Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2014 05 18

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Domantas Razauskas. Tėvas, sūnus ir… dainuojamoji poezija

Sunkiausia rašyti apie žmones, kuriuos pažįsti, su kuriais nuolat susiduri per koncertus, susėdi pakalbėti apie bet ką prie kavos puodelio. O čia mat – garbingi kūrėjai, naujas albumas, reikia surasti distanciją, girti, kritikuoti. Nesinori. Lengviau patapšnoti per petį…

Tad iš anksto susitarkime – aš ir vėl pavaidinsiu muziką išmanantį kritiką, o jūs, mieli bičiuliai, nepyksite ir nepriimsite to asmeniškai. Mat ketinu ne tik girti.

Taigi.

Jau prieš keliasdešimt metų niekam nereikėjo aiškinti, kas yra Gediminas Storpirštis. Dabar jau tikrai nebereikia pasakoti, kas yra ir Ainis Storpirštis. Du skirtingų kartų, patirčių, mokyklų, skirtingų balsų, bruožų artistai kartu įrašė albumą, kurį pavadino… „Artistai“. Viena vertus, geras ėjimas. Neprikiši pavadinimui jokio patoso, pseudointelektualumo. Ir nepasakysi, jog ne artistai. Antra vertus, Algirdas Julius Greimas tokiems pavadinimams demaskuoti turėjo posakį „Malkos buvo medinės“.

Ką albume išgirs tos muzikos, kuri Lietuvoje tradiciškai vadinama dainuojamąja poezija, gerbėjai? Iš esmės viską, ko tik gali tikėtis išgirdę Storpirščio pavardę.

Gediminas ir Ainis Storpirščiai „Artistai“

Vėlgi, viena vertus, gerai, kai žinai, kad, pirkdamas savo mėgstamo atlikėjo albumą, eidamas į koncertą, gausi būtent tai, ko tikiesi. Antra vertus, retkarčiais ilgiuosi to netikėtumo, nustebimo akimirkos, kai užsidėjęs Storpirščio, Smorigino, Kaniavos albumą, kurį laiką galvočiau, ar CD pardavėjas manęs neapgavo. Reikia pripažinti, jog dainuojamosios poezijos grandai Lietuvoje yra gana konservatyvūs – dainos užfiksavimas jiems, rodos, svarbesnis nei muzikiniai eksperimentai, paieškos, žaidimai. Galbūt tai diktuoja pats žanras?

Gediminas „Artistuose“ ištikimas savotiškoms harmonijoms, kūrinių struktūrai, kuri ne visada lengvai įsimenama, tačiau visada atpažįstama. Ne kartą esu save pagavęs besistebintį: ten, kur, rodos, devyni iš dešimties grotų minorinį akordą, Gediminas sugeba įtaisyti mažorinį. Ten, kur lauktum pakartojimo, Gediminas dainą ima ir pasuka visai kitaip. Spėčiau, jog tokius netradicinius harmoninius pasažus diktuoja eilės, žodžiai, į kuriuos dainų autorius įsiklauso ypač jautriai ir ypač jautriai juos perduoda. Drįsčiau pasakyti, kad nė vienas Lietuvoje nėra taip išplėtojęs pasakojamosios baladės (kas savo esme ir yra bardų dainos) tipo.

Gediminas ir Ainis Storpirščiai. Nuotraukos autorė Agnė Šileikytė.

Tekstas, žodžiai, žinutė, poezija ir šiame albume yra svarbiausia. Tai vienas tų atvejų, kai pakeitus dainų kalbą į kokius nors murmesius, paniūniavimus pačių dainų tiesiog nebeliktų. Jos taip priklausomos nuo to, kas dainuojama, jog retkarčiais atrodo matai prieš akis sėdinčius ne Gediminą ir Ainį, bet pačius poetus, pagal kurių tekstus gimė dainos. Gediminas ir Ainis tik padeda jiems vartyti puslapius, gražiau išarti, labiau akcentuoti.

Yra albume ir visai naujų, ir visai senų, ir per koncertus dažnai, ir kiek rečiau skambančių kūrinių. Yra ir Ainio autorinė daina „Broliai“, kurią sustiprina Gedimino mormorando. Beje, reikia paminėti, kad Ainis pastaruoju metu aktyviai dirba su savo kolektyvu „Vandenynas“, pats rašo ne tik muziką, bet ir dainų žodžius.

Gediminas ir Ainis Storpirščiai „Broliai“

Vertybiniai dalykai taip pat neslepiami po jokiomis alegorijų širmomis. Kai pamatai iš eilės einančių dainų pavadinimus „Broliai“, „Lietuva“, „Tikiu“, klausimų nebekyla. Ko gero, tai muzika ne abejingiems, ne madingiems, ne strykčiojantiems iš džiaugsmo, bet tiems, kam nesvetima Rodeno „Mąstytojo“ poza, gilus apmąstymas visko, kas vyksta. Tiems, kuriems žodis „poetas“ vis dar reiškia kažką daugiau nei tik žmogų, kuris rašo eiles. Prisipažinsiu, pats toks nesu. Tačiau kartais žaviuosi savo bičiulių užsidegimu dainomis grąžinti poezijos aureolę, sakralumą.

Ir nors albume vyrauja mažorinės tonacijos, nors yra tokios šviesios, tyros dainos kaip „ Apie Pūkuotuką“, „Archangelai“, nepavadinčiau šio albumu linksmu. Jis veikiau rimtas, prašantis susikaupimo ir skatinantis apmąstymus: kaip čia viskas yra? Kodėl viskas taip yra? Ką aš galiu padaryti, kad būtų kitaip? Kokia yra menininko pozicija ir kokia ji turėtų būti? Ar man artima tai, ką girdžiu?

Net jei ne visada artima, vien šių apmąstymų paskatinimas, manding, yra tinkamas dainų išsipildymas.

Gediminas ir Ainis Storpirščiai. Nuotraukos autorė Agnė Šileikytė.

Albume skamba kelios Gedimino gitaros, Ainio klavišiniai istrumentai. Dainuoja abu artistai, dažniausiai išsidalinę posmus, akcentuotose vietose pereidami į dvibalsystę – Ainis pasižymi ypač aukštu ir savitu vokalu.

Tačiau galbūt dėl netradicinės erdvės (balsai buvo įrašomi ypač aidinčioje aplinkoje), galbūt dėl labai skirtingų vokalinių charakteristikų, o galbūt dėl kartais tikrai neįprastų intervalų du balsai ne visada sudera, kartais girdimi neintonavimai. Vėlgi, viena vertus, tai nėra gerai, antra vertus, tai suteikia albumui gyvo įrašo, koncerto įspūdį.

Prie albumo paties įrašo kokybės būtų galima kabinėtis. Tačiau tai vienas tų atvejų, kai ne ji svarbiausia. Svarbiausia yra perduodama žinia ir tai, ką tėvas ir sūnus dainuoja, ne kaip jie tai daro.

Ir vis dėlto, ko man labiausiai trūko šiame albume? To tyro lengvumo, kurio turėjo kadaise Ainio ir Gedimino kartu dainuotos „Aš žinau žinau, tu man rašai…“, „Pašto dėžutė“. Galbūt tai mano sentimentai, tačiau tos dainos alsavo vaikystės jaukumu. Dabartinės arba dabar įrašytosios yra suaugusiųjų pasaulio dainos. Net tos, kurių tekstai iš tikrųjų pilni ironijos, nuskamba rimtai.

Galbūt tai diktuoja pats laikas. Gediminas, pavyzdžiui, vis dažniau dainuoja pastarųjų metų poezijos grandą Rimvydą Stankevičių, kuris kuo jau kuo, bet ironija eilėse nepasižymi. Greičiau priešingai.

Nepaisant nieko, šio žanro gerbėjai „Artistais“ tikrai nenusivils. Jau ir atskirai šie kūrėjai yra ypač ryškūs personažai Lietuvos kultūriniame vyksme. O kartu… Mažai kas yra gražiau ir tikriau už tėvą ir sūnų, dainuojančius kartu.

Gediminas ir Ainis Storpirščiai „Lietuva“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.