2014 05 09

bernardinai.lt

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Lina Šulcienė. Tikėjimas ir žinojimas

Siūlome doc. dr. Linos Šulcienės parengtą straipsnį, pasirodžiusį „Bažnyčios žiniose“ 2014 m. Nr. 3

Vakarų pasaulyje ilgus šimtmečius neblėsta tikėjimo ir žinojimo santykio problemos aktualumas. Kai kalbama apie tikėjimą transcendentine tikrove, tikėjimą į Dievą, jis gretinamas su žinojimu apie tikrovę. Kitaip tariant, aktualizuojant tikėjimo klausimą iškyla poreikis pasverti ir aptarti, regis, dvejopą žmogaus santykį su pasauliu ir dvejopą tikrovės pobūdį: kai žmogus tiki esant tam tikrus dalykus, bet neturi tiesioginio santykio su jais, neturi patyriminio ir/arba loginio tikrumo dėl jų buvimo; ir kitą, kai jis apie tikrovę aiškiai žino, ji jam yra akivaizdi ir/arba patiriama.

Rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas veikale „Laisvės filosofija“ savitai, bet sykiu labai taikliai aptaria tikėjimo ir žinojimo problemą. Šiame straipsnyje mėginsime atskleisti jo mintį ir pristatyti skaitytojui vieną iš filosofinių šios ilgaamžės problemos sprendimo būdų.

N. Berdiajevas teigia: „Pagal klasikinį ir amžiną tikėjimo apibrėžimą, vienodai vertingą ir religiniu, ir moksliniu požiūriu, tikėjimas yra neregimų dalykų atskleidimas. Žinojimas, priešingai, gali būti apibrėžtas kaip regimų dalykų atskleidimas“ (Николай Бердяев. Философия свободы. Московский филиал „Интерпартер-МКС“. СП „МКС Плюс“, 1990. P. 37. Visų Berdiajevo teksto fragmentų vertimas, – straipsnio autorės).

Ką reiškia „regimi“ ir „neregimi“ dalykai? N. Berdiajevas išsamiai atsako ir savo paaiškinimą vadina psichologiniu. Dera atkreipti dėmesį, kaip radikaliai jis suka mąstymo laivo vairą ir išsyk pribloškia netikėtu požiūriu į įprastus dalykus: „[Ž]odžius „regimas“ ir „neregimas“ reikia suprasti ne reginio suvokimo prasme ir ne kaip išorinį suvokimą, o kaip prievartinę duotybę arba kaip prievartinės duotybės nebuvimą. Regimi, t. y. prievartiniu būdu duoti dalykai, yra žinojimo sritis, neregimi, t. y. tai, kas mums prievartiniu būdu neduota, yra siektini dalykai, tikėjimo sritis“ (ten pat).

Taigi „regimi dalykai“ yra tai, kas mums akivaizdžiai duota, ko buvimas mums nekelia jokių abejonių, dėl ko esame visiškai tikri. Tai daiktai, reiškiniai, įvykiai, kurių atžvilgiu neturime laisvės rinktis pripažinti jų buvimą ar nebuvimą. Jie mums būtinai yra. Štai priešais mane auga medis, važiuoja mašina. Jaučiu alkį ar šaltį. Šių dalykų buvimo atžvilgiu neturiu jokios laisvės. Jie yra, ir viskas. Šie dalykai yra būtinybė, todėl jie man prievartiniai.

„Neregimų dalykų“ atžvilgiu taip nėra. Jų negali paliesti, pamatyti ir tokiu būdu būti priverstas priimti jų buvimą. Jie mums nėra duoti. Todėl galime rinktis: arba manyti, kad jie yra, arba kad jų nėra. Turime laisvę galvoti, kad angelai yra, kad žmogaus siela nemirtinga, kad egzistuoja Dievas, arba neigti jų buvimą. Šių dalykų atžvilgiu nėra jokios prievartos, jokios būtinybės.

Regimus dalykus mes žinome, neregimais – tikime. „Žinojimas yra priverstinis. Tikėjimas – laisvas, – rašo Nikolajus Berdiajevas. – Kiekvienam žinojimo aktui – tiek elementariam suvokimui, tiek sudėtingiausiam jo vaisiui – būdingas priverstinumas, būtinumas, negalimybė nukrypti, ir kiekvienas žinojimo aktas atmeta pasirinkimo laisvę. Mano suvokiama rašalinė man duota priverstinai ; ji mane priverčia, kaip ir visas regimųjų daiktų pasaulis; nesu laisvas priimti ją arba jos nepriimti. Per žinojimą regimų dalykų pasaulis prievarta įžengia į mane“ (ten pat, p. 37–38). „Žinojimo veiksmas nėra valingo pasirinkimo veiksmas, ir todėl žinojimo veiksmas patiriamas kaip kažkas tvirto ir privalomo, po juo žemė nesvyruoja. Priverstinumą, prieš kurį esame pastatomi žinojimo veiksmu, būtinai patiriame kaip žinojimo tvirtumą“ (ten pat, p. 38).

Iš tikro paprastai nesusimąstome, apie ką rašo N. Berdiajevas. Norime žinoti, koks pasaulis, kuriame gyvename, norime suprasti, kaip dalykai yra, siekiame pažinti, džiaugiamės žinojimu, nes jis leidžia geriau orientuotis, priimti teisingus sprendimus. Ir mes nė kiek nesijaudiname dėl to, kad žinojimo pobūdis prievartinis, kad jame nėra laisvės pasirinkti. Gerai, jei jau taip yra, tvarkoj. Tegu tas žinojimas prievartinis, – man nesvarbu. Džiaugiuosi, kad sužinojau, žinoti yra naudinga, be žinojimo pražūtum.

Ir atrodo, kad N. Berdiajevas pernelyg dramatizuoja situaciją. Kam akcentuoti tą žinojimo prievartą, kam žinojimą priešinti laisvei? Kai nupiešiamas toks vaizdas, atrodo, kad žinojimo siekiantis žmogus prilyginamas vergui, kuris ilgisi prievartos pančių. Jis vaizduojamas tarsi gyvenantis prievartos pasaulyje ir net tuo besididžiuojantis.

Ar turi pagrindo šis neįprastas N. Berdiajevo požiūris ir jo dramatiškas situacijos vertinimas? Turi.

Pirmiausia žinojimo procedūra iš tikro yra prievartinė. Joje nėra laisvės. Tokia tikrovė, ji man duota, tokie dalykai egzistuoja, ir aš tai turiu priimti.

Antra, – ir dėl to Berdiajevas pagrįstai susirūpinęs – tokia mums savaime suprantama dalykų padėtis iš tikro nėra teisinga. Šitokia mūsų santykio su pasauliu būsena nėra normali. Kitaip tariant, gal ji ir normali mums dabar. Bet, pasak Berdiajevo, tai įsisenėjusi ir todėl įprasta, bet iš esmės liguista būsena. Lygiai kaip sergantis žmogus į aplinką – maistą, oro temperatūrą, garsus, situacijas – reaguoja kitaip negu būdamas sveikas, taip mūsų dabartinis santykis su tikrove yra liguistos žmogaus prigimties būklės išraiška. Nes Dievo pirmapradiškai sukurtai žmogiškai prigimčiai nėra natūralu ir savaime suprantama, kad žinojimas mus sieja su regimais dalykais, o tikėjimas – su neregimais, kad dėl regimų dalykų mes esame tikri, kad mūsų žinojimas apie juos yra toks tvirtas, o tai, kuo tikime, mums duota kaip gerokai „silpnesnė“ informacija.

N. Berdiajevas rašo: „Savo protu pasiekiamos valios aktu slėpiningoje būties gelmėje, anapus laiko ir pasaulio mes pasirinkome šį pasaulį, patikėjome juo, susirišome su šiuo pasauliu tūkstančiu gijų. Mūsų valia per patyrimą mums duotą pasaulį, „šį“ pasaulį, pasirinko savo meilės objektu, ir jis tapo mums prievartiniu, jis prikibo prie mūsų. „Patikėję“ šiuo pasauliu mes ėmėme jį „žinoti“; dėl mūsų tikėjimo šiuo pasauliu galios mūsų žinojimas apie jį tapo privalomas ir tvirtas. O nuo kito pasaulio mūsų valia nusigręžė, mūsų tikėjimas kitu pasauliu yra arba silpnas, arba jo apskritai nėra, todėl nežinome kito pasaulio, mūsų santykis su juo nėra būtinas ir prievartinis. Šio ir kito pasaulio, regimų ir neregimų daiktų dualumo priežasties reikia ieškoti mūsų protu pasiekiamos valios paslaptyje. Mes regime ir žinome tai, ką pamilome ir pasirinkome, o tai, nuo ko atkritome, ką atmetėme, liaujamės matyti ir žinoti. Mūsų valia susiejo save su vadinamąja „tikrove“, ir visa šioje tikrovėje mums atrodo patikima ir tvirta. O visa, kas siejasi su pamirštais, kitais pasauliais, mums atrodo netvirta, neapibrėžta, problemiška, abejotina; gijos, mus siejančios su kitais pasauliais, nutrauktos, mūsų valia atkirsta nuo šių būties sferų. Mūsų tikėjimas šiuo pasauliu toks tvirtas, kad mūsų santykis su juo įgyja priverstinumo, įpareigojimo, susaistymo formą, t. y. žinojimo formą. Mes nebesakome, kad tikime regimais daiktais, mes apie juos žinome; visa, kas su jais siejasi, turi įrodomąją galią. Tik apie neregimų daiktų pasaulį sakome, kad jais tikime, o ne žinome apie juos, t. y. laisvai juos renkamės arba jų nesirenkame. Valingas laisvo duotos tikrovės pasaulio, regimųjų dalykų pasaulio, žinojimo objekto, pasirinkimo veiksmas, t. y. tikėjimo veiksmas, jau įvyko, įvyko slėpiningoje būties gelmėje“ (ten pat, p. 44–45).

Iš esmės tai filosofinė žmogaus nuopuolio interpretacija. Gimtosios nuodėmės metafizinis paaiškinimas vienu aspektu – žmogaus pažinimo galios pažeidimo aspektu. Iki nuopuolio žmogus nebuvo „prikabintas“ prie regimų daiktų pasaulio „žinojimo“ grandinėmis. Tiek regimų, tiek neregimų daiktų tikrovė buvo jam vienodai atvira, vienodai prieinama. Pirmoji nuodėmė, be kitų dalykų, buvo ir valingas pirmumo suteikimas regimų daiktų pasauliui.

Ir ne tik tai. Pirmapradiškai Dievo sukurtai žmogaus prigimčiai nėra būdingas toks pažinimas ir mąstymas, tokia pažintinė veikla, kuri šiandien pripažįstama kaip vyraujanti. N. Berdiajevas rašo: „Kai pažinimas gimė iš paties gyvenimo gelmių, jis norėjo būti pažįstančiojo ir būties santuoka“ (ten pat, p. 41). Nūdienos pažinimo teorijų kontekste toks pažinimo apibūdinimas skamba gan keistai. Bet ši savita terminologija išties skverbiasi link pirmapradžio žmogaus santykio su tikrove slėpinio. N. Berdiajevas tęsia: „[S]antuokinio pažinimo galimybė grįsta subjekto ir objekto tapatybe, atskleidimu būtyje to paties proto ir to paties begalinio gyvenimo, kuris yra ir pažįstančiajame“ (ten pat, p. 41). Kitaip tariant, pirmapradis pažinimas atsisako subjekto ir objekto atskyrimo, distancijos tarp jų, nes esmingai žvelgiant subjektas ir objektas – pažįstantis žmogus ir pažįstama tikrovė – yra susieti, jų vienybė ir tam tikra tapatybė yra pirminė ir fundamentali. „Subjekto ir objekto prigimtys yra tos pačios, jos nuaustos iš tos pačios dieviškos medžiagos“ (ten pat, p. 47). Subjekto – pažįstančio žmogaus – atsiskyrimas nuo tikrovės mėginant stotis šalia jos, žvelgti į ją iš šalies, trumpai tariant, paversti ją objektu – neatitinka pirmapradės pažinimo prigimties. Subjekto ir objekto „priešpriešinimas tėra liga, tik žmonių nuodėmė“ (ten pat, p. 47). Kaip santuokoje du turi tapti ir tampa viena, taip pažinime du – pažįstantysis ir pažįstamasis, t. y. tikrovė, – dar labiau turi tapti viena, įgyvendinti jiems abiem esmingą tapatybę, o ne atsiskirti vienas nuo kito.

Bet pažeista gimtosios nuodėmės prigimtis steigia subjekto ir objekto atskirtį. Ir nūdienos pažinimo teorijos, pasak N. Berdiajevo, ja ir grįstos. Ir racionalizmas, ir empirizmas, ir kriticizmas. Filosofas konstatuoja: „Pažinimo teorijos galėjo būti tik santuokos teisėtumo liudininkai. Bet liudininkai išvijo jaunikį ir nuotaką, atmetė bet kokį pažinimo santykį su būtimi, ir jų kaip liudininkų vaidmuo virto sau pakankamu ir uždaru gyvenimu“ (ten pat, p. 41). Anot N. Berdiajevo, nė viena iš minėtų pažinimo teorijų – nei racionalizmas, nei empirizmas, nei kantiškasis kriticizmas – nekalba apie pirmapradę žmogaus pažinimo prigimtį, nepriima domėn jos dėsnių, bet liguistos žmogaus situacijos bruožus nustato kaip savaime suprantamus normatyvus.

Liguista žmogaus prigimties būklė be galo gerbia ir liaupsina įrodymą. Šiandienis mąstymas „pretenzingai ir despotiškai reikalauja įrodomojo tikėjimo, t. y. prievartinio tikėjimo, nukreipto į regimus dalykus“ (ten pat, p. 37). Bet „[į]rodymas, kuriuo taip didžiuojasi žinojimas, visada yra prievarta, priverstinumas. Tai, kas man įrodyta, yra man neišvengiama. Pažįstančiame regimų dalykų suvokime, įrodymuose, diskursyviajame mąstyme žmogaus laisvė tarsi pasimeta, ji nebereikalinga“ (ten pat, p. 38). Pirmapradė žmogaus prigimtis skleidžiasi laisvėje, ji yra laisvės kūdikis.

Šiek tiek plačiau patyrinėkime įrodymo prigimtį. Pažinimas, kuris remiasi įrodymu, įsišaknijęs diskursyvaus mąstymo dirvoje. Diskursyvus mąstymas yra išvestinis. Tai minties plėtojimas, pagrįstas logikos dėsniais. Racionalizmas juo labai didžiuojasi. Diskursyvus mąstymas gali būti plėtojamas be galo. Tačiau jis neteikia galutinių pagrindų žinojimo, žinojimo ištakų, pradų. „Diskursyviam mąstymui visos pradžios ir pabaigos tampa paslėptos tamsioje gelmėje, jos yra anapus vidurio, pripildyto diskursyvaus mąstymo. Diskursyvus racionalus pažinimas tik išveda, užpildo tarpines grandis; jis nesiekia ištakų. Taigi tvirti pradiniai žinojimo pagrindai diskursyviuoju mąstymu neprieinami, jų reikia ieškoti kitoje vietoje, anapus racionalaus diskurso. Būtų paika neigti diskursyvaus mąstymo reikšmę; be jo mes negalime pažinti, nes pernelyg nutolome nuo pirmapradžio šviesos šaltinio; bet negalima šiame mąstyme ieškoti žinojimo pagrindų“ (ten pat, p. 42–43).

Tai labai svarbu. Diskursyvus mąstymas neprieina žinojimo pagrindų. O kas svarbiau, kas tvirčiau – žinojimas ar žinojimo pagrindai? Kas patikimiau – tai, kas neįrodoma ir kas grindžia žinojimą, ar tai, kas įrodyta, kas mąstymu išvesta?

N. Berdiajevas rašo: „[V]isa, kas neįrodoma ir betarpiška, pasirodo kaip tvirtesnis dalykas negu tai, kas įrodoma ir išvesta. Visi iš esmės pripažįsta, kad žinojimo pamatai yra tvirtesni negu pats žinojimas, visi turi pripažinti, kad diskursyvaus mąstymo įrodomumas yra kažkas antrinio ir siūbuojančio“ (ten pat, p. 43).

Šiandienos žmogus reikalauja įrodymų, taip pat tikėjimo įrodymo, bet įrodymas yra diskurso sūnus, o diskursas nesiekia žinojimo pagrindų.

Kaip žmogus pasiekia, kaip prieina žinojimo pagrindus?

N. Berdiajevas atsako – tiesiogine intuicija arba, kitaip tariant, tikėjimu. „Žinojimas minta tuo, ką duoda tikėjimas“, nors mūsų „[p]ažinimas srūva per diskursyvųjį mąstymą“. „[S]antykyje su pradais visada randame tikėjimą. Tai vis labiau pripažįsta filosofiškai mąstantys mokslininkai“ (ten pat, p. 43). N. Berdiajevas pateikia nuorodas į gamtos mokslą: „Beveik visas mokslas remiasi energijos tvermės dėsniu; bet energijos tvermės dėsnis duotas tik tikėjimui, kaip ir plačiai nuskambėjusi atomistinė teorija“ (ten pat, p. 43). Kiekvieną mokslą grindžia tam tikras aksiomų pamatas. Aksiomos priimamos kaip savaime suprantami dalykai, be įrodymo. „[V]isi pripažįsta, kad aksiomos neįrodomos, kad jos yra tikėjimo objektas, tik tarsi nelaisvo, būtino, saistančio tikėjimo“ (ten pat, p. 43).

Vadinasi, tikrasis žinojimas siekia žinojimo pagrindus, bet jis prieinamas tik tikėjimui arba vadinamajai tiesioginei intuicijai. Ir todėl, žinoma, „nėra pagrindo teigti, kad žinojimas turi pirmenybę prieš tikėjimą“ (ten pat, p. 43).

Bet mums atrodo kitaip. Ir dera turėti galvoje, kad tai pažeistos, liguistos žmogaus prigimties padarinys. Dėl šio pažeidimo mes reikalaujame įrodomojo žinojimo, dėl jo mūsų pažintinis procesas grindžiamas subjekto ir objekto perskyra, dėl jo mes pirmumą teikiame regimųjų daiktų pasauliui. „Nūdiena pripažįsta tik regimų dalykų sritį, priima tik prievartinius dalykus, o neregimus dalykus geriausiu atveju pripažįsta tik kaip vidinės žmogaus būsenos simbolius“ (ten pat, p. 37). Ir kita N. Berdiajevo teksto citata: „Regimų dalykų karalystėje užsisklendusi racionalioji nūdiena neigia tikėjimą ir apsimeta, kad jai jo nereikia“ (ten pat, p. 37).

Ar yra išeitis iš šios padėties? Ar žmogus dabar neišvengiamai turi likti apimtas liguisto pažinimo būsenos ir tegali diagnozuoti savo pažinimo galios defekto pobūdį?

Pažeistos prigimties būsenos žmogus negali pakeisti. Tai – Išganytojo galioje. Tačiau, suvokdamas pažeidimo specifiką, jis gali mėginti koreguoti automatinę liguistų pažintinių procesų linkmę ir stengtis kiek įmanydamas mėginti pažinti tikrovę taip, kaip ji būtų pažįstama žmogaus, kurio prigimtis vis dar pirmapradės tobulumo būklės.

Reikia suprasti, kad nepažeistos prigimties žmogaus santykis su regimų ir neregimų dalykų tikrove toks pats, jam abi tikrovės vienodai egzistuoja. Pirmosios nuodėmės aktas yra sykiu laisvas žmogaus pasirinkimas patikėti regimų daiktų tikrove ir paversti ją savo meilės objektu. N. Berdiajevas rašo: „Tik nauju pasirinkimo aktu, nauju meilės aktu neregimus daiktus galima padaryti regimais ir apie juos sužinoti“ (ten pat, p. 44). Ką reikėtų daryti?

„[M]es vėl turime atlikti laisvo valingo pasirinkimo veiksmą, pasirinkti kitą pasaulį savo meilės objektu, t. y. turime atlikti tikėjimo veiksmą. Neregimų, mūsų prarastų dalykų pasaulis mums duodamas tik per laisvą atsižadėjimo žygdarbį, tik per tikėjimo riziką ir pavojų. Neregimų daiktų pasauliui atskleisti reikia visos žmogaus prigimties aktyvumo, visuotinės jos įtampos, ne vien intelekto aktyvumo, būdingo žinojimui apie regimų dalykų pasaulį. Regimų daiktų tikėjimu juo; kito pasaulio žinojimas suponuoja visų pirma šio ypatingo ir amžino tikėjimo išsižadėjimą ir laisvą įtikėjimą kitu pasauliu“ (ten pat, p. 45).

Taigi turime atsižadėti tikėjimo šiuo pasauliu, atsisakyti jį laikyti savo meilės objektu ir atlikti naują tikėjimo veiksmą bei naujai „prikabinti“ savo valią prie kito – neregimų dalykų – pasaulio, jį pamilti. Tada ir sužinosime apie jį.

Tačiau tai nelengva. Mat žinojimas, nors ir yra prievartinis, bet jis nepavojingas, o tikėjimas, nors ir laisvas, yra pavojingas. „Tikėjimas – , rašo Berdiajevas, – yra rizikingas ir pavojingas. Tikėjimo užmoju žmogus tarsi šoka į prarają, jis rizikuoja arba nusisukti sprandą, arba įgyti viską. Tikėjimo veiksmu, valingai ryžęsis tikėti, žmogus visada stovi ant bedugnės krašto“ (ten pat, p. 45).

Tai nesaugu. Esant pažeistai žmogaus prigimties būklei, tai labai diskomfortiška, labai nesaugi būklė. Nes nėra jokio tikrumo, jokio aiškumo, jokių garantijų.

„Tikėjimas nepažįsta garantijų, ir garantijų reikalavimas tikint rodo negebėjimą prasiskverbti į tikėjimo slėpinį. Kadangi nėra garantijų ir nėra įrodomojo priverstinumo, iš to kyla tikėjimo rizika ir pavojus, bet dėl to paties randasi tikėjimo žavesys ir jo žygdarbis. Įtikėjęs žmogus yra laisvo užmojo žmogus, įveikęs garantijas teikiančių įrodymų pagundą. Kai tikint reikalaujama garantijų, kurias teikia žinojimas, tai panašu į norą azartiniame žaidime lošti va bank prieš tai žvilgtelėjus į kortą. Šis žvilgtelėjimas į kortą, ši rizikos baimė, šis nepajėgumas laisvam užmojui būdingas visiems, kas tikėjimą pakeičia žinojimu, visiems, kurie sutinka tikėti tik esant garantijai. Pasirūpinkite rezultatų patikimumu, duokite garantijas, įrodykite, t. y. priverskite mus – tada patikėsime! Bet tuomet tikėti jau bus per vėlu, tikėjimo nebereikės, tuomet bus žinojimas. Tikėjimo veiksmui būdingas išsižadėjimo žygdarbis, kurio nėra žinojimo veiksme; tikėjimo veiksmas yra laisvos meilės, nepažįstančios įrodymų, garantijų, priverstinumo, veiksmas. Tikiu į savo Dievą ne todėl, kad man įrodytas Jo buvimas, kad esu priverstas Jį priimti, kad esu gavęs dangaus garantijas kaip užstatą, o todėl, kad Jį myliu. Statau ant kortos viską, rizikuoju, išsižadu apdairaus protingumo. Ir tik todėl gaunu“ (ten pat, p. 45–46).

Kadaise krikščionių apologetas Tertulijonas suformulavo „credo quia absurdum est“ (lot. tikiu, nes tai absurdas, tai absurdiška). Šioje ištarmėje glūdi psichologinė tikėjimo prigimtis. Tikėdamas aš išsižadu savo apdairaus žmogiško protingumo. Ir N. Berdiajevas siūlo į tai eiti. Jis ragina drąsiai šokti į tikėjimo prarają ir sako: pamatysit, gausite viską! „Reikia pasirinkti iš naujo – pasirinkti naują meilės objektą, t. y. išsižadėti senos meilės duotai, man jau garantuotai, primestai tikrovei, nusimesti senąjį žmogų ir gimti naujam gyvenimui naujoje, kitoje tikrovėje“ (ten pat, p. 46). Jei to nedarau, jei vietoj tikėjimo renkuosi žinojimą, atsisakau laisvės, aš bijau – bijau pavojaus, bijau problemiško buvimo – ir teikiu pirmenybę tam, kas garantuota ir saugu, t. y. gyvenimui šios gamtinės tikrovės prievartoje. Bet taip aš prarandu galimybę įgyti aukštesnį protingumą, gerokai viršijantį mano prigimtinio proto ribas.

N. Berdiajevas, plėtodamas Bažnyčios tėvų senąją tradiciją, mūsų protą vadina mažuoju protu ir kalba apie kitą, didįjį, dieviškąjį protą – Logos, – kurio dalininku žmogus gali būti, iš kurio plaukia išmintis ir jo pašaukimo pilnatvė. Bet į šį Logos žmogus gali įžengti tik per tikėjimą. Logos ir yra tas netikėtas laimėjimas, kurį gauni kaip apstybę lyginant su tuo, ką praradai, tai didžiulis atlygis už tikėjimo drąsą. „Tikėjimas yra atskleidimas savajame „aš“ to, kas yra dieviška, jis yra išėjimas iš „aš“ ir atidavimas savęs tam, kas yra aukščiau“ (ten pat, p. 50).

„Reikia surizikuoti, pritarti absurdui, išsižadėti savo proto, viską pastatyti ant kortos ir šokti į prarają, tik tada atsiskleis aukščiausias tikėjimo protingumas. Bet iki tikėjimo veiksmo, iki laisvo išsižadėjimo ir sutikimo su viskuo dėl tikėjimo šis tikėjimo protingumas negali atsiskleisti . Tikėjimo veiksmu reikia išskleisti sparnus, išsižadėti savęs, tada pakyli ir įgyji aukščiausiąjį protą. Tikėjime individualus mažasis protas išsižada savęs dėl dieviškojo proto, ir tada žmogui suteikiamas universalus, malonės pripildytas suvokimas“ (ten pat, p. 46). Šis suvokimas yra taip pat žinojimas, bet „aukščiausias ir visiškas žinojimas, kuris mato viską, mato beribiškumą“ (ten pat, p. 47). O mūsų prigimtiniu protu prieinamas žinojimas yra ribotas, dalinis, be to – liguistos žmogaus prigimties būklės nuspalvintas.

Taigi N. Berdiajevas pristato mažojo ir didžiojo proto idėją. Ir jų santykį, beje, vadina pamatine filosofijos problema. Taigi pasak jo, „[e]gzistuoja ribotas protas, samprotis, racionalistų protas, ir dieviškasis protas, mistikų bei šventųjų protas“ (ten pat, p. 49). Jis mano, kad „religinę šios dviejų protų kovos išraišką pateikia apaštalas Paulius, kai sako: „Tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas“, ir dar: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė.“ Tai ir reiškia, kad „kvailystei“, mažojo proto išsižadėjimui būdingas didžiojo proto siekis, o „šio pasaulio išminčiai“, mažojo proto pergalei nėra būdingas didysis protas, jai būdinga „kvailystė Dievo akyse“ (ten pat, p. 48–49). „Racionalistai ir pozityvistai gina „kvailystę Dievo akyse“, neigia pasaulinį protą ir lenkiasi tikėjimu juo; kito pasaulio žinojimas suponuoja visų pirma šio ypatingo ir amžino tikėjimo išsižadėjimą ir laisvą įtikėjimą kitu pasauliu“ (ten pat, p. 45).

„Universalusis protas įgyjamas per beprotišką individualaus proto išsižadėjimą. Iškiliausieji krikščionių ir pagonių filosofai, kuriems filosofija buvo šventa, pripažino, kad egzistuoja aukščiausias, dieviškasis protas – Logos, kuriame subjektas ir objektas yra tapatūs. Logos yra subjekto ir objekto tapatybė; jame yra duotas žmogaus ir kosmoso, mikrokosmo ir makrokosmoso bendrumas. Išsižadėdamas mažojo proto, sampročio, ir įsitraukdamas į didįjį protą, Logosą, pro chaosą, pro gamtos fatumą žmogus praregi pasaulio Protą, pasaulio Prasmę“ (ten pat, p. 49).

Vadinasi, pačioje gelmėje žinojimas ir tikėjimas nėra skirtingi dalykai. Tik paviršutiniškai žvelgiant matyti jų priešingumas. Žinojimas suponuoja tikėjimą, o tikėjimas yra aukščiausia, visiško žinojimo forma. Taigi žinojimas ir tikėjimas iš esmės yra viena.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.