2014 04 28

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vienuoliktokų laiškai Kristijonui Donelaičiui (II)

Literatūros pamokų metu studijavę Kristijoną Donelaitį vietoj didžiai tikslingo ir klasiškai griežto atsiskaitomojo darbo Vilniaus Valdorfo mokyklos vienuoliktokai buvo paraginti parašyti K.Donelaičiui, norinčiam atvykti laiku į XXI a., laišką, kurios tikslas – surasti XVIII a. ir šiuolaikinio pasaulio panašumus bei skirtumus, išmatuotidonelaitiškosios moralės direktyvas šiandien, argumentuotai išreikšti asmenines simpatijas ir antipatijas.

Vilniaus Valdorfo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Ineta Žymančiūtė

– – –

Miglė Zdanavičiūtė: Kristijonai Donelaiti, laikas tampa vis vertingesnis

Aš supratau, kaip žmonių gyvenimas laikui bėgant keičiasi ir tuo pačiu tobulėja, atsiranda naujų iššūkių, kliūčių, kurias tenka išspręsti. Žmonės XXI a. stengiasi neužmiršti to, ką buvo pasiekę praeitų amžių menininkai, rašytojai, mokslininkai, gydytojai, ir kiti. Nepaliekame visos brandžios istorijos ir pasiekimų užnugaryje. Vertiname ir Jūsų darbus bei jų kultūrinę vertę. Noriu pasidžiaugti, jog dabar Lietuva yra visiškai savarankiška valstybė, turinti savo teritoriją, tautą, praeities palikimą, daug kentėjusią, bet išlikusią lietuvių kalbą ir senus papročius, perimtus iš mūsų senelių, kuriais rūpinosi jų tėvai.

Kasdieninis gyvenimas atrodo ypač pasikeitęs nuo to laiko, kurį Jūs aprašėte savo poemoje „Metai”. Žmonės kuriasi sau kuo patogesnį ir paprastesnį gyvenimą, aplinką, kuri padeda jiems padaryti įvairius darbus, atsirado ir prietaisų, gaminančių maistą, transporto priemonių ir kitų daiktų, kurių dėka galime viską atlikti daug greičiau. Laikas tampa vis vertingesnis. Mažai žmonių tegyvena pagal metų laikus, o žemės ūkis (derlius, gyvuliai), oras nebeturi tiek daug kasdieninės reikšmės žmonių darbams, nes dabar maistą galime labai paprastai atsisiųsti iš kitų šalių, jei Lietuvoje nederliaus metas. Ganėtinai lengvai ir greitai galime nukeliauti į kitus kraštus, išgirsti ir pamatyti, kas dedasi kitame pasaulio pusrutulyje. Nepaisant tokių tobulėjimų, vertybės ir supratimas, ką reiškia gėris, gamta ar meilė, nepasikeitė. Žmogaus vidinio pasaulio grožis išliko tokia pat vertybe, tik apdarai seka naująsias, 2014 metus atitinkančias, tendencijas. Mūsų veiklos pobūdis pasikeitė, bet ir šiandien gatvėse galėtumėte sutikti tokių kaip išmintingasis Pričkus, darbštusis Krizas ar nedorėlis Plaučiūnas. Visuose amžiuose, mano manymu, tokių žmonių buvo, yra ir bus.

Visgi reikia pripažinti, kad šiais laikais labiausiai pakito pagrindinės gyvenimo sferos: šeimos samprata yra moderni, kiek kitokios šventės, gyvenimo tempas, ryšys tarp žmonių, pramogos bei tikslai.

Jūsų poema „Metai” yra įžvalgi, originali, detali, tačiau šių dienų skaitytojui ji nėra lengvai suprantama. Poemoje daugybė žodžių, kurie dabar jau mažai žinomi ar visai nebevartojami. Tai labai apsunkina turinio supratimą, esmę ir trukdo pamatyti tikrąjį kūrinio grožį, todėl savo noru nelabai kas renkasi tokius tekstus skaityti. Aš manau, jeigu Jūs atkeliautumėte į XXI a., žmonės trokštų su Jumis susipažinti, pabendrauti, bet Jūsų kūryba nebūtų taip vertinama, o Jūs pats labai sunkiai suprastumėte dabartinę visuomenę. Visgi jau daug metų praėjo, o per tuos metus svietas nemažai pasikeitė.

Augustė Gasperaitytė: Mielas Pastoriau, Jūsų sėkmė – tai misijos šviesti ir mylėti rezultatas

Sunku apsakyti, koks Jūs svarbus esate šiandieną. Galbūt visai to nenorėdamas, gal net neturėdamas tokio tikslo, tapote toks svarbus ir aktualus mums, kad dabar nesustodami skaitome Jūsų kūrinius mokyklose ir namuose. Teatrai stato spektaklius pagal jūsų kūrinius. Negana to, „Metai“ įtraukti į UNESCO (pasaulinio lygio organizacijos, saugančios žmonijos paveldą) nematerialinio turto fondą. Nepatikėsite, bet 2014 m. (į kuriuos ruošiatės atvykti) pašvęsti būtent Jums! Šie metai skirti tam, kad į savo kasdienybę pabandytume įtraukti bent nedidelę pastraipėlę „Metų“ ritmo. Ar džiaugiatės tapęs tokiu pakiliu ir svarbiu pasaulyje, kuris yra visiškai priešingas jūsų laikams? Kodėl Jūs nusprendėte apsilankyti? Ar tikrai norite išvysti dabartinį pasaulį? Nebijote nusivilti?

Nuolat bandau atsakyti į klausimą, kodėl esate toks svarbus, kodėl žmonija neužmiršta Jūsų darbų. Mokykloje į šį klausimą atsakymų būtų daug. Pirmiausia, Jūs – autorius, parašęs „Metus“. Ši poema – tai paveldas – kultūrinis ir istorinis to meto atspindys, lietuvių kalbos gaivintojas, moralės ir dorovės rinkinys ir dar daug kitų, tikrai svarbių dalykų, su kuriais visais sutinku. Tačiau aš turiu vienintelį atsakymą į šį klausimą, kurį nešiojuosi savo širdyje – Jūsų sėkmė – tai misijos šviesti ir mylėti rezultatas. Manau, tapti tokiu skaitomu pavyko todėl, kad nesistengėte būti įžymybe. Nes rašėte tiems, kurie gyveno aplink jus, kuriems buvo labai reikalinga Jūsų pagalba. Turbūt tokia yra Jūsų sėkmės paslaptis – nuoširdus, paprastas ir neįmantrus, bet kartu įdomus rašymo stilius. Toks, kad suprastų žmonės, kurie gyvena aplink Jus.

Tokių žmonių, besistengiančių nesavanaudiškai padėti savo bendruomenei, šiandien mums trūksta. Išties šis pasaulis linkęs įsiamžinti. Daugelis menininkų mano, kad dabar jie neįvertinti, nes kultūra dar neužaugusi iki jų lygio. Tiki, kad jų darbai bus įdomus po kaži kelių šimtmečių. Bet kodėl jie nesistengia auginti dabartinės visuomenės? Kodėl nesivadovauja Jūsų logika? Tikriausiai todėl, kad būtų labai sunku daryti tai, ko mokote – rasti santykį su gamta, šviesti, mylėti taip tėviškai, kaip darėte Jūs.

Aplinka ir žmonių vertybės nuo „Metų“ parašymo laikų visai pakitusios. Aš negaliu pasakyti, kada geriau buvo. Praėjus 300 metų visuomenės gyvenimas pasikeitė, pokytis toks kardinalus… Stipriai pasikeitė gamta ir aplinka. Miestai užaugę, tapę dideliais, su įvairiomis įstaigomis ir paslaugų centrais. Žmonės gyvena betoninėse dėžutėse, arba stikliniuose akvariumuose. Gatvėse nebeišvysi bėrių ar juodbėrių. Juos žmonės iškeitė į įvairiaspalvius automobilius. Atvykęs dabar negalėsite kvėpuoti kaip įprastai – oras kitoks nuo automobilių. Pievų yra, bet daugiausia nedirbamų. Gyvulių taip pat yra, bet ne daugeliui jie teikia džiaugsmą, todėl retas, kuris jų laiko. Dabar didesnį džiaugsmą teikia parduotuvės, kur gali viską nusipirkti. Be jokio vargo gali gauti tai, ko užsinori. Turbūt sakytumėte, kad pinigus vagiam ir dėl to pirkti galim arba visi ponais iš prigimties esam, bet ne, čia visi taip gyvena. Pagal Jus – poniškai ir lengvai. Nepatikėsit, bet ir darbo diena čia visai kitokia, net jūsų ponai sunkiau dirbdavo. Dabar daugelis dirba po vieną, sėdėdami ir pirštus bei akis krutindami. Taip savo duonai užsidirbdami.

Tai visai kitokia aplinka. Ne tokia kaip „Metuose“ – kur vargani kaimai, bet žalia gamta aplinkui, kur žmonės bendruomeniški. Žmonės ir jų įpročiai pakito. Jūs savo būrus kvietėte Dievą mylėti, juo pasikliauti. Mokėte tėvelius ir jų papročius gerbti. Sakėte, kad tik dirbdami žmonės į dangų keliauja ir geri prieš Dievulį yra, kad tik tie, kurie darbštūs, ir džiaugiasi tuo, ką turi, pastebėti bus – „Ale ką galim veikt? Pakol šiame krutame sviete,/ Turim jau visaip, kaip taiko Dievs, pasikakint./ Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,/ Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.“ Taigi tų laikų žmonės keliasi su saule ir gulasi taip pat. Gyvena gamtos rato ritmu. Mums taip nebeišeina.

Jūsų „Metuose“ matome du charakterio tipus. Viežlybieji (dorieji) būrai – darbštūs, tikintys, bendruomeniški ir t.t. Kiti – nenaudėliai, kitaip tariant, tinginiai, savanaudžiai ir pan. Štai šiuolaikiniai tipai pagal analogiją būtų tokie: dievobaimingasis naivuolis ir gudrusis verslininkas –apsukruolis. Naivuolis, tas kuris sunkiai dirba, nors galima uždirbti ir naudojantis gudrumu, yra tikintis, o tai išvis šiandien nemadinga, gyvena ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų, kas gana nepraktiška. Apsukruolis moka užsidirbti beveik nedirbdamas, tik kitiems nurodinėdamas. Taigi mūsų metuose ir Jūsų „Metuose“ personažų tipai tarsi apsivertė, įgavo visiškai priešingas reikšmes.

Išmintingasis pastoriau, taigi taip mes gyvename. Visiškai kitaip. Ir aš negaliu pasakyti, kada geriau – dabar, moderniame pasaulyje, ar Jūsų epochoje. Nors žmonių santykiuose yra dalykų, kurie nepasikeitė. Nemanau, kad gera mintis būtų Jums apsilankyti šiame pasaulyje – sakoma, kad kiekvienam savas laikas. Bet jei yra didelis noras – mielai laukčiau.

Saulė Makutėnaitė: Kristijonai Donelaiti, požiūris lemia gyvenimo kokybę

Rašau jums 2014 metais, vasario antrą dieną, kai už lango tikra žiema. Gyvenu prie dabartinės nepriklausomos Lietuvos sostinės Vilniaus, vienkiemyje. Rašau ir šąlu. Mūsų šiaudiniame senovinėmis krosnimis kūrenamame name šaltas žiemos vėjas pučia kiaurai per sienas. „Visai kaip Donelaičio laikais,“ – mąstau. – „Tik sėdėti prie krosnies dienų dienas ir laukti pavasario.“ Taip, šiais laikais jūsų vardas, darbai pripažinti ir garsėja Lietuvoje bei pasaulyje. „Metus“ skaitome mokyklose, o šiemet šalyje minimas jūsų 300–asis gimtadienis. Tačiau šiandien jums rašau ne apie tai. Mane pasiekė žinia, kad ketinate atkeliauti į XXI amžių. Pasistengsiu jums apie jį papasakoti ir galbūt ką patarti.

Labai sunku aprašyti pasaulį XXI–ajame amžiuje. Išoriškai jis neatpažįstamai pasikeitęs. Elektra, mašinos, kompiuteriai – didieji mokslo ir technikos laimėjimai tiesiog užvaldė pasaulį. Nebetenka sunkiai dirbti, mašinos palengvina ar nudirba darbus už mus, geriausios kokybės komfortas, malonumai prieinami kiekvienam. Materialinė gyvenimo kokybė, lyginant su XVIII amžiumi, nepalyginamai geresnė, tačiau bėda ta, kad žmonės praranda tą vidinę pilnatvę; įprastinis gyvenimas miestuose, kur nepaliaujamas judėjimas, skubėjimas, įtampa, įprastu tapęs vartojimas – taip klesti pramonė, ekonomika, kas šiuolaikiniame pasaulyje esą gyvybiškai svarbu, norint išgyventi. Taigi žmonės tolsta nuo gamtos, nuo savo pradžios.

Nepaisant to, atsivėrusios technikos galimybės, istorinė patirtis praplėtė žmonių sąmonę. Lietuva, kaip ir daugelis kitų valstybių, išsikovojo nepriklausomybę, dabar visi stengiasi gyventi taikoje, gerbti ir paisyti kitų. Kiekvienas gali laisvai keliauti, užsiimti kuo tinkamas, kurtis savo gyvenimą tokį, kokio pats nori. Taip pasaulis tampa įvairesnis ir kartu spalvingesnis.

Tačiau laisvose šalyse tik nedaugelis jaučiasi iš tiesų laisvi, nepriklausomi. Retas jaučiasi laimingas, viskuo aprūpintas: vis susiduriame su didelėmis visuomeninėmis problemomis, valdžios, aplinkos ar finansiniais trūkumais. Čia ir pasireiškia per amžius nesenstanti, visados aktuali gyvenimo išmintis, apie kurią rašėte ir jūs, brangus pastoriau, savo epinėje poemoje „Metai“. Viskas priklauso nuo požiūrio. Net ir anksčiau minėta šiuolaikinio pasaulio laisvė, neabejoju, buvo galima ir įmanoma kiekvienam. Požiūris lemia gyvenimo kokybę: vienam būriškas gyvenimas gali būti sunkus ir nelemtas, o kitam – Viešpaties dovana, ir visai nesvarbu, kuris tai amžius bebūtų.

Iš „Metų“ galiu suprasti, kad save atskleidžiate mokydamas, padėdamas kitiems tobulėti, judėti į priekį, netingėti. Žaviuosi tokiais žmonėmis, kurie daro tai, ką jaučia, jog turi daryti. Neabejoju, kad jūs vienas iš jų, manau, tik taip žmonės pasiekia didžių rezultatų. Bet jūsų noras atvykti čia, į ateitį, prisipažinsiu, mane tikrai stebina. Nemanau, kad išties suvokdamas savo reikšmę ten, XVIII amžiuje, norėtumėte atvykti tris šimtmečius į ateitį. Tačiau, jei ir taip, tikiu, kad žinote, jog turite atlikti kažką ypatingo ir čia. Beje, regis, XXI amžiaus žmonės nemėgsta tokios griežtos didaktikos, labiau linkę patirti, išsiaiškinti viską patys, savarankiškai mokydamiesi. Tačiau tai greičiausiai ne naujiena ir jūsų laiku.
Taigi XXI amžiaus mechanizuotas šiuolaikinis pasaulis nuo jūsiškio skiriasi tik išoriškai. Žmonių gyvenimo gerovė vis dar priklauso tik nuo jų pačių, nuo jų požiūrio, pastangų. Mokyti, skleisti šviesą, išmintį žmonėms reikėjo ir reiks visados. Svarbu tik, gerbiamas Kristijoanai, kad būtumėte ten, kur jūsų reikia labiausiai.

Na ką, berašydama ir sušilau. Tikiuosi šis laiškas bus jums nors kiek naudingas. Ačiū jums už viską, ką darote dėl kitų.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.