2015 01 10

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Nojaus laivas“ – filmas, kurio galėjau ir nežiūrėti

Nors Rosita tekstą surašė dar prieš pusmetį, tačiau naujų metų pradžioje verta jį dar kartą priminti. Tuo labiau kad diskusijos dėl šios kino juostos vis tęsiasi.

Atsitiko taip, kad prieš Motinos dieną su mama kino teatre žiūrėjome filmą „Nojaus laivas“ (originalus pavadinimas „Noah“). Mamai patiko, man nelabai, o mūsų peržiūra galėjo ir pasibaigti trumpute diskusija mašinoje, pakeliui į namus. Tačiau pamačius, kokie debatai dėl šio filmo vyksta viešojoje anglakalbėje interneto erdvėje, susidomėjau: kodėl vieni katalikai filmą, jau per pirmą savaitgalį didžiuosiuose ekranuose uždirbusį 44 milijonus dolerių, vadina „pragaištingai antikrikščionišku“, o kiti vardija po aštuonias ar net dvylika jo pažiūrėjimo priežasčių. Šis tekstas apie tai, kodėl šio filmo galėjau ir nežiūrėti.

JAV kino kompanija „Paramount Pictures“ apie kovo pabaigoje pasirodžiusį filmą, vis dar rodomą Lietuvos kino teatruose, rašė: „Filmas įkvėptas Nojaus istorijos. Nors kūrybinė laisvė nebuvo ribojama, manome, kad šis filmas atitinka esmę, vertybes bei principus istorijos, kuri milijonams žmonių pasaulyje yra kertinis tikėjimo akmuo. Biblinė Nojaus istorija randama Pradžios knygoje.“ Filmo fabula neabejotinai remiasi Šventuoju Raštu: pasakojimas pradedamas nuo pasaulio sukūrimo, Adomo ir Ievos nuopuolio, Kaino brolžudystės. Trečiojo pirmųjų tėvų sūnaus Seto ainis Nojus, kaip ir galima tikėtis iš pavadinimo, – pagrindinis veikėjas. Jis turi žmoną ir tris sūnus – Semą, Chamą, Jafetą – bei gauna užduotį iš Dievo pastatyti laivą, kuris jo šeimą bei po du visų gyvūnų rūšių atstovus išgelbės per viską nuo žemės paviršiaus nušluosiantį tvaną. Jie išsigelbsti, vandenims nusekus išsilaipina, ir Dievas sudaro sandorą su Nojumi.

Taigi esminiai pasakojimo momentai – pagal Bibliją. Kadangi Šventraštis nė kiek neprimena išsamių, realistiškų Honoré de Balzaco ar Levo Tolstojaus aprašymų, vaizduotę gali žadinti galybė klausimų. Kaip Dievas kalbėjo su Nojumi? Kokiu būdu jam pavyko pastatyti didžiulę bei patvarią arką? Kaip pasiekta, kad visokio plauko ir be plauko gyviai ramiai joje tūnotų? Ir labiau psichologiniai aspektai: ką galvojo Nojus, matydamas, kaip viskas aplink jį pražūva? Kaip į Nojaus užduotį reagavo jo artimieji? Tai tik keletas detalių, kurias talentingai suinterpretavus galima sukurti tikrą šedevrą, atitinkantį „esmę, vertybes bei principus istorijos, kuri milijonams žmonių pasaulyje yra kertinis tikėjimo akmuo“. Šiuo atveju nepavyko, o greičiausiai net ir nebandyta.

Pats filmo režisierius Darrenas Aronofsky (pažįstamas iš tokių filmų kaip „Pi“, „Requiem svajonei“ ar „Juodoji gulbė“) sakė, jog tai „mažiausiai biblinis filmas iš visų kada sukurtų“. Negali nekreipti dėmesio į tokį pareiškimą, nors daugelis mano, jog, pavyzdžiui, reikėtų nepaisyti fakto, kad režisierius viešai save įvardija ateistu, paskyrusiu naujausiam savo kūriniui net kelis dešimtmečius. Kadangi „velnias detalėse“, galima būtų kritikuoti dėl biblinės istorijos iškraipymų, tokių kaip moterų trūkumas. Filme tik vyriausias Nojaus sūnus turi žmoną, tuo tarpu kiti du – ne (žinoma, tai leidžia įkaitinti atmosferą), tuo tarpu Pradžios knygoje rašoma: „Tuomet Nojus drauge su savo sūnumis, žmona ir sūnų žmonomis įlipo į laivą gelbėtis nuo tvano vandenų.“ Be to, „akis bado“ maginiai filmo elementai. Pavyzdžiui, Kaino ainis Tubal-Kainas pagrobia iš Nojaus jo pirmagimystės teisę – žalčio iš Edeno sodo odą, kuri stebuklingai apsiveja aplink ranką. Senelis Metušelachas panašus į nestabilios psichikos raganių, taisantį stebuklingus gėrimus, o suakmenėję angelai apskritai sukuria komišką įspūdį, nes primena Peterio Jacksono (kažin kaip juos įsivaizdavo J. R. R. Tolkienas) entų bei Michaelio Bay transformerių hibridus. Tiesa, pastarieji atsako į klausimą, kaip techniškai Nojus galėjo pastatyti daugybę gyvūnų talpinantį laivą.

Tačiau smulkūs nukrypimai nuo Šventojo Rašto istorijos ar okultinių elementų įpynimas dar nėra lemiamas argumentas nežiūrėti filmo. Visgi svarbiausias klausimas – kokią pagrindinę žinią perduoda Aronofsky savojoje Nojaus istorijos interpretacijoje? Čia prasideda įdomybės. Galima išskirti du pagrindinius argumentus, išsakomus filmo šalininkų.

Pirmasis – gerai, kad apskritai kuriami filmai, susiję su judėjų-krikščioniška tradicija. Vieni gal apskritai nežino, kas buvo Nojus, o ir žinantiems bus proga perskaityti keletą Pradžios knygos skyrių iš naujo. Išties susipažinti su bibliniais pasakojimais labai svarbu, o 125 milijonus dolerių kainavusį filmą pamatė tikrai daug žmonių, vadinasi, holivudinė produkcija – puikus būdas „priminti“ pasakojimus iš Šventojo Rašto. O jei „Nojaus laivas“ ir nepaskatins atsiversti Biblijos, – tęsia filmo gerbėjai, – jis tikrai įžiebs klausimų apie gėrį ir blogį, tikėjimą ar mirtį kibirkščių. Filme kalbama, kad nuodėmė turi pasekmių mūsų gyvenimams, o tai savo ruožtu verčia susimąstyti, kaip gyvename mes patys, ką kuriame, o ką griauname. Kaip sakė pagrindinio vaidmens atlikėjas Russellas Crowe, kuriam po kelių bandymų pavyko susitikti su popiežiumi Pranciškumi Vatikane, išėjęs iš filmo nori kalbėti apie mūsų pareigas Žemėje, santykį su gyvūnais, kas yra dvasingumas ir kas esu aš pats šiame pasaulyje.

Antrasis – tai 100 proc. gyvybės kultūros filmas. Nojus ir šeima bėgdami nuo pavojų randa sužeistą mergaitę Ilą ir nepalieka jos likimo valiai, įsidukrina – labai kilnu. Maža to, vyriausiojo Nojaus sūnaus mylimąja tapusi Ila, dėl vaikystės sužalojimų negalinti susilaukti vaikų, tampa vaisinga dėl magiškos senelio Metušelacho (kurį, beje, vaidina talentingasis Anthony Hopkinsas) pagalbos. Dvigubai puiku. Ir pats dramatiškiausias vadinamosios filmo gyvybės kultūros aspektas – nors Nojus ir yra įsitikinęs, kad žmonija turinti pražūti drauge su paskutiniais jo sūnumis, jis galų gale pasigaili naujagimių anūkių ir jų nenuduria peiliu, kaip buvo planavęs nuo tos sekundės, kai sužinojo apie nėštumą. Teigiama, jog moterų pasirinkimo teisę suabsoliutinantiems tai puiki proga susimąstyti apie gyvybės vertę. Kiekvieną gyvybę Nojus ir jo šeima supranta, kaip gautą iš Dievo. Jaučiama itin stipri atsakomybė už gamtą: Seto palikuonys nevalgo gyvulinio maisto, Nojus netgi sudraudžia sūnų, kai šis bando nuskinti gėlės žiedą.

Pabandžius suprasti, dėl kokių priežasčių katalikai mano šį filmą esant vertą žiūrėti, atėjo metas išsakyti kontrargumentus, jų taip pat bus pora. Pirmas – kas bendro tarp biblinio Nojaus ir pagrindinio filmo personažo, vardu Nojus? Nors anonse R. Crowe įtikinamai teigia „aš nesu vienas“, nereiktų daryti prielaidos, jog jis turi mintyje Dievą. Neatrodo, kad Nojus turėtų ryšį su Dievu: taip, jam prisisapnuoja tvanas, taip, jis ir jo šeima išsigelbsti, tačiau nieko daugiau. Nojus yra nuožmus, jis pats sprendžia, kad kiti žmonės yra godūs, pavydūs ar gašlūs. Įsivaizduoju žiūrovą, traktuojantį Nojų kaip religinį radikalą, vykdantį kerštingo Dievo valią, neatsižvelgiant į aplinkybes (juk jis norėjo nudurti anūkes!). Tačiau, mano supratimu, jis vykdo ne Dievo, o savo valią. Bet kuriuo atveju – religinio fanatiko ar nuožmaus šeimos tėvo personažas, įsitikinęs, jog šeimai patikėta užduotis tik dėl Žemės gyvūnų išgelbėjimo, tuo tarpu žmonija pasmerkta išnykti, menkai primena teisųjį Dievo akyse, apie kurį skaitome Pradžios knygoje ar Laiške hebrajams. „Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9) ir „Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė arką savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą (Hbr 11, 7).

Galima suprasti tokį Nojaus vaizdavimą – ką domina didvyriai, uolūs tikėjime? Daug įdomiau stebėti žmogišką dramą, susidūrus su neįtikėtinai sudėtinga užduotimi, asmenybės dvilypumą. Nojus lyg ir teigiamas, tačiau su savo juoda it smala tamsiąja puse, lyg ir šeimos galva, bet pasiliekantis niūriame nesuprastojo vienatvės šešėlyje. Galiu įsivaizduoti sakančius, jog toks nevienpusiškas herojaus interpretavimas kartu su žymiais aktoriais bei įspūdingais vaizdo efektais sukuria daugiau nei dviejų valandų reginį, neatstumiantį nė nereligingų žiūrovų. Katare, Bahreine, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Egipte ar Indonezijoje šis filmas uždraustas dėl religinių priežasčių. Pranašų vaizdavimas islamiškose šalyse nepriimtinas, nes gali paskatinti asmenų, o ne Dievo garbinimą. Kas gi norėtų garbinti tokį komplikuotą ir, tiesą sakant, atstumiantį? Dievo filme nesama: simboliška, kad Jo vardas neminimas, Jis vadinamas Kūrėju, kas yra teisinga, tačiau pernelyg siaura. Išryškinama tik viena Dievo savybė, nepripažįstant, jog Jis ir toliau dalyvauja žmonių gyvenimuose. Tačiau filme yra Žmogus ir jo drama, kurią pažiūrėjus, net ir po trumpo, patosiško „happy end’o“, lieka slogus įspūdis.

Antras kontrargumentas filmo gerbėjams, dėl kurio apskritai buvo verta rašyti tekstą yra toks – režisierius savąja Nojaus interpretacija iškreipia nuodėmės sampratą. „VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pr 6, 5). Filme visas šis nedorumas susiaurinamas iki žmonių dominavimo prieš gamtą: Kaino palikuonys valgo gyvūnus, kad būtų stiprūs, išnaudoja gamtą saviems tikslams, tuo tarpu Seto ainiai – veganai, gal net radikalūs žalieji ar dar įmantriau – ekofašistai. Negi ne tai reiškia idėja, jog Nojui žūtbūt reikia išgelbėti gyvūnus, o žmones pasmerkti? Nors vaizduojamos kelios paleistuvystės ar žudymo scenos, net ir tai kyla iš fakto, jog Tubal-Kaino genties žmonės valgo gyvūnus. Susidaro įspūdis, kad Kūrėjui visiškai nerūpi homo homini lupus est principas. Vagystės? Žmogžudystės? Paleistuvystės? Stabmeldystė? Taip, „kažkas tokio“ lyg ir minima dekaloge, bet kažin, ar tai tikrai rimta, palyginti su „neekologišku“ elgesiu? Įsimintinas epizodas, kai į arką galų gale patekęs Tubal-Kainas, prieš atsikąsdamas gyvo driežo, cituoja žodžius iš Šventojo Rašto: „Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.“ Maža to, jis vadovaujasi prielaida, kad visi Dievo kūriniai suteikti žmogaus viešpatystei. „Ir Dievas juodu palaimino ir tarė: veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite jūros žuvims ir dangaus paukščiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės.“

Autentiškas krikščioniškas požiūris, nuskambantis iš „blogiuko“ lūpų? Tokia Holivudo niekšybės paslaptis – svarbiausia dalykus pakankamai supainioti. Taip, žmogus nėra pašauktas tironizuoti gamtą. Tačiau jis Dievo bendradarbis, dirbdamas žemę bei ja rūpindamasis. Kaip rašė popiežius emeritas Benediktas XVI, žmogus yra atsakingas už gamtą: „Tačiau tikroji Dievo pradinio įsakymo reikšmė, gerai paliudyta Pradžios knygos, buvo ne tiesiog valdžios perdavimas, bet veikiau pašaukimas būti atsakingiems.“  Belieka paminėti, jog filme, vaizduojant Dievo sandorą su Nojumi, „užmirštama“ paminėti, jog žmonėms leista valgyti gyvūnus: „Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus“ (Pr 9, 3).

Kerštingas Dievas, apsėstas veganas Nojus, mėsos valgymas bei žemės išteklių gavyba kaip didžiausios žmonių nuodėmės. Pagrindinio veikėjo vardas, arka ir keli gyvūnai – štai kas bendro tarp biblinio pasakojimo ir D. Aronofsky filmo. Kita vertus, kažin, ar verta kritikuoti jį už lėkštą, nenuoseklią, slogią, Šventojo Rašto dvasios neatitinkančią interpretaciją, jei „Nojaus laivas“ – labiau komercinis projektas nei meno kūrinys. Ne veltui kelis kartus minėjau didžiules dolerių sumas: Holivudo žmonės žino, ką reikia daryti, kad filmas sukrautų turtus. Svarbiausioji užduotis įvykdyta – kontroversijos arka pastatyta. Kai kuriose šalyse filmas uždraustas, diskusijos dėl jo verda tiek tarp netikinčiųjų, tiek tarp tikinčiųjų.

Visgi kartais apie knygą iš viršelio galima ir reikia nuspręsti. Jau neskoninguose plakatuose su Russellu Crowe tūnojo įspėjimas, jog tai filmas, kurio galėčiau ir nežiūrėti. Mama, atsiprašau, kitąsyk išrinksiu ką nors geresnio.