2014 04 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

O jei nevalgytume mėsos ne tik gavėnios, o visais metų penktadieniais?

Kovo mėnesį „Catholic Herald“ pranešė, jog dalis Australijos vyskupų pritartų, kad mėsos nebūtų valgoma visais metų penktadieniais. Atgailos dienų nurodymai buvo panaikinti 1985 metais, kviečiant susilaikyti nuo mėsos tik Pelenų trečiadienį bei Didįjį penktadienį, tam pritarta ir Anglijoje bei Velse, kur senoji tvarka atkurta jau 2001-aisiais. Pasak Melburno vyskupo Peterio Elliotto, penktadienio abstinencijos atsisakymas buvo „didžiulė pastoracinė ir dvasinė klaida“. Jis teigė suprantąs, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, turint omeny to laikmečio dvasią, tačiau nebuvo atsižvelgta į žmogaus psichologiją.

Susilaikymas nuo mėsos penktadieniais buvo universali katalikų praktika iki 1966 metų, kai popiežius Paulius VI apaštalinėje konstitucijoje „Paenitemini“ leido vyskupams patiems nustatyti pasninko bei susilaikymo normas, kurios jiems atrodo „labiausiai tinkamos ir veiksmingos“. 1983 metais Kanonų teisės kodekse patvirtinta, jog atgailos dienos yra visi metų penktadieniai bei gavėnios metas, tačiau kiekviena vyskupų konferencija galinti keisti abstinencijos formas. Pavyzdžiui, Australijos vyskupai nutarė, jog atgailauti galima malda, ko nors atsisakymu ar pagalba kitiems. Visgi panašu, kad toks laisvas pasirinkimas dėl atgailos formos galų gale pasirodė netinkamas ar net „netikroviškas“, kaip teigė Melburno vyskupas. Anot jo, Bažnyčiai nusprendžiant dėl atgailos praktikų, jas lengviau prisiminti, jų laikytis ir šitaip puoselėti savo katalikišką tapatybę. Hobarto vyskupas dar papildė, jog nusprendus nesusilaikyti nuo mėsos visais metų penktadieniais prarastas išskirtinis katalikiškas ženklas: „anksčiau visi žinojo, kad katalikai penktadieniais nevalgo mėsos“. Taip pat pridūrė suprantantis, jog šiai „svarbiai religinei praktikai“ susigrąžinti bus reikalinga katechezė, kad tikintieji susipažintų su jos prasme ir ja persiimtų.


Ar mums turėtų rūpėti, ką valgo anglakalbiai katalikai penktadieniais? Tikriausiai bent vieną skaitytoją nustebins faktas, kad Lietuvos vyskupai šią religinę praktiką įtvirtino dar anksčiau nei tai buvo padaryta Anglijoje bei Velse. Čia galima perskaityti 2006 metų Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukciją dėl atgailos ir pasninko dienų, kur labai aiškiai rašoma, kad „nuo mėsiškų valgių turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais“ (ir Pelenų trečiadienį bei pagal lietuvišką paprotį – Kūčių dieną). Tai galioja visiems Lietuvos katalikams nuo 14 metų amžiaus, išimtis – iškilmės dienos, be to, nuo susilaikymo atleidžiami ligoniai, kūdikių besilaukiančios ir juos maitinančios motinos, negalintys pasirinkti sau maisto, krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusių minėjimų dalyviai, dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą. Jei kyla klausimų, kas yra „mėsiškas valgis“, – instrukcijoje rašoma, jog tai žinduolių ir paukščių mėsa bei tai, kas turi su ja tiesioginį ryšį. Tuo tarpu žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, jūros gėrybės į draudžiamo maisto sąrašą nepatenka.

Penktadienio svarbą sunku pervertinti. Kiekviena savaitė Bažnyčios suprantama kaip liturginių metų mikrokosmas, sekmadienis – mažosios Velykos, o penktadienis – mažoji gavėnia. Pastarosios dienos neperskiriamai susijusios: be Kristaus aukos ant kryžiaus nebūtų ir prisikėlimo. Kaip rašė kun. Richardas Neuhausas, kryžius Jėzaus neištiko, tai buvo ne atsitiktinumas, o pati Jo esmė. Iš pirmųjų amžių mums pasiekusiame „Dvylikos apaštalų moksle“ (kitaip – „Didachėje“) minima, jog krikščionys pasninkaudavo ketvirtą ir šeštą dieną po Šabo, t. y. trečiadienį ir penktadienį. Trečiadienis ištirpo laiko tėkmėje, tačiau susilaikymas nuo mėsos penktadieniais buvo praktikuojamas kone du tūkstantmečius. Žinoma, galima klausti, kas iš to susilaikymo nuo mėsos. Kuo ne geriau atsisakyti išties mėgstamų dalykų ir, tarkime, penktadieniais negerti kavos ar nežaisti kompiuterinių žaidimų?

Kaip rodo patirtis, turint galimybių pasirinkti atgailos formą, dauguma tiesiog nepasirenka nieko, ir penktadienio kaip mažosios gavėnios prasmė apskritai išnyksta. Žaidimas „pasirink sau atgailą pats“ po kiek laiko nusibosta. Dar kartą sugrįžtant prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukcijos: „Visiems svarbu gerai suprasti, jog fizinis kūno apmarinimas nėra tikslas, bet yra taip sutvarkytas, kad palaikytų ir sustiprintų dvasinį apsimarinimą, kuris yra tikrasis apsimarinimas, tai yra ko nors atsisakymas dėl Kristaus.“ Kai penktadienio pietų pertraukos metu kavinėje atsiverti meniu ir išsyk žvelgi į nemėsiškus patiekalus, sąmoningai žinai, kodėl tai darai – ši savaitės diena ne tokia kaip visos kitos. Susilaikydamas nuo mėsos prisimeni, jog ne kūnas valdo tavo sielą, o atvirkščiai.

Esama ir dar vieno aspekto – nevalgydamas mėsos penktadieniais viešai paliudiji savo tikėjimą, savo, kaip teigia Australijos vyskupai, katalikišką tapatybę. Religijų tyrinėtojai pasakytų, jog prasmingam, nepaviršutiniškam, ilgalaikiam tikinčiojo gyvenimui būtini išoriniai ženklai (angl. external markers). Žinoma, tikėjimas yra vidinis, asmeninis ir Jėzus mokė, kad nebūtume kaip veidmainiai ar fariziejai, atliekantys tam tikrus veiksmus „dėl akių“. Tačiau autentiškas tikėjimas neišvengiamai pasireiškia išorėje – dorybėmis bei meilės darbais. Žydus atpažinsi iš to, kad jau penktadienio vakarą pradės švęsti Šabą, musulmonus – iš Ramadano prievolių. Apranga, šventinės dienos, išskirtiniai laikotarpiai, muzika, ritualai, papročiai, pamaldumai – visa tai padeda ne tik priskirti save konkrečiai religinei bendruomenei, bet ir ženklina, išskiria iš kitų. Ne taip lengva būtų pasakyti, kuo išoriškai išsiskiria katalikai: juk nedėvime jokių kipų ar hidžiabų. Tikėtina, kad vyresnės kartos katalikams tokio sunkumo nekiltų. Jie paminėtų bent kelis dalykus: deramas rimtumas sekmadienių bei privalomų šventinių dienų atžvilgiu, pasninkavimas nustatytomis dienomis, šventųjų vardų davimas vaikams, reguliari išpažintis, įsipareigojimas savo parapijai, eucharistinis pasninkas prieš šv. mišias ir, žinoma – susilaikymas nuo mėsos penktadieniais.

Jaunajai kartai išvardyti dalykai nėra savaime suprantami – vieni dėl to džiaugiasi, kiti sielvartauja. O klausimas, ar tikintieji be aiškių išorinių ženklų nerizikuoja tapti apatiški savo religijos atžvilgiu, išlieka. Australijos vyskupų teigimu, penktadieninio susilaikymo nuo mėsos atsisakymas – vienas prarastų katalikiškos tapatybės aspektų. O jei vietoje nieko nedarymo ar savo susigalvotų praktikų (juk kažkam gali atrodyti, kad lipimas laiptais, o ne užkilimas liftu į septintą aukštą prisideda prie atgailos) imtume nevalgyti mėsos ne tik per gavėnią? Penktadienis – žuvies diena?

Rosita Garškaitė