Carlo Climati. Apie jaunimo satanizmo fenomeną

Carlo Climati – italų žurnalistas, rašytojas, universiteto dėstytojas, tyrinėjantis satanizmo reiškinį tarp jaunimo, atsako į kelis klausimus apie tai, kas traukia jaunus žmones prie tamsos kultūros, koks galimas išsilaisvinimo kelias. Su C. Climati kalbėjomės praėjusių metų gegužės pradžioje Romoje vykusių kursų „Egzorcizmas ir išlaisvinimo malda“ aplinkoje.

Kas paskatino susidomėjimą satanizmo plitimo tarp jaunimo reiškiniu?

Dėstau Europos universitete, Romoje, tad dažnai bendrauju su jaunimu. Pats kadaise grojau roko grupėje ir tam tikru momentu pastebėjau, kad iškilo kai kurios grupės, kurios domėjosi satanistinėmis temomis. Mačiau, kad kai kurios jų buvo populiarios tarp jaunų žmonių, ir ėmiau domėtis, kas traukia jaunimą prie tos kultūros.

Kaip kalbėti tokiomis temomis?

Svarbu kalbėti apie tai tinkamu būdu. Reikia būti pozityviems. Sakyti, kas yra tiesa ir kas ne, nes ne visi jauni žmonės yra blogi. Veikiau satanizmas siekia patraukti žmones, kurie turi sunkumų gyvenimuose, kenčia nuo blogų santykių šeimose, asmeninių problemų.

Tyrinėju ir rašau apie tai, kas nutinka jaunų žmonių gyvenimuose. Sutikau nemažai jaunuolių, kurie dalinosi su manimi savo istorijomis ir patirtimi, kaip susidūrė su satanizmu. Nesu egzorcistas, tačiau tyrinėju šį reiškinį ir jo šaknis.

Kaip manote, kodėl jauni žmonės įsitraukia į satanizmą? Kodėl jie pažeidžiamesni?

Kalbėdamasis su jais supratau, kad dažniausiai už viso to domėjimosi slypi didžiulė kančia, pažeidžiamumas, trapumas, tai ypač susiję su problemomis šeimoje. Pastebėjau, kad tų jaunuolių gyvenime yra daug tuštumos. Pavyzdžiui, kyla problemų šeimoje, lieka tuštuma, kurią užpildo satanizmas.

Už kiekvieno jauno satanisto slepiasi žmogus, širdyje ieškantis Dievo ir dvasingumo. Jie ieško, bet pasirenka ne tą kelią, nes kažkas neigiamo nutiko jų gyvenime. Tarp jaunų žmonių daug tokių, kurie turi neigiamos patirties. Jie užsidaro savyje, tampa negatyvūs, tamsūs, ima nekęsti gyvenimo.

Kartais jie imasi agresyvių veiksmų. Tačiau tikroji problema yra ta, kad satanizmas neigiamai veikia jų gyvenimą, jie daro bloga sau. Tai nutinka vienam, ne su kitais. Tai ne sekta. Tai prasideda kaip susidomėjimas, vėliau išauga į smurtą prieš save ir prieš visuomenę. Jie ima domėtis tokiais dalykais – skaityti internete, klausytis muzikos – kurių nepajėga suprasti, ir tai juos sutrikdo.

Ką žmonės turėtų žinoti apie satanizmą?

Visų pirma su jaunais žmonėmis kalbamės apie gyvenimą, apie viltį, nes satanizmas sugriauna viltį jaunų žmonių gyvenimuose, persmelkdamas pesimizmu jų pasaulėžiūrą. Jis griauna visas geras žmogiškas vertybes. Jaunas žmogus turi suvokti, kad gyvenimas nėra blogas, jog yra daugybė gražių dalykų. Tačiau satanizmas moko priešingai. Jis stengiasi įteigti, kad gyvenimas – tai džiunglės, kur tik stiprieji išgyvena, o didžiausia problema – kad jaunimas nėra pasirengęs, nesugeba to suvaldyti, nes kovoja su problemomis asmeniniame gyvenime ar šeimoje. Tad jie patiki, jog šėtonas – tai „draugas“, kuris gali padėti jiems susitvarkyti gyvenimą ir gyventi kitaip. Tai labai pavojinga, nes šėtonas negali būti geras draugas – jis suteikia visiškai kitokį požiūrį. Tai nėra tikrasis gyvenimas. Satanizmas nepripažįsta atleidimo, sakydamas, kad nereikia atleisti žmonėms, nes jie to neverti. Tai pakeičia pamatines vertybes, įrašytas žmogaus širdyje. Jie apverčia kryžių, ir tai simbolizuoja atvirkštines vertybes – prarandi meilę, į jos vietą įsileidi neapykantą; vietoje atleidimo puoselėji kerštą.

Jaunimo satanistines grupes sunku identifikuoti, nes jos susiburia spontaniškai. Tai mažos grupelės, kurias sudaro 4–5 jaunuoliai. Jos labiau improvizuotos, nėra organizuotos kaip kad sektos, tačiau čia slypi ir didesnis pavojus, nes išslysta kontrolė. Jos kartais gali imtis ir vandalizmo.

Kuo satanizmas skiriasi nuo okultizmo?

Okultizmas susijęs su magija, kai stengiamasi pasitelkus burtus įgyti valdžią, tam tikrų galių. Tai nėra gerai. Kad gyvenime kažko pasiektum, turi dirbti, studijuoti, dėti pastangų. O su magija mėginama gauti tai be jokių pastangų. Pasekmės gali būti labai pavojingos.

Ką patartumėte šeimos nariams, artimiesiems – kaip atpažinti ženklus, kaip jiems padėti?

Reikėtų daugiau įsiklausyti į jaunimą. Neturėtume jų bijoti, tačiau paklausti visų pirma savęs, kodėl jie taip elgiasi. Kartais jie buriasi į grupes, kad būtų kartu. Tačiau ir tiki – tiki į šėtoną. Paprastai tuo veikla ir apsiriboja, jei jie nepapuola į sektas. Reikia eiti jų link, kalbėtis su jais, bandyti suprasti, nes jei juos atstumsime, jie niekada nepasikeis.

Šeima gali pastebėti, kad yra ženklų, nurodančių depresiją, liūdesį. Atpažinus – kalbėtis apie tai, išklausyti; galima kreiptis pagalbos ir į bažnytines bendruomenes.

Bažnyčios vaidmuo suteikiant pagalbą itin didelis?

Taip, ypač dėl to, kad Bažnyčia skatina susitikimo kultūrą, kuri itin išryškėjo popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu. Jis siekia sukurti bičiulystę, susitikimą, tai labai gražu, nes tai alternatyva satanizmui. Kasdienį gyvenimą pripildo teigiamų ženklų, nes kuria vilties, o ne liūdesio pasaulį, kaip kad satanistai. Tad Bažnyčia su popiežiumi priešakyje nešdama pozityvią žinią, kad gyvenimas yra gražus, kad reikia neapleisti vilties, veikia tikrai daug.

Kalbėjosi Dalia Žemaitytė