2015 05 10

Gilbert K. Chesterton

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Išmintis ir orai

Evgenios Levin nuotrauka

Gilberto Keitho Chestertono esė iš 1912 metų knygos „Kas negerai su pasauliu?“ (angl. „What’s Wrong With The World?“)

Galima viltis, jog plačiai sutariama dėl to, kad įprasti dalykai nėra bendri. Gimimas kruopščiai slepiamas užuolaidomis – tai sukrečiantis, milžiniškas stebuklas. Mirtis ir pirmoji meilė ištinka visus, tačiau vien apie tai pagalvojus gali nustoti plakusi širdis. Kadangi tai pripažįstama, galima pasakyti kai ką daugiau. Teisinga, kad šie visuotiniai dalykai yra keisti, dar teisingiau – jie subtilūs. Analizuojant galų gale bus suprantama, jog įprasčiausi dalykai yra didžiai sudėtingi.


Žinoma, kai kurie mokslo vyrai į tai nekreipia dėmesio, susidorodami tik su lengvąja jų puse: pirmąją meilę vadina lytiniu potraukiu, o mirties baimę – išlikimo instinktu. Tokiu būdu sunkumai įveikiami žalią povą vadinant mėlynu. Mėlynos yra. Kaip ir esama stipraus fizinio elemento romantikoje bei Memento Mori, jei tai būtu vien intelektualiniai dalykai – glumintų daug mažiau. Nė vienas negalėtų pasakyti, kiek jo seksualume buvo grynos meilės grožiui ar kiek paprasto berniukiško knietėjimo leistis į nuotykius. Nė vienas negalėtų pasakyti, kaip smarkiai jo gyvuliška mirties baimė buvo sumišusi su morale ar religija. Šie dalykai yra kūniški, bet ne visiškai, ir čia prasideda šokis sunkumų sūkury. Materialistus domina lengvoji dalis, jie numoja ranka į reikalaujančiąją pastangų ir grįžta namo gerti arbatos.

Manyti, kad kasdieniai dalykai negali būti taurūs (t.y. subtilūs bei nepasiduodantys apibrėžimams) yra visiškai klaidinga. Nuo jaunystės žinoma daina, prasidedanti žodžiais „Prieblandoje, o mano brangioji“ yra gana vulgari, tačiau ryšys tarp žmogaus aistros bei prieblandos – rafinuotas ir netgi neperprantamas. Kitas akivaizdus pavyzdys: pokštai apie anytas vargu ar yra rinktiniai, tačiau pats anytų klausimas – ypač delikatus. Anyta – subtilus reikalas, mat mistiškai sujungia du nesuderinamus dalykus – motiną ir įstatymą. Karikatūrose jos iškreipiamos, tačiau tai kyla iš tikros žmogiškos mįslės.

Visgi geriausia būtų kaip pavyzdį pasitelkti kasdienį įprotį, kuris niekinamas kaip prasčiokiškas ar nuvalkiotas. Pokalbis apie orą – kai kurie jį vadina „žemiausiu gerų pašnekovų lygiu“. Tačiau yra labai gilių bei subtilių priežasčių kalbėti apie orą, sluoksnis po sluoksnio jos sudaro žmogiškąjį nuovokumą. Visų pirma – tai pirmykščio garbinimo gestas. Dangus turi būti iškviestas: pagonys viską pradeda ne malda, o orais. Jonesas ir Brownas kalba apie orą, tą patį daro ir Miltonas su Shelley, tai pirminės mandagumo idėjos – lygybės – išraiška.

Graikų kalboje mandagumas siejasi su pilietybe, žodis giminingas „policininkui“ – žavinga idėja. Teisingai supratus, pilietis turėtų būti mandagesnis už poną, o policininkas, matyt, iš visų trijų išsiskirtų savo rafinuotumu. Tačiau geros manieros prasideda nuo dalijimosi kažkuo visiškai paprastu. Du žmonės gali pasidalinti skėčiu, jei jo neturi – bent jau lietumi, su visa filosofija bei sąmojais apie jį. „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“…

Antrasis orų elementas – žmonių lygybės atpažinimas, kad visų mūsų skrybėlės telpa po visatos skėčiu. Iš to kyla trečioji įpročio savybė – neišvengiama mūsų kūniška brolystė. Tikros bičiulystės prasideda prie ugnies, maisto, gėrimo bei lietaus ar šalčio pripažinimo. Kiekvieno žmogaus siela tam tikra prasme turi priimti milžinišką Įsikūnijimo pažeminimą. Kiekvienas žmogus turi tapti kūniškas, kad galėtų sutikti žmoniją.


Trumpai tariant, paprastame pastebėjime „puiki diena“ slypi didi draugystės (angl. comradeship) idėja. Tai dar vienas tų įprastų, tačiau išmušančių iš vėžių dalykų. Visi ja džiaugiamės, tačiau prireikus aptarti, dažniausiai imame šnekėti nesąmones – daugiausia dėl to, jog manome ją esant paprastesnę nei ji iš tiesų yra.

Draugauti lengva, tačiau draugystę tirti – anaiptol. Daugų daugiausiai draugystė gali būti viena žmogaus gyvenimo pusė, kita yra Meilė, tokia skirtinga, jog net galima pagalvoti, kad ji buvo sukurta kitai visatai. Turiu mintyje ne tik erotinę meilę, bet kuri koncentruota aistra, motinos meilė ir net intensyvesnės draugystės formos savo prigimtimi skiriasi nuo grynos jos formos. Abi pusės esmingos gyvenimui, ir abi skirtingu lygiu žinomos kiekvienam, nepaisant amžiaus ar lyties.

Visgi apskritai kalbant, moterys atstovauja kilnumui bei meilei, vyrai – kilnumui ir draugystei. Kažin ar turėtume kokių institucijų, jei jų nesergėtų genties vyrai. Gryna draugystė būtų nušluota intensyvaus moterų švelnumo, jei ji nebūtų telkiama klubuose, tarnybose, universitetuose, pokyliuose, pulkuose. Dauguma mūsų yra girdėję tą toną, kuriuo šeimininkė ragina savo vyrą nerūkyti cigaro per ilgai. Tai bauginamas Meilės balsas, siekiantis suardyti Draugystę.


Kiekvienoje tikroje draugystėje esama trijų elementų, kuriuos pažymėjau apie orus. Pirma – yra tam tikros plačios kaip bendras dangus filosofijos, pabrėžiančios, kad visi gyvename tomis pačiomis kosminėmis sąlygomis. Esame vienoje valtyje. Antra – šis ryšys pripažįstamas kaip svarbus, mat draugystė yra paprastas žmogiškumas, matomas iš visų lygybės taško. Senovės rašytojai buvo visiškai išmintingi, kalbėdami apie lygybę tarp vyrų, taip pat jie buvo labai išmintingi, neminėdami moterų. Moterys visada autoritetingos: jos yra aukščiau arba žemiau, štai kodėl santuoka yra tam tikra poetinė supimosi lenta. Tik trijų dalykų pasaulyje moterys nesupranta: Laisvės, Lygybės ir Brolybės, tuo tarpu vyrams (šiuolaikiniame pasaulyje menkai suprastai rūšiai) – tai kvėpavimas. Net ir labiausiai išsilavinusios damos to nesupras, kol nepadarys nuolaidos būtent tokio tipo draugystei.

Paskutinis elementas, sutampantis su orų savybe, – kūno ir jam reikalingų malonumų primygtinumas. Draugystės negali suprasti su širdingu užsidegimu nepriimantis valgymo, gėrimo ar rūkymo, toks siautulingas materializmas daugeliui moterų atrodo tiesiog kiauliškas. Tai prigimtinis priešinimasis perdėtam individualumui, pasipūtimo sumenkinimas. Pačioje siautulingumo šerdyje esama tam tikro pamišusio kuklumo, troškimo ištirpdyti savo atskirą sielą nepretenzingoje masinėje draugijoje. Tai triukšminga kūniškųjų silpnybės išpažintis. Nė vienas vyras negali būti pirmiau dalykų, kurie bendri visiems. Mes ne tik vienoje valtyje, bet ir visi sergame jūros liga.

Žodis „draugystė“ gali tapti tuščias: esama socialistinio pobūdžio klubų, kur vyrai ir moterys vieni kitus vadina „draugais“. Šis įprotis man nekelia stiprių emocijų: blogiausiu atveju tai tereiškia šabloniškumą, geriausiu – flirtą. Man terūpi atkreipti dėmesį į protingumo principą. Jei visas gėles – lelijas, jurginus, tulpes, chrizantemas – sumaišysi ir vadinsi jas ramunėmis, suprasi sugadinęs puikį žodį „ramunės“. Jei bet kokį žmogišką prisirišimą vadinsi draugyste – jaunimo pagarbą vyresniems, vyro susidomėjimą gražia moterimi, paties pikčiausio ginčo pabaigą bei pačios didžiausios meilės pradžią – tuomet nelaimėsi nieko, tik prarasi žodį.

Ramunės yra akivaizdžios, visuotinės ir atviros, tačiau tik šios rūšies gėlėms. Taip pat ir draugystė – tik tam tikram prieraišumui: kai kurios jos savybės suardytų bet kurią kitą rūšį. Kiekvienas, kam teko būti klubo nariu, žino, kad tai yra nuasmeninta. Debatų klubuose esama pedantiškos frazės „kalbėti apie reikalą“. Moterys kalba viena su kita, vyrai – gvildenama tema. Ne vienam doram vyrui, dėstant savo požiūrį penkių geriausių draugų kompanijoje, yra tekę pamiršti visus, esančius kambaryje. Ir tai nėra būdinga tik intelektualams: visi vyrai teoretikai, kad ir apie ką kalbėtų – Dievą ar golfą. Po gero pokalbio niekas neatsimena, kas išsakė geriausius argumentus. Vyras kalba ne asmenims, o įsivaizduojamai mistinei daugybei, vadinamai klubu.

Akivaizdu, kad ši šalta ir nerūpestinga savybė, esminga kolektyviniam vyrų prieraišumui, kelia ir pavojų. Ji gali atvesti prie spjaudymosi, šiurkščios kalbos, jei bičiulystė garbinga – ji neišvengiamai prie to atves, nes tam tikru lygiu ji turi būti bjauri. Kad būtų moraliai švari, ji gali tapti fiziškai purvina. Ji marškinių rankovėse. Įpročių chaosas, kuris atsiranda vyrams likus vieniems, turi tik vieną kilnų vaistą – griežtą vienuolyno discipliną. Ne veltui šv. Bernardo ar šv. Benedikto išmintis byloja, jog vyrai, gyvenantys be moterų, negali gyventi be taisyklių.

Kažko panašaus dirbtinio tikslumo prasme siekiama ir kariuomenėje, tam tikru būdu ji irgi vienuoliška, tik tiek, kad jos celibatas be skaistumo. Bet šie dalykai negalioja vedusiems vyrams, kurių instinktyvią anarchiją pakankamai suvaržo negailestingas kitos lyties sveikas protas. Esama tik vienos labai drovios vyrų rūšies, nebijančios moterų.

Vertė Rosita Garškaitė