2014 05 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dalius Stancikas. Nekorektiškos mintys

Lietuviai netiki nauja Rusijos okupacija.

Ja netiki nei partijos, nei redaktoriai tų portalų, kurie kasdien gąsdina trečiais pasauliniais karais, naujos SSRS imperijos atkūrimu, kylančiu Rusijoje fašizmu ir pan.

Nes nei tos partijos, nei tie internetiniai dienraščiai nesvarsto klausimo, kuris yra esminis tikros agresijos akivaizdoje: kuris kandidatas į prezidentus būtų patikimiausias, geriausiai uždegtų Tautą gynybai, kuriuo labiausiai galėtume pasitikėti politinės krizės valandą. 

Nes Lietuvos Prezidentas kartu yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, nes Prezidentas yra tas vienintelis žmogus, kuris „ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos, skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui“ (LR Konstitucijos 84 str).

Taigi nuo Prezidento išminties, drąsos ir meilės Tėvynei priklauso tas lemiamas sprendimas sunkiausią valstybei akimirką. Koks tai sunkus sprendimas matome iš skausmingos situacijos Rytų Ukrainoje, todėl jį priimantis žmogus turi būti ypač tvirtas visai atžvilgiais.

Iš savo karčios patirties žinome, kad 1940 m. tuomečiai Lietuvos vadovai dėl įvairių priežasčių (kariuomenės vadas generolas Vitkauskas, kaip spėja istorikai, buvo Kremliaus įtakoje)  pasirinko klaidingą sprendimą, kurį vėliau tūkstančiai studentų, moksleivių, dorų kaimo bernų ir jaunų karininkų savo krauju turėjo atpirkti partizaniniame kare.  

Kaip žiūrėti į tokį, kuris okupacijos metais kinkom drebino, okupantui pataikavo, o nepriklausomybės metais vėl pradės giedoti apie kovas, aukas už tėvynę ir t.t. „Išverstakūris“ gali tik taip pasielgti. .. Kai ateis laisvė jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau, tėvynei pavojui esant, jie tegali tik niekingai ant kelių suklupti, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta“, – savo garsiajame dienoraštyje 1949 m. rašė Medicinos fakulteto studentas, Dainavos apygardos partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Kodėl šitie klausimai neskamba mūsų prezidentinių rinkimų kontekste, jei mes iš tiesų bijome Rusijos agresijos? Kodėl mūsų kandidatų biografijos niekaip nesiejamos su dabartimi, lyg jie gyventų ne vieną, o bent kelis gyvenimus? Nuo kada praeities vertinimas tapo politiškai nekorektiškas – juk „medį pažinsi iš jo vaisių“, juk  būtent kandidatų biografijos ir tėra tas vienintelis kompasas, leidžiantis mums nuspėti, kokį vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą mes renkamės „artėjančio naujo karo Europoje“ akivaizdoje.

Keista buvo vienoje laidoje matyti, kaip TV3 (praėjusią savaitę šią televiziją teismas pripažino neteisėtai sutrukdžius rodyti laidą apie mūsų Prezidentės nuslėptą praeitį)  žurnalistė I. Makaraitytė rėmė prie sienos Naglį Puteikį, įkyriai klausdama, ar jis nepabėgs, neišduos savo rinkėjų kaip N. Venckienė“. Tiesa, klausimas skambėjo ne galimo karo kontekste, tačiau vis tiek atrodė labai politiškai angažuotas, nes jei ir yra dėl ko kabintis prie N. Puteikio praeities, tai mažiausiai dėl jo „išverstaskūriškumo“: tėvas – sovietmečio politinis kalinys, jį patį prisimenam kaip aktyvų sąjūdininką, drįstantį rėžti tiesą į akis…

Šiuo atžvilgiu žymiai prasčiau (arba nepatikimiau) atrodo kiti kandidatai. Pvz., Zigmas Balčytis – aktyvus, etatinis komjaunimo veikėjas, vėliau patyręs Lietuvos komunistų partijos narys, taigi daužtas kiaušinis, kaip sakytų legendinis antinacinis ir antibolševikinis kovotojas Jonas Pajaujis.

Arba Artūras Paulauskas, jaunystėje bandęs sekti savo tėvo, KGB papulkininko pėdomis – apie tai rašė 1997 m. žiniasklaida, kurioje vyko karštos prezidento rinkimų kovos ir kandidatų praeities nagrinėjimas buvo privalomas rinkimų etapas – kaip ir senose demokratinėse valstybėse. Maža to – tuomet kandidatų biografijos  simbolizavo lemiamą takoskyrą tarp ateities ir praeities, tarp pasirinkimo į Rytus ir Vakarus .

Arba Dalia Grybauskaitė, iš visų kandidatų sovietmečiu užlipusi į aukščiausias karjeros viršūnes: antrasis žmogus Lietuvos okupacinio režimo kalvėje – Komunistų partijos aukštojoje partinėje mokykloje, visos SSRS Centro komiteto mokslų akademijos absolventė!

Kai buvęs mano kolega iš Genocido centro Arvydas Anušauskas dėl partinių sumetinų išsijuosęs įrodinėja, kad D. Grybauskaitė nebuvo KGB agentė, nes vadovavo ekskursijoms tik į socialistinį užsienį, neišvengiamai kyla šypsena. Juk būtent KGB ir partijos archyvų tyrinėtojai geriausiai žino, tačiau subtiliai nutyli, kad okupacijos metais D. Grybauskaitė buvo aukščiausio lygio komunistinės nomenklatūros veikėja, kurios jau nebedrįsdavo sekti net KGB, nes būtent toji nomenklatūra ir buvo tikroji okupacinė valdžia, būtent jai ir tarnavo, paklusdavo ta baisioji represinė struktūra.

Tačiau liūdniausia tai, kad dabartinė nepriklausomos Lietuvos vadovė aktyviai bendradarbiavo su okupaciniu režimu ir toliau darė karjerą ne tik dvejus visuotinio pasipriešinimo – Sąjūdžio metus, bet net ir po Kovo 11-osios, nepriklausomybės atkūrimo!

„Mes visi tuomet kariavom savo mažuosius karus“, – be jokios širdgėlos aiškina valstybės vadovė, todėl kyla natūralus klausimas: ar tuomet, kai Tauta kovoja didįjį išlikimo  karą, tokius asmeninius „mažuosius karus“ išgyvenantys veikėjai gali būti tais valstybių vadovais, vyriausiaisiais ginkluotųjų pajėgų vadais, kurie sugeba duoti įsakymus priešintis, stoti į kovą prieš okupantą? Ar dabartinis Prezidentės blaškymasis Ukrainos okupacijos akivaizdoje – viešas nusišnekėjimas, kad mūsų Konstitucija neleidžia Lietuvoje steigti NATO bazių, pozicijos kaitaliojimas dėl sankcijų Rusijai, vis bandant pataikyti į Europos galingųjų nuotaikas, yra vis dar nepasibaigęs asmeninis „mažasis karas“?

Mano giliu įsitikinimu, dirbti juodžiausioje okupacinio režimo struktūroje tuo metu, kai Tauta kaunasi žūtbūtinėje, tegu ir dainuojančioje revoliucijoje, gali tik žmogus, kuris vidujai yra nusiteikęs tarnauti tik stipresniam. Manau, kad 1988–1990 m. Dalia Grybauskaitė buvo tikra, jog Kremlius užgniauš bundančią Lietuvos laisvę, todėl ir toliau dėstė komunistines tiesas aukštojoje partinėje mokykloje, darė ten karjerą ir neprisidėjo prie išsilaisvinimo kovos. Lygiai taip pat ir dabar, jau porą dešimtmečių, D. Grybauskaitės politinę laikyseną lemia tie, kas jai šiuo metu atrodo stipriausi  – Europos Sąjungos lyderiai. Todėl jai dabar Briuselis toks pat svarbus kaip kažkada Kremlius. Tačiau kas nutiktų paaiškėjus, kad pro Lietuvos sieną veržiasi okupacinė kariuomenė, jei geopolitinėje erdvėje atsirastų naujas galingasis? Ar tokio Lietuvos vadovo viduje vėl neatgimtų tas vidinis „mažasis karas“, peršantis išvadą, kad prisitaikymas ir yra vienintelis teisingas išlikimas – juk tai jau keliskart patvirtinta asmenine patirtimi?

Nedrįstame viešai to klausti, nedrįstame abejoti Jos Ekscelencija – tai šiais laikais politiškai nekorektiška.

Tačiau ar korektiška, kai jaunuolius į kovą prieš okupantą kviečia tas, kurio gyvenimo pavyzdys byloja visai priešingus dalykus: prisitaikydamas ne tik išliksi, tapsi, anot skausmingai ironiško Cz. Miloszo eilėraščio, geresnis už tuos, kurie aukojosi, žuvo*, bet net padarysi svaiginamą valstybės vadovo karjerą, pateksi į istorijos vadovėlius, aikščių paminklus, o aklai priešindamasis galingesniam eisi tiesiog į beprasmišką tylią žūtį arba, geriausiu atveju, į politinį, socialinį ar kultūrinį užribį?

Ar korektiška savo tėvo, „raudonojo“ partizano, NKVD darbuotojo, gyvenimą pateikti kaip nuo sovietų nukentėjusio tremtinio – netikiu, kad D. Grybauskaitė, darydama svaiginamą okupacinę karjerą, šio svarbaus tėvo laikotarpio neminėjo savo biografijose, kurias reikėjo rašyti kylant kiekvienu laipteliu aukštyn, kad nesusimąstė, kodėl jai lengvai atsiveria visos nomenklatūros durys, pradedant nuo „Rot Front“ ir baigiant Kremliaus akademija?

Ar korektiška dabar slėpti aną praeitį, ją keisti, bandyti pridengti imituojamais Kremliaus puolimais, susitapatinti su valstybe, neva mano kritikai ar biografijos tyrėjai yra valstybės priešai ar griovėjai?  

Ir pagaliau ar šiandien dar korektiška ši jauno partizano Liongino Baliukevičiaus- „Dzūko“, padėjusio galvą už Tėvynės laisvę tuo metu, kai Polikarpas Grybauskas ir Stasys Paulauskas, mūsų garsiųjų kandidatų tėvai, dirbo okupantų  represinėje NKVD struktūroje, išsakyta širdgėla: „Kas iš tos Lietuvos, jei ji nustos geriausios savo dalies? Kas bus iš jos, jeigu atėjus lemiamam momentui nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti devizu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos“…

____________

*Mes, kuriems dienos saldumu persunkti plaučiai ir kurie matom šakas pražystant gegužę,
Esame geresni už tuos, kurie žuvo.
Mes, kurie kandam egzotišką vaisių ir išmanom kiekvieną meilės žaidimą,
Esame geresni už tuos, kur palaidoti.
Galėdami pasirinkti tarp savo ir kito mirties, šaltu veidu pasirinkome jo mirtį –
Kad tik įvyktų (…)

Cz. Miloszas (cituota iš atminties)