Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

„Rachelės vynuogynas“ – mirtį išstumia gyvenimas

„Artuma“ Nr. 5, 2014 m.

Pasaulyje kas trečias, o Lietuvoje kas penktas pradėtas vaikas abortuojamas.

Abortas palieka itin skaudžius pėdsakus tai išgyvenusiai moteriai ir jos vyrui. Labai dažnai sykiu ateina skausmas, kaltės išgyvenimas, baimė, tuštuma, tamsa, depresija. Po šio sukrėtimo neretai moteris negali atleisti sau, netiki, kad Dievas gali jai atleisti. Rachelės vynuogynas – tai vieta, kur abortą išgyvenę asmenys gali susitaikyti su šiuo skausmu, išgyventi atleidimą, susigrąžinti viltį ir gyti. „Artuma“ pakalbino Rachelės vynuogyno rekolekcijų koordinatorę Lietuvoje Lilijaną bei šių rekolekcijų dalyvę Rasą.

Rachelės rekolekcijos – kas tai?

Lilijana: Pirmosios rekolekcijos įvyko 1995-aisiais JAV. Jų pradininkė – psichoterapeutė Theresa Burke (lietuviškai išleistos knygos apie poabortinę traumą „Uždraustas sielvartas“ bendraautorė). Ji ilgai stebėjo abortą patyrusias moteris, psichologų darbą su jomis ir matė, kad daug svarbių dalykų nepaliečiama. Ji teigė, kad tokiame sielvarte būti per sunku, todėl kvietė moteris atvažiuoti ir dalyvauti savaitgalio programoje. Rachelės vynuogynas – tai vieta išgedėti, išbūti su skausmu. Pripažįstame vaikelį kaip žmogų, kuris mirė. Rekolekcijų pabaigoje būna pamaldos už mirusiuosius, kitaip tariant – laidotuvės, kurios vyksta prisikėlimo viltyje. Džiaugsmas susipina su skausmu, bet juk mūsų gyvenimo tikrovė ir yra tokia.

Programa skirta ne tik moterims, bet ir visiems, kurie kuriuo nors būdu paliesti aborto: vyrams, artimiesiems, gydytojams. Lietuvoje šią programą pradėjome rengti, kai sugrįžome iš tokių rekolekcijų Austrijoje. Tarp mūsų yra viena psichologė, kitos komandos narės labiau išmano grupinį darbą, į pagalbą kviečiame vienuoles, kunigus. Viskas remiasi Dievo malone, Šventuoju Raštu, meditacija. Lietuvoje jau įvyko šešios šių rekolekcijų programos.

Ar daug žmonių domisi šiomis rekolekcijomis?

Lilijana: Žmonės registruojasi, tačiau antplūdžio nėra, nes sunku pasiryžti. Rekolekcijų metu vyksta intensyvus darbas grupėje, daug asmeninių pasidalijimų, – su didele grupe būtų neįmanoma to padaryti. Atvažiavusios moterys teigia, kad atvykti nebuvo lengva, nesinorėjo gilintis į skausmą. Akivaizdu, kad abortas palietęs labai daug šeimų ir ne kiekvienas išdrįsta apie tai kalbėti.

Kokios dažniausios aborto priežastys ir padariniai?

Lilijana: Neretai abortas yra tam tikrų moters išgyventų traumų padarinys. Rekolekcijų metu iškyla vaikystės prisiminimai apie galbūt patirtą smurtą šeimoje, santykių ir meilės trūkumą. Šie dalykai yra ilgalaikiai, kartais moterims prireikia psichologo konsultacijų. Rekolekcijose dalyviai susigrąžina viltį, tačiau neišvengiamai patiria ir gėdos jausmą, skausmą. Tam reikia laiko, tačiau galiausiai mirtį išstumia gyvenimas. Mūsų komandoje yra moterų, kurios patyrusios abortą gali ramiai apie tai kalbėti. Jos liudija, kad skausmas lieka visada, kaip netekus mylimo žmogaus. Normalu, kad skauda, nes kažko trūksta, ir tokio pobūdžio skausmas nepranyksta.

Gera stebėti, kaip Dievas gydo. Mes dovanojame savo laiką, jėgas, bet didžiausią darbą padaro Jis. Dalyvės dalijasi, kaip patyrė Dievo meilę, kaip vėl atrado viltį. Jeigu tikime, kad abortuoti vaikeliai yra danguje su Dievu, tai aišku, kad jie nori turėti ryšį su savo tėveliais. Mes esame ryšio ir santykio žmonės ir labai kenčiame, kai to santykio nėra. Santykio atkūrimas ir yra vilties sugrąžinimas – Kristaus pergalė. Iš rekolekcijų išėjusios moterys noriai liudija savo patirtis, drąsiai skelbia Dievo pergalę prieš visą tą siaubą.

Koks tėvo vaidmuo tokio sprendimo akivaizdoje?

Lilijana: Tėčio vaidmuo labai svarbus, nes jis yra TĖTIS. Vieni vyrai klūpodami meldžia moterų nesidaryti aborto, o kiti reikalauja tai daryti. Vyrui, kuris nori vaiko, o jo žmona ar draugė pasidaro abortą, yra didžiulė trauma, jo laisvės ir troškimų pažeidimas. Yra moterų, kurios dėl karjeros padarytų bet ką, ir dėl to pateisina abortą. Kitos, pateisinusios pirmą abortą, ir toliau darosi kitus, – tai vadiname traumos atkartojimu. Dar kiti aršiai kovoja už abortus ir bando užkietinti širdį.

Rasa, kaip jautėtės prieš ir po aborto?

Rasa: Apie pirmąjį abortą žinojo tik mano vyresnioji sesuo, ji pritarė, siūlė kuo greičiau jį pasidaryti. Su mama apie tai nekalbėjome, o mano draugas, vaikelio tėtis, verkė, prašė nevažiuoti. Pirmaisiais kartais nemaniau, kad elgiuosi neteisingai. Klinikoje, kur man atliko abortą, buvau šiek tiek pajuokiama, tad normalu, kad po visko grįžau blogai nusiteikusi, tačiau neįsigilinau į tai, ką padariau. Daug vėliau atėjo suvokimas ir liūdesys.

Ir tada apsisprendėte vykti į rekolekcijas?

Rasa: Važiuodama jaučiau nerimą ir baimę. Klausiau savęs, kas ten vyks ir ko iš manęs norės, pagaliau – kas su manimi atsitiks. Norėjau susitaikyti su tuo, ką padariau, susitaikyti su savimi, nors, kita vertus, maniau, kad esu susitaikiusi su savo padėtimi. Ramiai gyvenau nesigilindama į atlikto aborto padarinius. Perėjus vieną iš pirmųjų rekolekcijų etapų jaučiausi siaubingai, į mano gyvenimą sugrįžo skausmas, ir buvo keista iš rekolekcijų psichologės girdėti, kad visos po šios programos išeina pasveikusios. Tuo metu apsidairiusi mačiau liūdnas, verkiančias, bejėges moteris ir negalėjau patikėti, kad visa tai išgyvenus galima jaustis gerai. Kai reikėjo kalbėti apie vaikystę, jaučiausi lyg krentanti žemyn, nes teko prisiminti viską nuo mažens: kas mane skaudino ir kaip augau. Išsikalbėjau ir pagaliau suvokiau, ką praradau aborto metu. Rekolekcijos padėjo viską pripažinti, iki tol buvau tai uždariusi savyje ir neišjautusi, man paaiškėjo, kas iš tiesų įvyko mano gyvenime.

Kas labiausiai padėjo tokioje sudėtingoje situacijoje?

Rasa: Mano šeimoje nebuvo tikėjimo, meilės, dėmesio, buvo akivaizdžiai juntama tėvo nepagarba mamai, vaikystėje patyriau daug traumų, kurios lėmė mano poelgius, tad didžiausią pagalbą atradau grįžusi į tikėjimą; po to atramos ieškojau bendrystėje, savo parapijos bendruomenėje, rekolekcijose. Po jų mano gyvenime atsirado kur kas daugiau džiaugsmo ir maldos. Atlikau išpažintį ir susitaikiau su Dievu, su savimi ir abortuotais vaikeliais, gavau palaiminimą. Pasijutau kaip su sparnais.

Ką pasakytumėte moteriai, svarstančiai apie abortą?

Lilijana: Užsienyje yra įvairiausių praktikų, pvz., JAV šią programą praėję žmonės organizuoja mitingus su liudijimais, yra daug organizacijų prieš abortus, Austrijoje rengiamos maldos akcijos už gyvybę prie abortų klinikų. O Vilniuje neseniai įkurtas pirmasis Krizinio nėštumo centras, Kauno arkivyskupijos Šeimos centre veikia Krizinio nėštumo programa. Tai pati pradžia Lietuvoje, ir jai reikia daug geros valios žmonių. Sąžinė mus įpareigoja padėti tokioms moterims. Reikia nebijoti klausti, išklausyti, o išgirdus tokį sprendimą nesutrikti ir ieškoti pagalbos. Reikia leistis į paguodos kelionę: moteris spręs pati, bet mes galime paveikti tą sprendimą. Reikia nebijoti kito žmogaus ašarų ir skirti laiko išsikalbėti.

Rasa: Neįsivaizduoju, ką galėčiau pasakyti moteriai, kuri ruošiasi darytis abortą. Patarčiau nedaryti, įspėčiau, kad jausis blogai, nes nužudys… Bet kai prisimenu save tokioje situacijoje, kaip jaučiausi, ko bijojau, nežinau, ar man būtų pagelbėjęs žmogus, kuris prieitų ir tai pasakytų. Čia iš tiesų reikia daugiau, platesnio visuomenės švietimo, nes tik kalbomis sudėtinga ką nors pakeisti. Moterį, apsisprendusią darytis abortą, slegia per daug gilūs ir stiprūs dalykai. Darytis abortą nėra lengvas apsisprendimas, tam ryžtis reikia daug pastangų. Moteris, atsidūrusi tokioje situacijoje, nepajėgi keisti savo sprendimo, reikia didelės aplinkinių pagalbos.

Gyvybė?..

Rasa: Gyvybė yra viskas… Nuo gyvybės viskas ir prasideda. Gyvybę mums duoda Dievas, Jis pats ją pradeda. Man išeinant kalbėtis su Jumis, dukra klausėsi mažos mergaitės dainuojamos dainelės: „Mamyte, aš tavo įsčiose esu maža sėklytė, man dar tik trys savaitės, bet mano širdelė plaka tau.“ Ta sėklytė ir yra gyvybė, kurioje plaka širdelė ir to mums užtenka, kad patirtume didžiausią džiaugsmą gyvenime.

Vysk. Kęstutis Kėvalas. Ar aborto nuodėmę gali išrišti kunigas

Kartais pasidariusios abortą moterys nedrįsta eiti išpažinties. Pasitaiko, kad ir kunigai atsisako išrišti šią nuodėmę. Kreipėmės į vyskupą Kęstutį KĖVALĄ ir paprašėme jo paaiškinti, kas gali išrišti šią nuodėmę ir kokių sąlygų tam reikia.

Ar aborto nuodėmę gali išrišti kunigas, ar reikia vyskupo leidimo?

Paprastai aborto nuodėmę atleidžia kunigas, veikiantis Bažnyčios vardu. Lietuvoje kunigams suteiktas bendras leidimas išrišti šią nuodėmę, tai nėra rezervuota tik vyskupui.

Kodėl vis dėlto ne visi kunigai suteikia išrišimą? Kaip elgtis negavus išrišimo?

Jei moteris negavo aborto nuodėmės išrišimo, gali būti, kad nebuvo įvykdytos bendros būtinos gerai išpažinčiai atlikti sąlygos. Idant gautų išrišimą, žmogus turi suprasti, jog padarė blogį, dėl to gailėtis ir ryžtis to nebekartoti. Jei šios sąlygos neįvykdomos, abortą pasidariusios moters išpažinties metu kunigas ar vyskupas išrišimo neteikia. Negavus išrišimo, reikėtų paklausti kunigo, ko trūksta, kad išrišimas neteikiamas.

Akivaizdu, kad aborto problema paliečia ne tik moterį, kuri pasiryžta šiam žingsniui, bet ir vaikelio tėtį, artimuosius, gydytojus. Kuo skiriasi nuodėmės sunkumas tų, kurie žino apie abortą, pritaria ir prisideda?

Jei artimieji skatina ar net verčia moterį darytis abortą, jie turi išpažinti, kad prisidėjo prie šios nuodėmės. Nuodėmės sunkumas priklauso nuo to, kaip buvo bendradarbiaujama ją padarant. Jei tiesiogiai, pvz., gydytojas darė abortą, vaiko tėvas aktyviai vertė darytis abortą, nuvežė į kliniką ir pan., tada šie žmonės dalijasi lygiai ta pačia atsakomybe su abortą pasidariusia moterimi. Gali būti, kad artimieji prisidėjo ir netiesiogiai, pvz.,  buvo abejingi, moteriai nepadėjo, sakė: „Daryk, kaip išmanai.“ Nors tai ir nėra aktyvus dalyvavimas, ir atsakomybė mažesnė, vis dėlto ir tokią nuodėmę reikėtų išpažinti, nes pasyvumas ir nieko neveikimas šiuo atveju taip pat yra pakaltinami.

Širdingai dėkoju mūsų pašnekovams. Dėl rekolekcijų galite kreiptis el. paštu [email protected] arba telefonu 8 675 75 372.

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ