2014 04 26

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Davido Lyncho muzikos šmėklos

Režisierius Davidas Lynchas. EPA nuotrauka

Davido Lyncho pristatyti nereikia. Net jei ir nesate didelis kino mėgėjas, tikrai girdėjote apie „Tvin Pyksą“ („Twin Peaks“), o jei rimčiau domitės kinu, žinote ir kitus šio keisto, bet nepakartojamo režisieriaus darbus: „Trintukagalvis“ („Eraserhead“), „Malholando kelias“ („Mulholland Drive“), „Vidinė imperija“ („Inland Empire“), „Mėlynas aksomas“ („Blue Velvet“) ir taip toliau.

Tačiau viena ryškiausių, keisčiausių ir įtakingiausių XX bei XXI amžiaus kultūros asmenybių yra ne tik kino legenda. D. Lynchas – dailininkas. D. Lynchas – aktorius. D. Lynchas – kavos pardavėjas. D. Lynchas – transcedentinės meditacijos propaguotojas. Ir pagaliau D. Lychas – dainų, muzikos autorius ir atlikėjas.

Prieš kelias dienas perleistas ambient muzikos albumas „The Air Is on Fire“, kurį garsusis režisierius sukūrė dar 2007 metais ir naudojo kaip specialų foną, padedantį geriau įsijausti į jo paveikslus. Praėjusiais metais išleistas kritikų ir gerbėjų pagirtas antrasis pilnas studijinis D. Lyncho albumas „The Big Dream“. Visiems tapo aišku, kad muzika šiam menininkui nėra tik dar viena užgaida, noras išbandyti jėgas ne savo sferoje. D. Lynchas – visavertis muzikos kūrėjas, atlikėjas, suformavęs nepamirštamą kraupiai svajingą „lynčišką“ skambesį. Ir jis vertas platesnio pristatymo.

Maža to, rodos pastaruoju metu šis kino ir šukuosenų genijus filmavimo aikštelę kaip tik iškeitė į roko žvaigždės karjerą. Daug dažniau jį gali išgirsti kalbant apie muziką, ją komentuojant. Ištikimi jo filmų gerbėjai (o tokiu save laikau ir aš) ima bambėti: „Ei, o kinas? Kino nepamiršai?“

Kada ir kaip D. Lynchas įkėlė koją į muzikos pasaulį?

Į šį klausimą atsakyti sunku. Pats režisierius yra sakęs tiksliai prisimenąs dieną ir net valandą, kai užsiiėmė transcendentine meditacija, bet kada muzika jam ėmė rodytis tokia svarbi, – kalendoriuje niekas nepažymėjo.

Taip yra ir dėl to, kad šio veikėjo muzikinė karjera iš pradžių nebuvo atskirta nuo kino. Kai galvoju apie režisierius, kurių filmuose muzika užima ypač svarbią, vos ne svarbiausią vietą, į galvą visų pirma ateina D. Lychas (na, galbūt dar Quentinas Tarantino). Prisiminkite „Tvin Pyksą“. Skamba? O dabar neapsakomo jausmingumo „Llorando“ iš „Malholando kelio“, kurią Rebekah Del Rio dainuoja tuščiame klube „Club Silencio“. Atsimenate? Nors tai ne autorinė D. Lyncho kūryba, ko gero, šių šedevrų dabar nežinotume, jei ne ypač subtilus muzikinis režisieriaus pojūtis.

Ko gero, viena svarbiausių stotelių D. Lyncho muzikiniame kelyje yra susidūrimas su kompozitoriumi Angelo Badalamenti, kurio kulminacija yra muzika „Tvin Pyksui“. A. Badalamenti savo interviu yra prisiminęs, kad režisierius dalyvaudavo muzikos kūrimo procese, lyg puikiai būtų žinojęs, kokio garso, melodijos jam reikia, tik nebūtų mokėjęs to pasakyti muzikos kalba. Tad jis stovėdavo šalia A. Badalamenti, kol šis pianinu išgaudavo reikiamą sąskambį, garsų eilę. Kartais taip stovėdavo valandų valandas. Dėl šios priežasties visą „Tvin Pykso“ garso takelį galima iš dalies laikyti ir D. Lyncho kūriniu.

Taip pat D. Lynchas parašė dainų tekstus dviem Julee Cuise albumams. Tai ta pati moteris, kurios ypač švelnus balsas girdimas „Tvin Pykso“ garso takelyje.

Vėliau režisierius pats kūrė dalį muzikos filmams „Laukinė širdis“ („Wild at Heart“), „Malholando kelias“, trumpo metro siaubo komedijai „Triušiai“ („Rabbits“) ir dvi dainas filmui „Vidinė imperija“, kuriame debiutavo ir kaip vokalistas.

Ne veltui ilgiau stabtelėjau ties genialiuoju „Tvin Pyksu“. Man rodos, kad nuo tos visiems gerai pažįstamos muzikos D. Lynchas per daug nenutolo ir dabar. Tai buvo tarsi „lynčiško“ garso, nuotaikos esencija vėliau perėjusi į visiškai autorinius muzikinius kūrinius.

Debiutu leidybinėje muzikos industrijoje galima laikyti 2001 metų albumą „BlueBob“, kurį D. Lynchas sukūrė ir įrašė kartu su Johnu Neffu. Tai roko muzikos albumas, kuriame režisierius debiutuoja kaip gitaristas (nors, pasak liudininkų, elektrine gitara jis ne tiek grojo, kiek ją įvairiais būdais kankino).

Po straipsnio pradžioje jau minėto 2007 metų ambient muzikos albumo „The Air Is on Fire“ praėjus trejiems metams pasirodo ypatingas albumas „Dark Night of the Soul“, kurį sukūrė amerikiečių kompozitorius ir prodiuseris „Danger Mouse“ kartu su indie rock grupe „Sparklehorse“. Grupės lyderis Markas Linkousas, nesulaukęs albumo pasirodymo, nusižudė. Taip pat ir dar vienas įrašuose dalyvavęs dainininkas Vicas Chestnuttas. Albumas, kuriame dainuoja įvairūs atlikėjai, išties turi ypatingą krūvį, kažką siaubingai melancholiško, primenančio D. Lyncho filmus. Būtent šiame albume paskutinis kūrinys yra nepamirštamas, be galo tamsus ir liūdnas „Dark Night of the Soul“, kurį dainuoja pats kino genijus. Žmonėms su polinkiu į suicidines mintis šio kūrinio dažnai klausyti nerekomenduočiau…

Po šio albumo pasklinda kalbos, kad D. Lynchas turi prikaupęs ir daugiau dainų. Iš tiesų 2011 metais pasirodė net du albumai – kartu su Chrysta Bell (kovo mėnesį koncertavusia Lietuvoje) sukurtas ir įrašytas „This Train“ bei pirmas pilnas autorinis studijinis režisieriaus darbas „Crazy Clown Time“.

Tai bliuzo ir ankstyvojo rokenrolo mišinys, iškeptas elektroninėje orkaitėje. Pats D. Lynchas žurnalui „The Rolling Stone“ apie savo muzikines įtakas yra sakęs: „Aš myliu bliuzą. Ir myliu ritmenbliuzą. Ir Elvį. Ir rokabilį, ir „The Beatles“ – mano mėgstamiausia jų daina yra „Across the Universe“. Mėgstu Jimi Hendrixą, Bobą Dylaną. Viena mėgstamiausių visų laikų grupių man yra „ZZ Top“. Ten ir jėga, ir šaknys…“

Dylaną D. Lynchas yra perdainavęs ir albume „The Big Dream“. Būtų smalsu išgirsti jį perdainuojant „ZZ Top“…

Beje, per „Tvin Pyksą“ išryškėjusi D. Lyncho meilė subtiliam, svajingam moteriškam balsui neliko bevaisė. Pirmoje „Crazy Clown Time“ dainoje skamba Karen O iš „Yeah Yeah Yeahs“ vokalas, o naujausiame albume „The Big Dream“ pasirodo ir garsi švedų dainininkė Lykke Li.

Sudėkime visa tai į krūvą: švelnias ir elegantiškas moteris, bliuzą, Elvį, Dylaną, „ZZ Top“, elektroniką. Sakyčiau, kokafonija. Arba kičas. Tačiau kai visos šios įtakos pereina per vieno beprotiškiausių kūrėjų žmonijos istorijoje smegenis, kai tai išteka iš žmogaus, idealiai gerai žinančio, kaip sukurti magišką poveikį pustoniais, atspalviais, šešėliais, kaip priversti drebėti iš baimės, tai tampa kažkuo visiškai nepakartojamu.

D. Lyncho muzika, kaip ir jo filmai, turi kažkokį ketvirtą išmatavimą, kuris net ir iš pirmo žvilgsnio kičinę baladę ar primityvų ritmą paverčia kažkokiu ne šio pasaulio garsu. Apima kažkoks begalinis transcedentinis liūdesys, ilgesys kažko esminio ir neapčiuopiamo ir ramus neišvengiamos mirties jausmas. Lyg prieš akis iškylanti moteris prie mikrofono, pats D. Lynchas, visi muzikantai jau būtų seniai būtų mirę, ir ši muzika sklistų iš paraleliniame pasaulyje egzistuojančio kraupių milžinų ir nykštukų, mistinio Bobo, apgyvento Raudonojo kambario (personažai ir vieta iš „Tvin Pykso“)

Režsierius išmokė įtariai ir su baime žiūrėti į vargšes nekaltas pelėdas, miškus ir greitkelį naktį, lentpjūves. Ne šiaip su išgąsčiu, bet su absoliučia, religine baime. Lyg už visiškai nekaltų vaizdų slėptųsi pats pirmykštis blogis, kraupus ir nevaldomas, tačiau tuo pačiu metu be galo liūdnas, gimęs iš kančios ir ilgesio.

Lygiai tokios pačios baimės ir ilgesio nuotaikos girdimos ir D. Lyncho dainose. Būtent tai ir yra tas ketvirtas matmuo, kurį sunku aprašyti ir apčiuopti, nes jis sukuriamas ne pačiu instrumentu, efektu, balsu, bet bendru akustiniu įspūdžiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kažkur teko skaityti vieno muzikos kritiko atsiliepimą apie albumą „The Big Dream“. Jis rašė, jog net jei dabar sėdi angliškame sode, D. Lyncho dainos tave privers aplink pamatyti bekraštę išdegusią amerikietišką dykrą, elektra spragsintį nedangiškos spalvos dangų ir porą iki raudonumo įkaitusių akių, stebinčių tave iš toli.

Tikslu. Būtent tokiame peizaže pasigirsta drebantis, primityviais efektais apdirbtas, nešvarus D. Lyncho balsas, kviečiantis į jo pasaulį, į jo keistų žaislų, šmėklų ir siaubingo ilgesio pilną žaidimų aikštelę.