet ar gali būti, kad ši logika veikia ir kitoje plotmėje? Pavyzdžiui, jei nori būti laimingas – tiesiog turi pradėti džiaugtis. Fake it till you make it, sakydavo man dėstytojai. Skamba keistai, bet… ar įmanoma pradėti džiaugtis, jei džiaugsmas neima? Džiaugtis be priežasties, žinoma, būtų kvaila. Vadinasi, viskas ko reikia – rasti priežastį, pakankamai didelę, kad apsidžiaugčiau. Na, ir kokio didumo ta priežastis turėtų būti? Kokio dydžio mano apetitas?

Viena menkai pažįstama feisbuko draugė ant savo sienos pasidalino tokia fraze – it is not happy people who are thankful, it is thankful people who are happy. Pradėjau suvokti, kad yra kažkokia sąsaja tarp džiaugsmo ir dėkingumo. Nelabai noriai, bet tąkart turėjau pripažinti, kad dėkingumas nebuvo mano įgimta savybė. Gal net buvau linkusi viską, kas man nutinka gero, priimti kaip normalų dalyką. „Juk aš viską gerai darau – daug dirbu, su žmonėmis nesipykstu, einu į bažnyčią, tikiu Dievu ir dar net išpažinties einu! Man ir turi sektis, esu to verta!“ Buvau neteisi – man neprivalėjo sektis. Man sekėsi, nes tokia buvo Dievo valia. Aš turėjau darbą, nes tokia buvo Jo valia. Aš turėjau draugų, nes tokia buvo Dievo valia. Aš nemokėjau būti dėkinga, tad ir nemokėjau džiaugtis. Kai mano širdis suprato, kad net pavasario saulė galėtų nešviesti, jei tai nebūtų man padovanota – išmokau džiaugtis. Mano protas suprato, kad džiaugsmas yra pasirinkimas ir mano valia padėjo man jį susikurti. Išmokau ne džiaugtis be priežasties, bet visada rasti gerą priežastį džiaugtis. Aš renkuosi džiaugtis dėl to, kad dirbu mėgstamą darbą, nors uždirbu gal ir mažiau, nei norėčiau. Aš renkuosi džiaugtis, kad esu savo draugų gyvenimo dalis, nors ir ne visada sutariame taip, kaip norėtųsi. Aš renkuosi stryktelėti iš lovos vos pakilus pavasarinei saulei, nors ir žinau, kad ji vienodai šviečia visiems. O juk viso to galėtų ir nebūti! Tad aš renkuosi džiaugtis ir savo sąrašą pildau toliau. Ties kuriuo numeriu sustosite jūs?

O dabar linksmoji dalis. Pamenate tą keistą mano meilę gospel muzikai? Muzikai, kuri prieš dešimt metų mane pradžiugino. Dešimt metų giedodama ją visom įmanomom (ir neįmanomom) progom pastebėjau, kad ji džiugina ne tik mane, bet beveik kiekvieną. Ir tą, kuris nesupranta angliškai, ir netgi tą, kuris nežino, ką reiškia „aleliuja“. Nuo scenos mačiau daug nuoširdžiai besidžiaugiančių žmonių. Kartais tiesiog reikia geros priežasties pradžiugti. Noriu jums pasiūlyti vieną. Per pačias šv. Velykas (beje, tai pati džiaugsmingiausia metų šventė. Turėtų būti.) žadame gospel džiaugsmo bombą Kaune. Gospel komanda HARK! ruošia koncertą, kur dalinsimės džiaugsmu. Dar ir viltimi, bet apie ją – kitą kartą.

P.S. Ateikite, net jei nežinote, ką reiškia žodis „aleliuja“.
Bilietus galite įsigyti čia.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.