Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Linas Jokubaitis. Kodėl filosofija nėra visiems skirtas dalykas?

„Naujasis Židinys-Aidai“ 2014 m. Nr. 2

Aiškumas yra tinkamas šviesos ir šešėlių pasiskirstymas.
Johann Wolfgang von Goethe

Leo Strausso vardas šiandien siejamas su pastangomis atgaivinti klasikinę politinę filosofiją. XXI a. šios pastangos daugeliui atrodo beprasmės, nes prieštarauja istorizmo ir moderniojo mokslo suformuotai minčiai, kad klasikų politinis mokymas moderniam žmogui prarado anksčiau turėtą aktualumą. Klasikinės politinės minties prikėlimas Straussui buvo kur kas daugiau negu vien tik „antikvarinis“ užsiėmimas. Neistorinis požiūris į politinę filosofiją jį vertė išsikelti paprastą ir atrodytų naivų tikslą – klasikus suprasti taip, kaip jie patys save suprato. Straussas manė, kad klasikinės politinės filosofijos tradicija gali būti prasminga moderniam žmogui tik tada, kai jis pasiruošęs ją priimti be išankstinio priešiškumo. Laiške Karlui Löwithui jis prisipažino: „aš tikrai tikiu, nors tau tai atrodys fantazija, kad tobula politinė tvarka, kurią nubrėžė Aristotelis ir Platonas, yra tobula politinė tvarka“.

Straussas manė, kad iškiliausi klasikinės politinės filosofijos atstovai naudojo šiandien užmirštą dvigubo rašymo meną, kurį sudarė ezoterinis mokymas, skirtas filosofinei mažumai, ir egzoterinis „socialiai atsakingas filosofavimas“, skirtas nefilosofinei daugumai. Pirmojo, slaptojo klasikų mokymo perpratimas reikalavo didelių pastangų. Strausso įsitikinimu, iškiliausi Antikos mąstytojai žinojo, kad neįmanoma darni politinė santvarka, atitinkanti filosofinio proto reikalavimus. Jiems nerimą kėlė klausimas, kurio šiandien nebesuvokiame kaip fundamentalios politinės problemos: „kaip elgsis nefilosofinė minia, nustojusi tikėti dievais, baudžiančiais už patriotizmo ir pamaldumo stygių?“1 Strausso teigimu, visuomenė negali egzistuoti be religijos, prietarų ir tradicijų, bet būtent tam prieštarauja filosofija, kuri atmeta šiuos dalykus kaip neatitinkančius jos reikalavimų.

Strausso įsitikinimu, klasikai buvo radę šios problemos sprendimą – filosofija turi būti elitinės mažumos užsiėmimu. Šis įsitikinimas šiandien žeidžia Apšvietos tradicijos suformuotų modernių žmonių jausmus. Kodėl išminties mylėtojais save vadinantys asmenys turi taikyti dvigubą kalbėjimą? Jeigu, kaip teigiama, visi demokratinės visuomenės piliečiai yra lygūs, tai filosofams turi užtekti visiems bendros tiesos. Klasikinė politinė mintis buvo pastatyta ant visai kitų pagrindų, svetimų moderniems prietarams. Modernioji filosofijos ir politikos santykio samprata nuo XVII a. remiasi filosofijos kaip gamtą ir visuomenę pertvarkyti turinčios jėgos prielaida. Modernioji filosofija suprantama kaip išvaduojanti jėga, turinti padėti žmogui tapti gamtos ir savo likimo valdovu.

Klasikai laikėsi minties, kurią Friedrichas Nietzsche po daugelio amžių išsakė teiginiu: „netiesa yra gyvenimo sąlyga“. Straussas manė, kad klasikų požiūris į žmogaus prigimtį ir filosofijos galią taisant jos trūkumus yra labiau pagrįstas nei modernusis jo variantas. Priešingai nei modernieji jų kolegos, klasikai manė, kad filosofija nėra politikos sąjungininkė ir turi būti suprasta kaip amžina jos priešė. Neįmanoma suderinti filosofinio ir politinio gyvenimo reikalavimų. Strausso nuomone, remiantis klasikų supratimu, filosofas turi būti „miręs žmonių pasauliui“, rūpintis amžinais dalykais, ir neprivalo domėtis atskirų žmonių bei valstybių likimais. Politinis gyvenimas yra pilnas kaprizų, kvailysčių, tuštybės ir nevaldomų aistrų. Filosofai tam jaučia didelį pasišlykštėjimą. Dėl tokios nuostatos jie dažnai suvokiami kaip blogi piliečiai. Žmonės į juos žiūri su nepasitikėjimu. Filosofai negali besąlygiškai pripažinti, kad jų polio įstatymai yra geriausi.

Strausso manymu, nepriklausomai nuo politinio režimo pobūdžio, filosofija visuomet esanti pavojinga visuomenei, o visuomenė – filosofams. Filosofija nuo pat savo atsiradimo egzistuoja nuolatinėje įtampoje su politiniu gyvenimu, kuris vyksta nuomonės, prietarų ir tradicijos lygmenyje. Apie šį konfliktą Straussas rašė: „tyrinėdamas kai kuriuos senesnius mąstytojus, aš supratau tokį santykį tarp tiesos paieškų (filosofijos ir mokslo) ir visuomenės: filosofija arba mokslas, aukščiausia žmogiška veikla, yra pastanga pakeisti nuomones apie „visus dalykus“ į žinojimą apie „visus dalykus“, tačiau nuomonė yra visuomenės elementas, tai reiškia, kad filosofija arba mokslas žymi siekį sunaikinti elementą, kuriuo kvėpuoja visuomenė ir taip yra sukeliama grėsmė pačiai visuomenei. Dėl šios priežasties filosofija arba mokslas turi likti mažumos užsiėmimu ir filosofai bei mokslininkai turi gerbti nuomones, kurios sudaro visuomenės pagrindą. Gerbti nuomones yra visai kas kita, nei laikyti jas teisingomis“2. Filosofai turi išspręsti sudėtingą uždavinį – gerbti viešąją nuomonę, kurią jie suvokia kaip neteisingą, ir siūlyti filosofiškai teisingą mokymą apie politinius dalykus.

Strausso įsitikinimu, klasikiniai filosofai laikėsi nuostatos, kad filosofija turi būti slepiama nuo plačiosios visuomenės. Siekdami paslėpti savo mokymą ir atskleisti jį tik tiems, kurie subrendę jo tiesai, bet kartu bandydami apsaugoti politiniam gyvenimui būtiną nuomonės sferą, filosofai turi griebtis to, ką Straussas vadino „užmirštu rašymo menu“. Jie turi naudoti ezoterinį ir egzoterinį mokymą. Dvigubas mokymas filosofui būtinas ne tik tam, kad apsisaugotų nuo neapsišvietusios visuomenės keliamų pavojų, bet ir tam, kad visuomenė būtų apsaugota nuo destruktyvaus filosofijos poveikio. Filosofija ir politika yra grindžiamos nesuderinamais principais: piliečio dorybės filosofams gali atrodyti kaip primityvus neišprusimas, o filosofų kalbos eiliniams piliečiams skamba kaip tušti ir pilietiškai neatsakingi plepalai.

Liberaliose valstybėse filosofijos ir politikos konfliktas šiandien yra praradęs savo anksčiau turėtąjį aštrumą. Tai sąlygoja paprasta priežastis – žmonės nebetiki filosofijos svarba bei rimtumu. Moderniose Vakarų visuomenėse filosofijos ir politikos konfliktas atrodo išspręstas, nes bet kuri filosofija suvokiama kaip viena iš daugelio nuomonių. Liberali visuomenė grindžiama prielaida, kad absoliuti tiesa nepažini. Tai reiškia, kad iškart atmetama pamatinė klasikinės filosofijos prielaida. Straussas manė, kad norėdami suprasti autentišką filosofijos ir politikos santykį, turime sugrįžti prie antikinės filosofinės tradicijos. Labiausiai šių dviejų gyvensenų konfliktui iliustruoti tinkąs Sokrato atvejis. Tai, kas tinka filosofų diskusijoms, nebūtinai turi pasiekti daugumos piliečių ausis. Filosofija turi savo argumentų formulavimo logiką, kuri nesutampa su politinio gyvenimo reikalavimais.

Sokratas Straussui buvo paradigminė filosofo figūra, kurios likimas atvėrė tragišką filosofijos ir politikos santykį. Atėnų filosofas savo gyvenimu demonstravo, kad politinė santvarka neatlaiko radikalaus filosofinio užklausimo. Valstybė gali gyvuoti ir klestėti tik tada, kai piliečiai tiki savo politinio režimo pranašumu ir teisingumu. Filosofijos suklestėjimas Atėnuose sutampa su polio nuosmukiu. Sokratas amžiams tapo nemirtinga figūra, simbolizuojančia filosofinio gyvenimo triumfą, bet jo negalime laikyti gero piliečio pavyzdžiu. Būti geru piliečiu ir tikru filosofu yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Filosofijos apribojimas (o tiksliau, pačių filosofų apsiribojimas) kai kada yra politiškai naudingas ir moraliai pageidautinas.

Sokratui mestas kaltinimas dėl netikėjimo Atėnų dievais atskleidžia dar vieną svarbią filosofinio gyvenimo būdo ypatybę, kurią Straussas suprato studijuodamas arabų filosofų Al Farabi, Avicenos ir Averojaus veikalus. Šie mąstytojai jį išmokė, kad filosofavimas yra radikaliai ateistinis užsiėmimas, filosofų mokymai negali būti suderinti su religijų tiesomis. Bandymai filosofiją suderinti su judaizmo, krikščionybės ar islamo šventaisiais raštais yra pasmerkti nesėkmei. Arabų filosofai Straussą išmokė ir kito svarbaus dalyko. Jie matė tikėjimo ir filosofijos nesuderinamumą, tačiau puikiai suprato, kad stabiliai politinei tvarkai religija yra būtina. Modernieji filosofai taip pat suprato filosofijos (tuo pačiu ir mokslo) nesuderinamumą su religija ir nutarė išvaduoti žmonių protus ir širdis nuo religijos. Strausso nuomone, tai buvusi didelė klaida, nes be religijos negali egzistuoti moralė ir stabili politinė tvarka. Didžioji dauguma piliečių nepajėgia gyventi dorai, žinodami, kad nėra dievų. Jiems reikia tikėjimo, kad jų polio įstatymai yra dieviškos kilmės, o po mirties jiems bus atlyginta už gerus ir blogus darbus. Straussas manė, kad, žvelgiant iš politinės perspektyvos, klasikų požiūris į religijos ir politikos santykį yra išmintingesnis už modernųjį šio santykio supratimą.

Strausso požiūris į filosofijos prigimtį yra neatsiejamas nuo jo požiūrio į tikėjimo ir filosofijos santykį, kurį jis pats vadino „politine – teologine“ problema, suvesdamas ją į klausimą – „kas turėtų būti aukščiausias autoritetas žmonėms tvarkant visuomeninį ir politinį gyvenimą – protas ar Apreiškimas?“ Pasak Strausso, sintezė neįmanoma, nes kažkuris iš šių dviejų elementų, reiškiančių pretenzijas į absoliutumą, turi būti subordinuotas. Skirtingos religinės tradicijos teikė skirtingą filosofijos vaidmens sampratą. Islamo ir judaizmo priešiškumą filosofijai Straussas aiškino kaip naudingą filosofijai. Krikščionybėje oficialus filosofijos pripažinimas pakirto jos autonomiją, ji tapo pavaldi Bažnyčios autoritetui. Filosofija krikščioniškajame pasaulyje virto teologijos tarnaite, o islamo ir judaizmo pasaulyje buvo priversta pasitraukti į privačią sferą ir tikrąjį mokymą kruopščiai slėpti po egzoteriniu mokymu.

Strausso mintis, kad beveik visi iškiliausi klasikinės filosofijos atstovai savo mokymus įvilkdavo į visuomenei patrauklų rūbą, siekdami apsaugoti visuomenę nuo politiškai pavojingų tiesų ir kartu apsisaugoti nuo Sokrato likimo, leidžia suprasti, kad, priešingai negu galvojama šiandien, filosofija negali prisidėti prie visuotinio piliečių moralinio ir politinio ugdymo reikalų. Kalbant šiuolaikiniais terminais, filosofija negali tapti politinės kultūros pagrindu. Strausso nuomone, filosofais gali būti tik elitinė mažuma, „mirusi visiems žmogiškiems dalykams ir gyvenanti be vilties ir baimės“. Tikrai iškilūs filosofai dažnai tik apsimeta pritariantys bendrapiliečių įsitikinimams. Atidus jų tekstų skaitymas padeda apčiuopti giliai paslėptus ir eiliniams piliečiams neprieinamus jų minties aspektus. Tik filosofai supranta tai, kas skirta filosofams. Nepaisant pagarbos demokratijai, filosofija nėra pagal jos principus formuojama disciplina.


1 Leo Strauss, „Notes on Lucretius“, in: Liberalism Ancient and Modern, Chicago and London: The University of Chicago Press, 1968, p. 100.
2 Leo Strauss, „On a Forgotten Kind of Writing“, in: Chicago Review, 1954, Nr. 8 (1), p. 64.