Fotovi(t)ražai: kasmetinė fotopanorama

Taigi pakeliui į tą pakylėjimą Juozas irgi užpatentuotu LRT balsu aiškiagarsiai paklausė, kad net aplinkiniai sukluso – kas čia Lietuvos radiją įjungė:

– Tai kodėl sustojo traukinys?

Užkoduotas klausimas, bet deganti mano vagies kepurė iškart padėjo sugauti, kuriais bėgiais Juozas vairuoja: savo ruošiamose rytmetinėse spaudos apžvalgose jis jau senokai pasigedo „Fotovi(t)ražų“. Niekaip nesulaukia įstrigusio 47-ojo ekspreso…

Kiek ankstėliau viename parodos atidaryme nepažįstamas apyjaunis gyvenimo fotografuotojas įrėmė į mane dar grėsmingesnį pasipiktinimą:

– Aš dėl „Fotovi(t)ražų“ užsiprenumeravau „Nemuną“. O tai ką dabar?..

To betrūko, kad pareikalautų grąžinti pinigus…

Vakar, užėjęs į Centrinį knygyną Laisvės alėjoje, netikėtai pajutau smerkiančius naujų fotoalbumų žvilgsnius. Ypač energingai priekaištavo stambiaformatis Algimanto Aleksandravičiaus „Žemaitėjė – mona meilė“. „Rakauskai, – Algimanto greitakalbe sakė jis, – negi tuose Anykščiuose jau visiškai nutautėjai ir nebenori savo gimtine pasidžiaugti?..“

Akivaizdu, kad pats save neterminuotai įkalinau griežto režimo rūpesčiuose ir jokiais pasiteisinimais nepasiteisinsiu. Dar galvojau, kad išleista „Fotovi(t)­ražų“ knyga galėtų būti patogiausia proga sustabdyti traukinį. Bet „Nemuno“ tėkmę reguliuojanti meilingai reikli gvp mūsų kavos gėrimo apeigose savo visareginčiu moterišku rentgenu peršvietė mano nemunišką ištikimybę ir tapo aišku, kad nebeįkvėpus naujo įkvėpimo vėl tenka nerti į intensyvią fotoalbumų leidybos srovę.

Sugrįžimui geriausiai tiks septynioliktasis met­raštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’13“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, Vilnius, 2013). Jau greitai pusmetis, kai jis pasirodė, bet nė vienas fotografijai prijaučiantis menotyrininkas nesiteikė pastebėti, apžvelgti, įvertinti. Nesmagu leidybinės grupės kruopštaus darbo sąnaudas ir nemažus Spaudos rėmimo fondo pinigus (60 000 Lt) investuoti į tylą. Tradicinė abejingumo tyla tampa negera byla. Negi tik didesni honorarai išjudintų rašančiųjų sąstingį? Nejaugi plėšriojo kapitalizmo piniginiuose akivaruose skęstantys kūrybiniai idealizmai jau tampa įprasta kasdienybe?

Beveik nuolatiniu sudarytoju ir iš dalies tuo kūrybiniu idealistu būti save pasmerkęs A. Aleksandravičius atrinko 37 savo meniniams reikalavimams įtikusius autorius. Ankstesniuose leidiniuose jų būdavo daug gausesnis būrys – 60 ar net 80 (2001 m.). Gal ilgametė sudarytojo patirtis Algimantą sutvirtino, ir jis tapo reiklesnis, ryžtingiau pasinaudoja abejonių nekeliančia išmintimi: geriau mažiau, bet geriau. Kadangi nuskriaustųjų padejavimai į dangų neina, o kiekybinius praradimus kompensuoja meninė branda, galime apibendrinti, jog aptariamasis metraštis deramai reprezentuoja įvairiapusę lietuviškosios fotografijos panoramą.

Kas labiausiai nustebino? Pirmiausia – neatpažįstamas Ramūnas Danisevičius. Geriausių reporterių elito lyderis netikėtai užsikrėtė pinholiniu virusu ir Vilnių pradėjo fotografuoti naujoviškai: be žmonių, paslaptingų prieblandų sutemomis besidangstantį ir dar su konceptualiu tapybiniu „šarmu“ arba, kalbant paprasčiau, tiesiog neryškiai.

Nepažinodamas „Siena, 2013“ autoriaus galėtum pagalvoti, kad nepatyręs pradedantysis rodo nepavykusį fotoaparato pabandymą. Bet perskaičius meninių abejonių nekeliančią pavardę ir dar greta magišką burtažodį pinhole, visa nekokybė postmoderniai transformuojasi į šešėliuotos šviesotamsos poetinę energiją ar net giliamintę filosofinę užuominą…

Neaišku, kaip ir kodėl į Ramūno rankas pakliuvo pinholinis fotoaparatas, kuris jo pagavią kūrybingą asmenybę padalijo į du skirtingus autorius: tvirtą gyvenimiškosios fotografijos grynuolį ir nenuspėjamą naujų meninių erdvių Kolumbą. Gal įgriso kasdienė žurnalistikos rutina, ir jis nutarė išbandyti eksperimentinės nežinios ruletę? Tikėkimės, kad, šiame metraštyje paeksperimentavęs, spaudos fotografijos albume jis sugrįš į doros kelią, vėl taps reto akylumo reporteriu ir nuolatiniu Auksinių kadrų laureatu. Ir visi būsime laimingi…

Antras netikėtumas ištinka išvydus leidinio dailininko Gyčio Skudžinsko gal performansus, o gal instaliacijas „Albumas, 2013“. Vietoj įprasto fotografinio atvaizdo autorius rodo senų, slaptingai pageltusių ir aptrupėjusių nuotraukų antrąsias puses. Viena ant kitos suklijuotų trijų ar penkių senienų specifinės konstrukcijos sukelia naujo, dar nematyto meninio reiškinio efektą. Viršydamas apžvalgininko įgaliojimus G. Skudžinskui suteikčiau tuštumos arba tuščio meno išradėjo titulą.

Toje praeities trūnėsiais gelsvuojančioje tuštumoje pagrindinis prasminis krūvis persikelia į nuoširdžiu primityvumu žavinčius nuotraukų herojų užrašymus, virtusius žodiniais vaizdais: „Ilgam atminčiui sūnui nuo tėvelio“, „Adute, prisimink iš žydinčių mokslo metų klasės draugę. Alė M. Panevėžys, 1939. V. 15“, „Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkyje prie griovių kasimo. 1958. VII. 15“.

Du įrašai: „Mes mylimės. 1955 m. Panevėžys, Staniūnai“ ir „Gyvenimas eina ir keičiasi… Jazapokas. 1958 m.“ išjudino mano profesinį smalsumą – smarkiai panorau pamatyti tuos žodžius užrašiusiųjų veidus. Jeigu G. Skudžinsko meniškoje asmenybėje fotografo būtų daugiau negu instaliuojančio dizainerio, jis būtinai pasistengtų surasti meninį sprendimą, kaip įvaizdinti besikeičiančio gyvenimo filosofą Jazapoką bei staniūniškių mylėjimosi subtilumus. O dabar visas intriguojančias paslaptis slepia griežtai apskaičiuotų, elegantiškai grakščių tuštumų montažai. Betgi visa tai netikėtai nauja ir efektinga. Tai gal to ir užtenka…

Kaip visada, kūrybingumu džiugina stabilus panevėžiečių būrelis. Marija Šileikaitė-Čičirkienė „Iš spalvotų dienų. Mėlynas penktadienis, 2012“ miestietiškos kasdienybės ryškiaspalvius akcentus sujungė į sklandžiai vientisą diptikų ciklą. Girdėjau, kad Marija ruošia unikalią vaivorykštinę parodą, kurioje kiekvienai savaitės dienai bus parinkta savita spalva. Gal tam tiktų baltas sekmadienis arba juodas pirmadienis? Parduodu nemokamai!

Kraujaspalve vėliava gąsdina Saulius Saladūnas. Jeigu ne politizuotas pavadinimas „Komunizmo šmėkla, 2013“, nebūtų net minties susigrąžinti nutolusios praeities reliktą. Akvareliškai ramaus Nevėžio peizaže vėjo plaikstomas išvaizdžiai sujudėjęs raudonas audeklas liktų vien graži, vizualiai išraiškinga poetinė metafora. Bet autorius nenori būti saldžiavaizdis lyrikas, todėl kryptingai sukonkretintu parašu užbarsto aitrios komunizmo druskos. Ir nusiramina. O aš dar norėčiau pasmalsauti, kaip Saulius komunistuojančių obuolių natiurmortą pavadintų…

Tarp atrinktųjų aštuonių (tik!) spalvotosios fotografijos autorių S. Saladūnas beveik vienintelis toks raiškus „vėliavnešys“. Sudarytojo malonės labiau nusipelnė mažaspalviai darbai, išvengę saladūniškų garsiai šūkaujančių raudonumų ir laimėję meninį subtilumą bei stabilumą. Pasidžiaukime jais: Vilma Samulionytė „60 monumentų, 2012-2013“, Vytautas Suslavičius „Pono Plytniko muziejus, 2011“, Kęstutis Savickas „Atspindys, 2010“, Artūras Valiauga, iš ciklo „Ilgesio žemė, 2012“, Valentinas Pečininas „Mauritanijos krantai, 2007“, Romualdas Požerskis, iš ciklo „Tarp šviesos ir tamsos, 2013“.

Kiek pamenu, socialinėms temoms fotografuoti R. Požerskis spalvų nenaudodavo. Jos trukdytų paryškinti dramatizmą. O dabar spausdinamame cikle iš aklųjų mokyklos jis siekė slogią tikrovę sušvelninti. Akivaizdu, kad nuolatinės tamsos tremtinių pasmerktumą kaip tik ir gelbsti saikingas spalvingumas, suteikiantis geidžiamo gyvastingumo. Pasirodo, mokant susikalbėti su spalvomis, galima paneigti populiarų apibendrinimą, kad fotografijos meno stiprybė – vien nespalvoti vaizdiniai.

Pervertęs albumą pagavau, kad žanrų įvairovės pilnatvei trūksta jaunatviškų ap(si)nuoginimų. Gerų kasdienėmis problemomis apsikrovusio gyvenimo fotografijų – nors vežimu vežk, o štai grožybinio atokvėpio ir nėra. Visi autoriai kaip susitarę tokie dorybingi šventuoliai, kad prašalaitis gali pagalvoti, jog mūsų fotografai musulmoniškon pusėn pakrypo.

Jeigu dar nesubrendo naujas Dichavičius, tai galima buvo išnaudoti metraštyje įteisintą „vakarykščių“ fotografijų prisiminimą ir parodyti keletą klasikinių Rimanto poetizmų iš didžiuliu populiarumu garsėjusio leidinio „Žiedai tarp žiedų“. Netgi pats Algimantas vietoje spausdinamų portugališkų pasituristavimų galėjo susigrąžinti savo fotografavimo pradžią ir visiems priminti dabar jau laiko retro vualiu pasigražinusių panelyčių teatrališkas kompozicijas. Kaip būtų atjaunėjęs rimtuoliškai susirūpinęs albumo veidas!

Metraščiui įvadinį straipsnį „Žiūrėjimo terapija ir eroso paieškos“ parašęs menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis geidžiamos erotikos nepriteklių bando kompensuoti sudėtingais pasiaiškinimais: už kokių neutralių vaizdų šydo slypi lietuviška eroso sublimacija, į kokius pavidalus ji transformuojasi? Juk neįmanoma jos paslėpti visiškai. Pavėluotai pagalvojau, kad net S. Saladūno komunistuojančiame raudonaspalviškume reikėjo ne politikavimo, bet išganingosios erotikos paieškoti.

Žinodamas, kad mokslingos galvos ir kurmiarausyje sugeba įžvelgti kalną, vis tiek nustebau, kai sužinojau, kad fotografuodama visokiais pasigražinimais išsipusčiusius santuokų rūmų interjerus V. Samulionytė net neįtarė, jog jų „altoriuose“ kaip tik ir užslaptintas V. Kinčinaičio godojamas erosas. Na taip, čia oficialiai įteisinama šeimyninė erotika, bet spalvingų vitražų nekaltybiniuose skaistumuose pirmiausia įžvelgiau architektų siekį visomis meninėmis išgalėmis sukurti bažnyčios iškilmingumo atitikmenį. Pasirodo, buvau nekaltybiškai naivus: …tai valstybinio ritualo triumfas, kurio metu nusavinama maištingoji erotika ir porų santykiai nukanalizuojami teisinėmis civilinės santuokos sutartimis (…). Porų seksualumas transformuojamas į valstybės reguliuojamą ir ekonomiškai naudingą energiją. Tai nusavintas, institualizuotas erosas. Jis paniekinamas porų gyvenimus reguliuojančiuose įstatymuose ir diletantiškose paršaveidžių politikų sapalionėse apie tai, kokia privalo būti šeima ir koks jos tikrasis gyvenimo tikslas…

Jau beveik patikėjau iš mokslagalviškos sakyklos ataidinčiu V. Kinčinaičio publicistinio užmojo pamokslavimu. Netgi Ginto Kavoliūno jaukius naminius gyvūnėlius primenančiuose kaktusuose „Ant palangės 7-33, 2013“ bandau įžvelgti spygliais pasišiaušusį erosą…

Į „Nemuną“ užsukęs bičiulis dailininkas sustabdo mano erotinius klaidžiojimus ir, pervertęs metraštį, klastingai šypsodamasi klausia:

– Gal jau kiek išsikvėpė lietuviškoji fotografija?

Visomis išgalėmis puolu prieštarauti. Vieną po kito atverčiu tvirtų autorių meninių gelmių kupinus darbus. Bet kai norėjau praversti mūsų aptartas G. Skudžinsko nefotografijas, ponas dailininkas sustabdė:

– Va, čia jau kažkas naujesnio…

Žinom tuos savo pusėn pakrypusius dailininkų požiūrius. Mūsų etaloninė fotografija jiems būna tik gyvenimo reprodukcija. Bet išsiskyrėme nesusipykę…

O su spaustuve leidėjams reikėtų susipykti. Pernelyg užjuodinti kai kurie puslapiai visiškai sunaikino meninę darbų energiją. Mano Valentinas Masalskis tapo neįžiūrimu juodaveidžiu. Tokiais pat užtamsintais atspaudais galėtų pasiskųsti Aleksandras Ostašenkovas, Antanas Sutkus, Algis Griškevičius, Vytautas V. Stanionis ir kiti.

Keista, kad metraštyje nėra spaustuvės logotipo ir kad ji nepanoro tokiu reprezentatyviu leidiniu pasireklamuoti. Neramina nežinia, kas gi šis pogrindyje užsislaptinęs anonimas ir kiek jis dar ateityje paskleis nupigintos nekokybės…