2014 04 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Pavasarį visi geidžia „išeiti ant žolės“

Kovo 17-oji

Pasirodė varnėnai. Trumpai pabuvo kieme, palandžiojo į atnaujintus inkilus ir dingo. Bet tuoj pat atlėkė pulkas svirbelių, nutūpė ant viršutinių seno kaštono šakų ir svirbia. Visą žiemą Liškiavos apylinkėse nemačiau nė vieno svirbelio, o dabar atsirado.

Ir nepuola lesti dar išlikusių putino uogų, o svirbia nelabai sutartinai, bet visi atsisukę į vakarus, nes iš ten pučia vėjas. Šiems kuoduotiems gražuoliams jau reikėtų traukti į Šiaurę, į taigą, tenai jie praleidžia vasaras, bet štai svirbia jie čia, tarsi atsiprašydami, kad nebuvo pasirodę žiemą.

Po pietų – trumpa ledų kruša. Ir lietus.        

Kovo 20-oji

 Žemės diena. Perėjau Aušrinės eglyną, tikėdamasis surasti sausą eglaitę grėbliakočiui, nusileidau prie Krūčiaus ir keliauju prieš srovę. Pažiūrėsiu, ar jau ropoja į vandenį rudosios rupūžės, ar neršia lydekos, atplaukusios iš Liškiavio ežero, tik staiga susivokiu, kad nešuosi kirvelį.

Vaizdas iš toliau turbūt nekoks: eina kažkoks žeberklautojas su kirviu palei upelį ir dairosi. Įdomu, kaip šį mano pasivaikščiojimą įvertintų koks nors netyčia atsiradęs inspektorius? Ar kirvis būrų įkaltis, ar ne?

Šitaip nelinksmai iš savęs pasišaipydamas, prasibraunu pro pernykščius nendrynus iki ežero.Sustoju ant lieptelio, gal pamatysiu kokių vandens paukščių. Bet neplaukioja dar nei kragai, nei gulbės. Tiktai dvi klykuolės prašvilpia labai greitai, ir vėl ramu. Tas aidus klykuolių sparnų švilpesys man staiga primena kasdien ateinančias žinias iš Ukrainos. Jaunystės metais net tris kartus buvau Kryme, lankiausi ir garsiajame Askanija Novos rezervate, Taurijos stepėse, mačiau įspūdingas akmenines skitų „bobas“. Nepamirštamą įspūdį paliko ir Karpatų eglynai, Strijsko parkas Lvove, Užgorodas, daugiapakopiai šliuzai Dniepro žemupy. (Su Žemės ūkio akademijos autobusėliu vieną kartą į Krymą važiavome per Karpatus ir per Moldovą.) Bet visiškai neprisimenu, kur mes tada matėme paminklą Bogdanui Chmelnickiui – didžiajam ukrainiečių tautos karvedžiui.

Jaunystėje šis neramus ukrainietis Krymo totoriams padėjo kariauti su turkais, tai buvo septynioliktajame amžiuje. Atėjo Bogdanas Chmelnickis iš stepių į Krymo kalnus pėsčias, labai greitai susidraugavo su totoriais, pelnė jų pasitikėjimą… Ir kaip keista man dabar, kad tada, studijų metais, mums rūpėjo tiktai Jalta, Sevastopolis, Alupka, Alušta, Nikitskio botanikos sodas, bet ne totorių gyvenimas Krymo kalnuose.

O dabar perskaičiau Fiodoro Glinkos (1786–1880) apysaką apie Zinovijų Bogdaną Chmelnickį, ir galiu sakyti, kad akmenuoti Krymo paplūdimiai yra smulkmena, o šio pusiasalio raktas turėtų būti natūrinis totorių ūkis ir labai savitas jų gyvenimas kalnuose. Pietietiškų jūrų pakrantės visoje Europoje yra turbūt šiek tiek panašios, o šie kraštai skiriasi tuo, ko turistai nemato. Krymo totorių auginamos daržovės, avių bandos ir eiklūs žirgai yra tikroji Krymo savastis, taip kaip šio Dzūkijos ežero savastis yra klykuolės, štai taip greitai nuskridusios  virš vandens ir palikusios man tiktai švilpiantį orą, aštrių sparnų užgautą…

Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas ištrėmė iš Krymo totorius  todėl, kad jie neva bičiuliavosi su vokiečių okupacine valdžia. Tada, kai mes, studentai, autostopais lėkėme į Krymą, totoriai jau buvo sugrįžę į savo sodybas, bet jie mums nerūpėjo. O Sevastopolio memorialai ir laivai darė didelį įspūdį. O juk būtų užtekę tada perskaityti nepaprastai spalvingą Aleksandro Kuprino apsakymą „Gambrinusas“, ir vaizdas jau būtų buvęs visai kitas. Nei Odesa, nei Taurijos stepės, nei Krymas niekada nebuvo slavų žemės, ir dabartinis Rusijos Federacijos plėtimasis primena pergalingus Jermako žygius už Uralo penkioliktajame amžiuje.

Jevgenijaus Fiodorovo istorinis romanas „Jermakas“, rašytas 1950-aisiais metais yra labai charakteringas tuometinės pokario prozos pavyzdys. „Baigiamajame žodyje“ autorius cituoja Nikolajų Jadrincevą: „Sibire rusų liaudis įsitvirtino nepaprastai energingai ir greitai. Parodykite man pasaulio istorijoje kitą tautą, praėjusią tokius milžiniškus plotus, kurie didesni už visą Europą. Rusai ne tik perėjo šitą teritoriją, bet ir įsitvirtino joje. Jūs neparodysite man kitos tokios tautos.“(Cituojama iš: Jevgenij Fiodorov, Jermak, Čeliabinsk, 1990)…

Tai yra nepaslėpta ekspansinė .retorika. Ir joje daug klaidų.  Jermakas buvo ne rusas, o pasamdytas kazokas. O kėlėsi į Sibirą visi, kam rūpėjo dykai gauti žemės. Bet Jevgenijaus Fiodorovo knyga parašyta įdomiai, gana gyvai atkurtas to meto autochtoninių Sibiro tautelių gyvenimas, Jermako žygūnų viešnagės Maskvoje, pranešant apie naujas pergales. Rusiška to meto  virtuvė ir iškilmingos vaišės caro apartamentuose Sibiro užkariautojams galėtų sudominti ir kulinarinio paveldo tyrinėtojus. Svarbiausia, žinoma, kad panslavistinės romano nuotaikos išduoda ruso charakterį: užimti kuo daugiau teritorijos ir tokiu būdu stiprinti valstybę. Ir kai po 1917-ųjų Sibiras tapo centrą aprūpinančia kasykla, taip pat ir tremčių vieta, kai sibiriečiai prarado senuosius įgūdžius ir įprato gyventi taip, kaip planuoja centras, pamažu artinosi ir tos įsivaizduojamos galybės saulėlydis.

Plėšrūniški katino instinktai visais metų laikais tie patys.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

 Balandžio 7-oji

Šiandien, pasaulinę sveikatos dieną, LRT radijas kalba apie užkrečiamas ligas ir apie negerus mūsų įnamius – blusas, utėles, erkes, blakes bei tarakonus. Vaizdingiausi radijo klausytojų pasakojimai – apie tarakonus. Ir visos moterys, skambinančios į tiesioginę laidą, porina, kaip jos nugalėjo tarakonus..

Ir džiaugiasi, kad jie lyg niekada nebegrįš. Per anksti džiaugiasi, nes tarakonų nugalėti neįmanoma. Reikia mokytis gyventi kartu su jais. Čia ta pati situacija kaip ir su daržo piktžolėmis: nutaręs neįsileisti į savo lysves nė vienos piktžolės, turėsi daug rūpesčių, o rezultatas nebus toks, kokio tikiesi, nes kai kurios laukinės žolės ne kenkia, o padeda kultūriniams augalams.Tai yra įrodyta eksperimentais, ir apie tai būtų atskira kalba. Literatūroje nurodoma, kad tiktai japonų daržininkai yra išnaikinę visas piktžoles, bet ten žmonių nepalyginamai daugiau, o laukinės gamtos erdvių mažai.Taigi mums tokia patirtis netinka. Beje, JAV prieš daugelį metų buvo suorganizuotas didžiulis puolimas prieš tarakonus, skirta daug finansų, apmokyti instruktoriai, žodžiu, prasidėjo totalinis karas, ir jį laimėjo tarakonai. Biologai padarė išvadą, kad šios rūšies nugalėti neįmanoma, ji tokia pat gyvybinga, kaip ir rudoji žiurkė. Australijoje taip pat nesėkmingai bandyta išnaikinti laukinius triušius.

O Druskininkų Sveikatos centre vakar girdėjau linksmesnę kalbą. Išeina guvus diedukas iš gydytojo kabineto ir aiškina jo laukiančiai močiutei: daktaras klausia, kaip jaučiuosi, tai aš sakau, jog kiekvieną rytą ateina ji, nu toji su dalgiu, ateina, pažiūri ir sako, kad šiandien manęs dar neims… tai taip, sakau, ir jaučiuosi, dar neima… Pasiklausęs tokio linksmuolio nuvažiavau dviračiu prie Ratnyčėlės ir pasibeldžiau į Algirdo Valavičiaus namo duris. Apsidžiaugia garbusis miškininkas, prieš pusmetį atšventęs savo aštuoniasdešimtmetį, sako, jog su jaunesniais susitikdamas ir pats darosi jaunesnis bei sveikesnis. Ne, sakau aš, kaip tik dėl to ir atvažiavau, kad šiek tiek sveikatos sau iš jūsų paimčiau…

Šitaip vienas kitą pagirdami dvi valandas aiškinomės, kas yra senatvė ir kaip su ja kovoti. Ir sutarėme taip: bet kokio jubiliejaus didžiausia puota yra darbas. Ir grįžtant į Liškiavą man jau jokie vaistai neberūpėjo. Ypač kai neskubiai važiuodamas, visą laiką matai čia pat tekantį Nemuną. Bet kai namie peržvelgiau „Merkio kraštą“, vėl pasaulis pasidarė niūresnis. Yra šiame Varėnos laikraštyje tokia skiltis apie rajone gimusiuosius ir mirusiuosius. Pirmiausia žiūriu, kas mirė. Ir labai dažnai matau, kad vyrai atsisveikina su šiuo pasauliu sulaukę vos 60 metų. Kodėl? Kai pabandai išsiaiškinti, sužinai, kad vienas nuskendo tvenkinėlyje, kurį vaikai be vargo perbrenda, kitas sudegė lovoje užmigęs su cigarrete, trečias sušalo ant cementinių savo pirkios laiptų – lyg Vinco Krėvės Kukis, grįžtantis iš kaimyno šermenų. Ankstyvos vyrų mirtys dažnai yra savigriovos rezultatas, ir ji, ta savigriova, nėra privatus reikalas – skaudžiai paliečia ne tiktai artimuosius, bet ir visą bendruomenę… Štai, galvoju , apie ką reikia šindien, Pasaulinę sveikatos dieną, kalbėti – apie alkoholį reikia kalbėti, o ne apie tarakonus, kurių vis tiek nenugalėsi.

Ir vis dėlto tas noras kažkaip kovoti su senatve, kartais net pasitelkiant egzotiškas paslaptis iš viso pasaulio, gali būti tam tikra puikybės atmaina. Žinome juk, kokią įtaką ilgaamžiškumui turi paveldėta prigimtis. Ir nelabai gražu ta prigimtimi didžiuotis. Be to, gali tu paveldėti gerus genus, gali sveikai gyventi, o dienos, mėnėsiai, metai vis tiek bėga nepaprastai greitai, ir tavo bandymas kažkaip sustabdyti laiką yra bergždžias. (Leonardas Gutauskas naujoje knygoje „Fragmentai“ rašo: „…ką tik krovei į vystyklus, o šiandien steni į slaugutės pakištą antį“). Bet atsigręžus ne tiktai į savo praeitį, bet ir į tautos sukauptą išmintį, reikia suprasti štai ką: visada pasistenk kuo mažiau savo bėdų užkrauti kitiems. Nesvarbu, kiek tau metų, vis tiek viską pasidaryk pats. Ir kuo rečiau trukdyk gydytojus. Save privalai pažinti geriau nei geriausias gydytojas. Kodėl taip ramiai atsisveikina su kaimynais Žemaitijos vienkiemiuose Igno Končiaus aprašyti senoliai? Ir atsisveikina ramiai, ir numiršta tarsi iš anksto žinodami ir dieną, ir valandą. Tiktai todėl, kad jie apie tą valandą galvoja, ir viskuo patys pasirūpina iš anksto. Dzūkijoje yra liudijimų, kad senolio susikaltame karste vaikai žiemą laikydavo obuolius, bet paskui tas pušų sakais ir obuoliais kvepiantis daiktas vis tiek būdavo panaudojamas pagal paskirtį…

Gal ir nelabai laiku ateina šios mintys, reikia juk džiaugtis pavasariu. Bet pavasarį žmonės taip pat miršta. Daug yra prisiminimų apie tai, kaip laukė senelis pavasario, kad galėtų „išeiti ant žolės“. Laukė ir nesulaukė. Kartais pritrūksta tiktai kelių dienų. Nes žolė pavasarį atsiranda savaime, o svarbesni Viešpaties planai nežinomi.

Dzūkas aria žemę,

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Balandžio 14-oji

Artinasi šventos Velykos, o tuoj po jų bus Jurginės, kai „atrakinama“ žemė. Etnologas Libertas Klimka rašo, kad pirmąją pavasario orės vagą sodiečiai kadaise atversdavo atgal, tarsi atsiprašydami dievų už išdraskytą Žemės kūną…

Kaip įdomu, kad jakutai, gyvenantys netoli Amūro, net devynioliktajame amžiuje dar nežinojo žemdirbystės – arti žemę jiems draudė jų tikėjimas. Vladimiras Korolenka apsakyme „Marusios daržas“ aprašo tokią situaciją: rusas tremtinys Timocha jaučiasi laimingas, kad išsirūpino arklą ir aria žemę – ketina sėti javus. Bet jakutai jam draudžia tai daryti, jie sako, kad žemė pati augina žolę, negalima jos apversti ir kažką savo sėti.Taip yra sutvarkęs dievas – žemė pasidengia velėna, juk žmogaus kūną taip pat dengia oda. Kai tu apverti velėną, žolės šaknys lieka viršuje, pažiūrėk Timocha, kaip negerai atrodo… Timocha tuo netiki ir aria, jis labai pasiilgo duonos. Bet naktį arklo apverstas velėnas jakutai atverčia atgal rankomis, ir tokiu būdu atsiprašo dievų už įžeidžiantį ruso darbą..

Vladimiras Korolenka tiksliai ir vaizdingai aprašo vietinių jakutų gyvenimą, nes pats buvo tremtyje Jakutijoje. O šis epizodas iš gana tragiško apsakymo nukelia mus į pačią žemdirbystės pradžią, kuri baltų kraštuose prasidėjo maždaug ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristų.