2015 04 17

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Artūras Barysas-Baras. Kaip aš kūriau kiną

Filmavimo pievoje akimirka

Prieš dešimt metų mirė Lietuvos avangardinio kino kūrėjui, neformalas iki gyvo kaulo, grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ vokalistas ir šoumenas Artūras Barysas-Baras (1954-2005).

Šia proga publikuojame Baro autobiografiją (skelbta knygoje „Pasaulis pagal Barą“ (sud. Gediminas Kajėnas, išleido „Kitos knygos“, 2012), kurią vienu prisėdimu Baras parašė 2003 metų rugsėjo 4 d. Kalba netaisyta.

I

Knygos „Pasaulis pagal Barą“ viršelis. Nuotraukos autorius –Dmitrijus Matvejevas

Jeigu taip juokaujant, tai kinu ėmiau domėtis tada, kai pradėjau vaikščioti. Ačiū visagaliui, kad namiškiai nupirko televizorių „Temp“. Dar prieš mokslus ėmiau lankyti kino teatrus. Kai sukako dešimt metų, ėmiau veržtis į kino seansus „tik suaugusiems“. Kadangi gyvenau Panevėžyje, tai man tai pavykdavo, ypač kai tokie filmai buvo rodomi geležinkelio ir kituose klubuose. Iki šiol neišdilsta iš atminties toks įvykis „Garso“ kino teatre. Pirmoji filmo serija buvo rodoma septintą valandą vakaro, antroji – devintą valandą vakaro. Pirmą seriją pažiūrėjau, nusipirkau bilietą į antrąją. Bet kontrolė nė už ką nepraleidžia dėl vėlaus laiko. Taigi visą valandą verkiau krokodilo ašaromis. Tai buvo pirmas nusivylimas gyvenime. Be to ir filmas buvo sukurtas indų kinematografininkų. Taigi, kino filmai suaugusiems ir buvo man „pogrindinis“ arba „kitoks“ kinas. Kai persikėliau gyventi į Vilnių jau buvau dvylikos metų, „pogrindiniu“ kinu tapo tie filmai, kurie buvo rodomi slaptai tik keliems kino atstovams bei visiems KGB bei CK darbuotojams. O iš tikrųjų „pogrindinio“ kino meno nėra. Nebent galima vadinti tokius kūrinius, kuriuos peržiūrėję žiūrovai, kiekvienas palieka salę su savitu ir kiekvienam skirtingu suvokimu, bei pornografinę produkciją.

II

Visų pirma kino mėgėjų būreliai egzistavo tik iki vidurinės mokyklos baigimo. Septintoje, aštuntoje klasėje lankiau foto būrėlį, o nuo devintos perėjau į kino, vadovaujant Algimantui Mačiuliui. Tai nebuvo jokie pogrindiniai būreliai. Baigęs vidurinę tapau neprofesionalaus kino individualistu ir toks žodis kaip „būreliai“ išnyko iš mano leksikono. Individualaus kino mėgėjai burdavosi į kūrybines grupes ir sėkmingai arba ne įgyvendindavo savo užmanytus kino projektus. Vertinimo komisija respublikiniuose kino festivaliuose tai nuspręsdavo.

III

Jau turbūt supratai, kad jokie būreliai neegzistavo ir tai nebuvo joks pogrindis. Tai vyko mėgėjiško kino meno kūrimas, kurio nekontroliavo OTK, (otdel technišeskogo kontrolia) nekoregavo niekas scenarijaus kaip profesionaliame kine, nes paprasčiausiai niekam jo neduodavai skaityti. Tiesa, 1979 metais, kai sukūriau filmą „Jos meilė“ ir parodžiau respublikiniame festivalyje, tai mane diskvalifikavo metams už apolitiškumą kine. Tai buvo pirmas ir vienintelis atvejis mėgėjiškų filmų istorijoje visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Metus, kaip koks sportininkas, negalėjau dalyvauti jokiuose festivaliuose, kino renginiuose bei rengti kūrybinius vakarus. Ta proga sukūriau geriausią visoje savo kūryboje vaidybinį filmą „Jo ieško“ 38 minučių trukmės.

Su bičiuliu ir ilgamečiu kolega Donatu Bukliu. Apie 1972 m.

IV

Rimtoji mano kino veikla – tai 1970 metai. Drauge su Donatu Bukliu bei Sigitu Šimkumi sukūrėme pirmąjį 16 mm juostoje vaidybinį filmą „Alchemija“. Alchemiką vaidinti teko man. Nuo to laiko beveik visuose filmuose vaidinau pagrindinius vaidmenis. Ir man prilipo „Šuriko“ pseudonimas. Kai kas po šiai dienai mane „Šuriku“ tebevadina.

8-9 dešimtmetyje Lietuvoje prijaučiančių ir kuriančių neprofesionalius dokumentinius, vaidybinius, multiplikacinius bei eksperimentinius filmus buvo apie 200 žmonių. 2003 metais jų sumažėjo perpus. Ir beveik nė vienas iš jų nebedirba su kino juosta, nes video išstūmė ją. O video, tai ne kinas – tai kino pornografija. Be to, dabar kino juosta yra neįperkama, ir ryškinti ją reikia vežti į užsienį. Net neįsivaizduoju, kiek reikėtų turėti litų, kad įgyvendintum 10 minučių filmą. Anais laikais man užtekdavo 30-40 rublių. Dabar siela verkia, kai užmanymą tenka įgyvendinti su video kameros pagalba.

1972 m. kuriant filmą „Madų aukos“

V

Mėgėjiškam kinui kurti, ypač ne dokumentiniam, vieno žmogaus galimybės yra per menkos. Todėl dažniausiai prie filmo dirbdavo 3-5 žmonių grupė, kuri pasiskirstydavo, kas bus režisierius, operatorius, garso režisierius ir t.t. Dėl vaidintojų – jokių problemų. Kuriam draugui ar pažįstamam bepasiūlydavai, niekas neatsisakydavo. Ir pinigų mokėti nereikėdavo. Po darbo, alų begurkšnodami, aptardavom ką reikės vaidinti toliau. Tiesiog galiu pasigirti, kad mano kūrybos procese, jokių sutrikimų neįvyko, tiesiog kelis sykius kažkas iškviesdavo miliciją, kuri veždavo į skyrių išsiaiškinimui. Tada valandai, pusantros kūrybiniai grupei tekdavo nuobodžiauti. Aš visada su savimi turėdavau „Kino mėgėjų draugijos“ pažymėjimą ir jis visada mane gelbėdavo nuo ilgesnio sulaikymo.

VI

Tarp kino mėgėjų visada yra jaučiama konkurencija. Todėl ir jų darbai vienas už kitą tampa brandesniais. Svarbiausia – pasirašyti brandų scenarijų. Kas, turbūt, yra silpniausia vieta kino kūryboje. Kuris gero kino mėgėjas nesvajoja iškovoti „grand prizą“ konkursuose? Nors dauguma kalba, kad kuria tik savo malonumui, kad tai „hoby“, kad jam prizai neturi jokios reikšmės, bet tai esą kuklus kūrybinis melas. Žinoma, kur buvo rodomi kino darbai, ten žiūrovų tarpe sėdėdavo ir KGB atstovas. Jis nekreipdavo dėmesio, jeigu filmas yra „šyza“, jeigu nesuprasdavo autoriaus užmanymo, – svarbiausia, kad atvirai nebūtų propaguojama antitarybinė propaganda arba šiaip kokia mintis prieš kuriamą komunistinę santvarką. Tiesa, prisimenu, kai Šiauliuose studentams rodžiau savo darbus, nusivedė mane kažkoks žmogėnas į kabinetą ir paklausė, – kokią teisę jūs turite rodyti tą šlamštą, reikia tai nutraukti. Bet, kai aš jam išaiškinau, kad kiekvienas filmas yra įvertintas diplomais ir kad tai nieko antisovietinio nėra, jis nusiramino ir aš parodžiau visą numatytą programą. Sklandė kalbos, kad aš esu ne visiškai sveiko proto ir respublikiniuose konkursuose žiuri man niekada neskirdavo pirmosios vietos. Užlipdavau iki antros. Nors filmas sukaltas be priekaištų, profesionaliai, bet tai „Šuriko“ filmas, ir jis „durnas“, ir jo filmas „durnas“, – teko ne kartą nugirsti kalbant tarp to meto „vilkų“ kino kūrėjų ir žiuri.

Koks kinas be merginų…

VII

Kino gamyba užsiiminėjo visokio plauko, įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų moterų ir jaunimo dalyvavo apie 10-30 procentų. Po 2000 metų viskas apsivertė atvirkščiai. „Vilkai“ apsileido ir apleido šią nuostabią kino veiklą. Mano grupė žmonių po vidurinės baigimo ir iki šių dienų kuria saviveiklinėje studijoje „Art-Film“. Ši studija neturi jokių patalpų, dažnai keičiasi operatoriai, bet filmų struktūroje to pastebėti kino žiūrovams nelemta.

VIII

Beveik visi filmai pagaminti juodai-baltoje juostoje, kurią gaudavome iš Tarybų Sąjungos. Spalvotą į rinką pristatydavo iš Demokratinės Vokietijos. Ji pusantro karto buvo brangesnė už juodai baltą. Bet pagrindinė problema buvo ta, kad ryškinti ją reikėdavo patiems arba kino-foto laboratorijoje, ir dažniausiai gaudavosi didelis procentas broko, dėl neprofesionalaus apdirbimo bei ekspozicijos paklaidų. Užsienio kino autorių filmų pamatyti neturėjome jokių „šansų“. Iki dabar neišdildomą įspūdį paliko 1977 metais matyti Jono Meko eksperimentiniai darbai. Juos žiūrėdamas įsivaizdavau, kad sapnuoju. Iš profesionalų darbų žavėjo F. Felinio, A. Tarkovskio filmai, o ypač S. Paradžanovo „Granatų spalva“.

IX

Visi „Art-Film“ filmai buvo kuriami be optinio magnetinio takelio panaudojimo. Taigi žodžius atstodavo vaidyba ir muzikinis garsas, kuris buvo įrašomas į magnetinę juostą bei paleistas magnetofone kartu su filmu kino projektoriuje trimis sekundėmis anksčiau prieš titrų pasirodymą. Žinoma, visada keliomis sekundėmis muzikinis takelis arba skubėdavo, arba vėluodavo. Kuo filmas būdavo ilgesnis, tuo muzikinis garsas daugiau nesutapdavo su vaizdu. Muzikos parinkimas taip pat turėjo didelį krūvį filmo kūrybiniame etape. Muzika – tai herojų kino kalba.

Apie 1982 metus pasirodo Lietuvoje pirmieji video magnetofonai, kurie po kokių penkerių metų užkariavo 8 bei 16 mm kino juostas. Ir tada mėgėjiški filmai prarado savo žavesį. Ypač suprastėjo montažas. Tiesioginė aktorių kalba video juostoje visiškai susilpnino jų vaidybą. Video kamera nufilmuotas mėgėjo filmas niekaip negalėjo prilygti darbui sukurtam kino juostoje. Ypač tai atsispindėjo filmą žiūrint normaliame kino ekrane.

X, XI, XII

1970-1980 metais kino saviveiklininkai savo bei savo kolegų filmų vakarų beveik nerengdavo. Tuo rūpindavosi Kino mėgėjų draugija. Be to ji buvo suskirstyta į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio zonas. Jos ruošdavo savo peržiūras kad galėtų atrinkti filmus į respublikinį kino festivalį, kuris dvi dienas vykdavo Vilniuje. Dažniausiai Meno darbuotojų rūmuose arba Profsąjungų salėse. Dabar sunku įsivaizduoti, kad jos buvo perpildytos žiūrovų. Paskutiniaisiais metais toks festivalis trunka iki penkių valandų ir žiūrovų, įskaitant ir autorius bei žiuri susirenka iki 50 vienetų. Be to, anais laikais daug laureatų darbų galėjai pamatyti ir per televiziją. Dabar gi visos televizijos tiesiog ignoruoja neprofesionalios kino veiklos egzistavimą ir paprastam žiūrovui nėra jokių šansų pamatyti geriausius laureatų filmus. Iki dabar neišblėsta, kokie gigantiški renginiai kiekvienais metais vykdavo: Kaune „Kauno pavasaris“, Panevėžyje „Jumoristinių filmų“ ir kitose zonose. Kiek svečių su savo darbais atvykdavo iš Rygos, Talino, Minsko, Tulos ir kitų miestų. Tai buvo „auksiniai“ ir negrįžtami kino kūrėjų laikai. Galėjai ir pamatyti, ir pasikalbėti apie autorinius užmanymus, technikos evoliuciją, ašaras ir džiaugsmą, įgyvendinant savuosius planus.

XIII

Kino projekcija, garso aparatūra bei salėmis rūpinosi Kino mėgėjų draugija. Ji ir kitos organizacijos įsteigdavo paskatinamuosius, laureatų prizus. Kino autoriams bereikdavo tik atsinešti savo filmus bei užpildyti anketą. Filmus rodydavo samdytas kino mechanikas.

XIV

Į respublikinius festivalius buvo kviečiami ir svečiai iš kitų Tarybų Sąjungos miestų. Iš užsienio jų pasikviesti Kino mėgėjų draugijos pirmininkas neturėjo teisės. Tai reikėjo derinti su Maskvoje esančia Kino sąjunga. O tai būtų tas pats, jei reikėtų derinti su kiaule arba vilku. Svečių filmus žiūrėdavome po konkursinės programos, kai žiuri komisija išeidavo aptarinėti matytą konkurso programą.

Artūras Barysas-Baras ir Jonas Čergelis, apie 1980 m.

XV, XVI

Artimieji bei draugai visada stengdavosi ateiti į visus konkursus ir kitus renginius. Jie visi būdavo nemokami. O Kino mėgėjų draugija negailėjo lėšų, kad renginių plakatai puikuotųsi ant kiekvieno reklaminio stulpo.

XVII

Kiekvienas festivalis ar teminis vakaras – tai šventė. Ypač kino kūrėjams. Prie vaišių stalo buvo sakomi tostai, aptarinėjami matyti filmai, jų klaidos bei nauji kino sprendimai.

XVIII

Po nepriklausomybės atgavimo kino mėgėjų kūrybinė kreivė smigo žemyn. Dėl pagrindinių dviejų priežasčių. Pirma, dėl to, kad beveik visi autoriai metėsi dirbti su video aparatūra. Antra – tai laisvės kvapas. Viskas galima. Uždraustas vaisius nebegzistuoja. Ir autoriai pasimetė. Kuo laisviau – tuo blogiau. Mintys savaime išbluko. Viskas galima – nežinau ko noriu. Tai galima palyginti su laikmečiu, kai profesionaliame kine tarp negarsinio kino atsirado garsinis.

Artūro Baryso-Baro Lietuvos kino mėgėjų sąjungos nario bilietas

XIX

Mano saviveiklinė veikla užgeso 1988 metais. Tais pačiais metais su Artūru Šlipavičiumi įkūrėme post avangardinio panko muzikinę grupę „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“. Ir tai ne taip skaudžiai atsiliepė pasitraukimui iš kino veiklos. Tik širdyje jaučiau pastovų nerimą. Kūriau mūsų grupės muzikinius klipus, o 2000 vėl grįžau į kiną. Sukūriau filmą „Suvokimas“, kuris tradiciškai respublikiniame festivalyje gavo antrąją vietą, o Baltijos šalių festivalyje Rygoje pripažintas geriausiu vaidybiniu filmu. Dėl pinigų stokos šis filmas buvo daromas su video kamera. O jį paskatino sukurti blaivyklų panaikinimas Lietuvoje. Taigi „Art-Film“ studija prisikėlė (tikiuosi – ilgam), kaip prisikėlė ir neprofesionalus kinas. Į šį judėjimą įsijungė daug naujų autorių. Ypač studentų. Iš Dailės akademijos, kitų aukštųjų. Jie įnešė naujų pažiūrų ir supratimą, kad kinas keičiasi. Ypač atsigavo multiplikacinis žanras. Jau daugelis autorių montažo darbus įgyvendina kompiuterių pagalba.

XX

Galiu taip pasakyti, kad kai Lietuva buvo priklausoma nuo Tarybų Sąjungos, mėgėjiškas kinas tobulėjo ir buvo „laisvas“ jeigu autorius nesikišo į politiką. Todėl sentimentai tam kūrybiniam laikotarpiui yra neapsakomi. Jie išliks negrįžtamai. To laikmečio kūryba – tai kino istorija, kuri niekada nepasikartos. Kaip sakoma: „Praeitis, tai ne mūsų ateitis“.