2015 04 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Joseph Prever. Esu katalikas ir gėjus!

Esu taip įpratęs būti gėjumi ir kataliku, kad net užmirštu, kaip keistai tai skamba.

Aš neretai užmirštu, kad kai kuriems žmonėms sąvoka „homoseksualus“ reiškia tarsi kitą rasę ar net skirtingą lytį. Aš pamirštu, kad kai kurie krikščionys mano, jog priklausau pačiai blogiausiai iškrypėlių rūšiai (bet su iškrypėliais jie privalo elgtis maloniai), ir tai, kad kai kurie netikintys galvoja, jog esu bjauriausias hipokritas. Pirmieji taip mano dėl to, jog mane seksualiai traukia vyrai, o antrieji, – kad aš nepraktikuoju homoseksualių santykių.

Dar kartą perskaitykite paskutinį sakinį. Taip, mane traukia vyrai; ne, aš nemiegu su jais. Paprasčiausiai dėl to, kad dauguma katalikų apskritai nemiega su žmonėmis, su kuriais nėra susituokę. Tačiau mane stebina, kad žmonės dažnai linkę išgirsti tik pirmąją šio sakinio dalį (esu gėjus) ir negirdėti antrosios (laikausi celibato). Nors būtent antrasis sakinio dėmuo kaip tik ir nurodo, ką aš galiu valingai pasirinkti.

Kartą parašiau ištisą straipsnį, ką reiškia būti skaisčiam gėjui katalikui, ir, kaip manote, koks buvo primasis komentaras? – „Šliužas“.

Ne kiekvienas, sužinojęs, kad aš – gėjus, taip galvoja. Nuostabu, bet žmonės, kuriems apie tai pasisakiau – daugiausia mano šeimos nariai ir mano artimi draugai –  reagavo su užuojauta ar netgi susižavėjimu. Tarsi būčiau pagerbęs juos ypatingu pasitikėjimu tai prisipažindamas. Tačiau kartais net ir patys supratingiausi žmonės ne visada suvokia, ką tai reiškia. Todėl, kad jiems (kitaip nei man) neprireikė ištisų keturiolikos metų tai suvokti, ir kadangi pasakymas „Aš esu gėjus“ nėra tik paprasčiausias sakinys.

Manęs ne itin žeidžia žodis „gėjus“, tačiau kai kuriems iš mūsų labiau patiktų sąvoka „jaučiantis potraukį tai pačiai lyčiai“. Manau, kad išties tai kur kas tiksliau nei „gėjus“ ar „pederastas“, ar dar kas nors, jau vien dėl to, kad tai nurodo, jog homoseksualumas veikiau yra tai, ką aš turiu, o ne tai, kas aš esu. Toks mano suvokimas. Taigi gėjų kultūros, gėjų teisių, gėjų santuokų ir visos kitos panašios idėjos man yra svetimos. Lygiai taip pat būtų galima kalbėti ir apie netoleruojančiųjų gliuteino kultūrą arba muzikantų teises.

Neneigiu, kad man nebūdingi tam tikri bruožai, kuriuos žmonės dažnai sieja su buvimu „gėjumi“. Aš muzikalus, aš kalbus, aš intuityvus, aš turiu puikią estetinę pajautą. Tačiau vyrai, jaučiantys potraukį savajai lyčiai, negali monopolizuoti pastarųjų savybių, o faktas, jog man būdingi minėtieji bruožai dar nereiškia, jog aš priklausau tam tikrai ypatingai kultūrai. Kadangi, aš esu aš ir niekas kitas.

Aš taip pat neketinu subanalinti patirties būti „tos pačios lyties atstovams jaučiančiu potraukį“ individu. Seksas dar ne viskas, tačiau kiekvienas, patiriantis kokią nors seksualinę disfunkciją, žino, kiek daug tai reiškia. Pridėkit prie seksualinių aspektų ir kitus, kuriuos homoseksualūs vyrai ir moterys dažnai patiria, – depresiją, menką savivertę, vienišumą, jausmą (nors ir klaidingą), jog esi visiškai skirtingas – štai jums ir tikras kryžius.

Patyriau gydymą visose srityse, kurias ką tik išvardijau. Tačiau niekas nėra galutinai išgydomas šiapus. Vienišumas, ko gero, iš jų yra pats skaudžiausias. Tai reiškia ne draugų nebuvimą (jų turiu), bet pastangas bandant surasti būdą išgyventi visuomenėje, kuri nuolat mums bruka, kad romantiška meilė yra vienintelis būdas būti laimingam, o celibatas (jau nekalbant apie skaistybę) yra savotiška patologija.

Taip pat sudėtingas ir draugystės klausimas. Aš myliu vyrus ir mylėsiu juos visada. Tai nėra iškrypėliška, tai nėra keista ir netgi ne „gėjiška“. Tačiau tai nėra tik paprasčiausia: „žiūrėk, bet neliesk“.  Skaistybė aprėpia ne tik paslėpsnius, bet ir širdį, sielą bei emocijas. Kaip turi elgtis, kai tavo geriausias draugas tave traukia? Kaip išmokti mylėti kitą vyrą, jo nepaverčiant stabu?

Vis dar bandau atsakyti sau į šiuos klausimus, tačiau nė vienas iš jų man nebetrukdo. Tu bandai juos spręsti, tu meldiesi ir ieškai patarimo, tu aukoji su tuo susijusius skausmus ir toliau žengi į priekį. Kita vertus, nė vienas šių dalykų, su kuriais aš susiduriu, nėra išskirtinai būdingas vien homoseksualiems vyrams ar moterims. Buvimas heteroseksualiam taip pat negarantuoja sveiko, sklandaus, integralaus seksualumo. Skirtumas tik tas, kad šis nuostabus chaotiškas koncertas yra kitame natų rakte. Ir nė vienas nuo to negali išsisukti.

Cituojant vieną YouTube kampaniją – kupiną atjautos, gerų ketinimų ir sujaukto mąstymo: „reikalai taisosi“. Jei kas nors man prieš dešimtį metų būtų pasakęs, koks šiandien bus mano gyvenimas, man ant kaktos būtų iššokusios akys. Niekada nemaniau, kad viskas gali būti taip gerai, kad galiu būti toks pasitikintis ir dažnai pagauti save besišypsantį be jokios priežasties.

Tikriausiai jus stebina, kaip man tai pavyko. Į tai negaliu trumpai atsakyti. Prireikė daugybės maldų ir sunkaus darbo, meilės ir kantrybės broliams, seserims, mokytojams ir draugams. Jei nežinai nuo ko pradėti – dėl savęs paties ar ko nors kito, o galbūt tik norėdamas šį dalyką geriau suprasti, – mokantiems angliškai rekomenduoju panaršyti tinklapiuose People Can Change  ir Courage. Taip pat knygas:  Fr. Harvey „The Homosexual Person“ , Alan Medinger „Growth Into Manhood“, Melinda Selmys’ „Sexual Authenticity“ ir Wesley Hill’s „Washed and Waiting“, o taip pat apsilankyti mano tinklaraštyje.

Tačiau galbūt svarbiausia yra tai, jog tai daryti turi ne vienas. Ir čia Bažnyčia gali būti tavo pagrindinis sąjungininkas. Galbūt dar nesupranti, kodėl ji moko būtent to, ko moko, bet nenustok klausytis. Galbūt nejauti Jėzaus meilės mišių metu,  tad eik į jas dažniau, bet ne rečiau. Galbūt sutikai kunigą, kuris tavęs nesuprato – ieškok kito.

Tačiau nesitenkink banaliais patarimais iš kairės ir dešinės. Trumpas kelias retai yra tikrasis, tačiau ilgas kelias – vertas keliauti.

Pagal Catholic Education Resource Center parengė Jurga Žiugždienė