2015 05 28

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Evelyn Waugh – irzlus plunksnos meistras, chaosą iškeitęs į katalikybę

Greičiausiai ne vienas matė 2008 metų filmą „Sugrįžimas į Braidshedą“, tačiau retas kuris skaitė ir knygą, pagal kurią jis pastatytas – tai 1945 metais išleistas britų rašytojo Evelyno Waugho romanas „Sugrįžimas į Braidshedą: šventi ir profaniški kapitono Čarlzo Raiderio prisiminimai“. Į lietuvių kalbą jį meistriškai išvertė Rasa Drazdauskienė. Pastarajai būtent už šios ir kitos E. Waugho knygos „Vargingi kūnai. Romanas apie auksinį jaunimą“ vertimą 2010 metais atiteko Metų vertėjo krėslas. Dar du romanai vienoje knygoje „Numylėtinė. Dulkių sauja“ išleisti sovietmečiu (sic!), perleisti 1994 metais (vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė).

Jo kūryba itin įvairi: išleisti ne tik romanai bei smulkioji proza, bet ir apybraižos iš kelionių po Viduržemio jūrą, Afriką, Pietų Ameriką, publicistika, autobiografija, dienoraščiai bei laiškai. Be minėtų keturių romanų, lietuviškai daugiau autoriaus knygų neturime, tačiau ir iš jų galima susidaryti įspūdį apie išskirtinai aštrų bei subtilų rašymo stilių. Ankstyvajai jo kūrybai būdinga satyra, vėlyvajai – rimtis bei religinė patirtis, kritikų teigimu, garsiausiame rašytojo romane „Sugrįžimas į Brideshedą“ suderinama ir tai, ir tai, bei perteikiamas XX a. 3–4 dešimtmečių anglų aukštuomenės ir vidurinės klasės gyvenimo būdas, kuris formavo ir jį patį. Pats autorius šią knygą vadino savo magnum opus, o XX a. britų literatūra be jo net neįsivaizduojama. Tokios knygos vadinamos kultinėmis. Visgi šis tekstas ne apie Evelyno Waugho kūrybą, o apie jį patį – vieną įtakingiausių britų rašytojų, nepakenčiamai ekscentrišką ir plačiai pripažintą visame pasaulyje.

Evelyno ir Lauros vestuvės 1937 m.

Nuo vakarėlių Oksforde iki nuošalaus kaimelio tylos

Gimęs 1903 m. pasiturinčioje bei aristokratiškoje leidėjo, literatūros kritiko šeimoje, jaunesnysis Waughų sūnus Evelynas įgijo puikų išsilavinimą, devyniolikos išvyko studijuoti į Oksfordą. Prašmatnūs priėmimai, pobūviai, aukščiausios klasės restoranai, mašinos bei pramogos – nerūpestingas hedonistinis gyvenimo stilius, vaizduojamas kūriniuose, persmelkė ir paties rašytojo būtį. Studijuodamas Hertfordo koledže, Oksforde, trečiojo XX a. dešimtmečio pradžioje Waughas gyveno panašiai kaip knygos „Sugrįžimo į Braidshedą“ herojus Čarlzas, susidėjęs su Mačmeinų šeimos atžalomis. Prieš palikdamas universitetą dėl prastų egzaminų pažymių bei svarbios stipendijos netekimo, jis jau buvo pagarsėjęs dėl išgeriamo alkoholio kiekio. Prislėgtas ir nusivylęs gyvenimu, kelerius ateinančius metus jis dirbo mokytoju privačioje mokykloje Velse, buvo niūrus ir neturėjo vilties. Netgi bandė nusiskandinti, palikęs atsisveikinimo raštelį su didinga Euripido ištrauka. Visgi jam nepavyko – vandenyje užpuolė medūzos, privertusios plaukti į krantą. Vėliau Waughas yra sakęs, jog Dievas veikia netikėčiausiais būdais, net ir per medūzas.

Po tamsaus gyvenimo periodo rašytojas dėl savo kūrybos tapo plačiai žinomas ir pripažintas, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje daug keliavo: pavyzdžiui, vyko į Afriką rengti reportažų laikraščiams apie Etiopijos imperatoriaus Hailo Selasie inauguraciją, tai pat vyko į tuometinę Britų Gajaną Pietų Amerikoje, į Etiopiją grįžo po kelerių metų raportuoti apie Antrąjį Italijos–Abisinijos karą. 1939 metais jam ir pačiam teko įsitraukti į karą. Nors buvo jau trisdešimt šešerių, per Antrąjį pasaulinio karą tapo kapitonu britų Karališkajame laivyne. E. Waughas matė ne tik karo smurtą, bet ir tai, kad jis neišvengiamai keičia visuomenės moralę. Save laikė aukštuomenės kultūros ir tradicinių dorybių epochos nuosmukio ir masės žmogaus bei vulgarios kultūros laikmečio įsigalėjimo liudininku.

Daugiausia kalbų sukėlęs jo gyvenimo įvykis – atsivertimas į katalikybę. Jis įrašytinas į vieną gretą kartu su kitais britų rašytojais, kurie būdami suaugę tapo Romos katalikais – G. K. Chestertonu, Grahamu Greenu, Muriele Spark. Jaunystėje įgijęs sekuliaraus bei ekscentriško žmogaus reputaciją, sulaukęs beveik dvidešimt septynerių metų, po skyrybų su pirmąja žmona tapo Romos kataliku. Anot rašytojo biografų, dvejus metus trukusi santuoka su pirmąja žmona, kuri buvo neištikima su šeimos draugu, prisidėjo prie jo atsivertimo. Po kelerius metus trukusios skyrybų bylos jis vedė kilmingą katalikę Laurą Herbert, su kuria susilaukė septynių vaikų.

Evelyno ir Lauros šeima 1947 m.

„Atsivertimas yra kaip peržengti siaurą tarpeklį iš veidrodinio pasaulio, kur visa esti absurdiška karikatūra, į tikrąjį, Dievo sukurtą; ir tuomet prasideda nuostabus neriboto jo tyrinėjimo procesas“, – yra rašęs autorius. Toks jo sprendimas apstulbino Londono visuomenę. Po jo priėmimo į Bažnyčią 1930 metų rugsėjo 29 dieną, kitos dienos laikraštyje „Daily Express“ šis įvykis jau buvo aptarinėjamas. Atrodė nesuprantama, kaip rašytojas, žinomas dėl aistringo ultramodernybės palaikymo, galėjo prisijungti prie tokios atgyvenos kaip Katalikų Bažnyčia. Po kelių savaičių ir pats Waughas įsiliejo į jo sprendimą aptarinėjančiųjų gretas su straipsniu „Romos atsivertėlis: kodėl man taip atsitiko“.

Jame pabrėžiama, jog jis tikrai nenorėjęs atsikratyti būtinybės pačiam priimti sprendimus ar buvęs sužavėtas ritualais. Kaip pagrindinę atsivertimo priežastį Waughas nurodė pasirinkimą tarp krikščionybės (kurios gyvybingiausia bei pilniausia dalimi jis laikė katalikybę) ir chaoso. Jo supratimu, vyksta aktyvus Vakarų kultūros neigimas – ne konservuoto maisto, kino industrijos ar chirurgijos, o visos moralinės bei kultūrinės Europos tvarkos: „Tikėjimo krikščionybe praradimas ir iš jo išplaukęs nepasitikėjimas moralinėmis bei visuomeninėmis normomis įsikūnijo materialistinės, mechanizuotos valstybės ideale… Daugiau nebegalima… priimti civilizacijos laimėjimų ir kartu neigti antgamtinį jų pagrindą.“

Šeštojo dešimtmečio pradžioje rašytojo Waugho pripažinimas visuomenėje ėmė smukti. Blėstant sėkmei, kriko ir sveikata, be to, buvo išeikvotos visos šeimos santaupos, nors jie ir neskurdo, bet negalėjo gyventi taip kaip anksčiau. Antroje dešimtmečio pusėje šeima persikraustė į Combe Florey kaimą, kur rašytojas nugyveno visą likusį savo gyvenimą. Vieną 1966 metų sekmadienį grįžus iš šv. Mišių jam sustojo širdis.

Contra mundum

Pagrindinis „Sugrįžimo į Braidshedą“ veikėjas Charlesas Ryderis su bičiuliu Sebastianu jaunystės laikais Oksforde tariasi gyveną contra mundum – priešindamiesi laikmečio dvasiai. Lygiai taip ir pats autorius priešinosi ne tik savo pažiūromis, bet ir tikėjimu. Jis bylojo apie metafizikos pašalinimą, melagingą nerūpestingo bei malonaus gyvenimo pažadą, tuščiavidurę meilę. Kai kurie kritikai apie waughišką satyrą kalba kaip apie „moralią kritiką“, kuri, vaizduodama tikrovės kvailybę bei absurdiškumą, sukelia juoką, kurį netrukus pakeičia mąslumas. Tačiau atsakymų į autoriaus iškeltus klausimus ieško pats suglumęs skaitytojas, jie nėra didaktiškai peršami.

Jam tikrai netrūko aštrumo: nei kaip rašytojui, nei kaip draugui ar šeimos nariui. Vienoje knygos recenzijoje yra rašęs, jog autoriaus nemokšiški bandymai vartoti turtingą bei subtilią kalbą „kelia siaubą, lyg matytum Sevro porcelianą šimpanzės rankose“. Ne tik prisiekusiems priešams, bet ir draugams jis sugalvodavo pravardes, taikliai pašiepdavo blogiausias jų savybes. Tačiau tuo pat metu, kaip rašo biografai, artimieji jam negailėdavo apibūdinimų „itin žavingas“, „kerintis“, „išskirtinai malonus“. Pasak bičiulio rašytojo Grahamo Greeno, jis turėjo retą gebėjimą išsakyti draugams griežtą kritiką sąmojingai ir atvirai, o už akių išreikšti tik savo geraširdiškumą bei paramą. Kitas amžininkas žurnalistas Malcolmas Muggeridge’as sakydavo, jog Waughas buvo „antikinis laikotarpio prasme, snobas klasių prasme ir svarbiausia – mistikas palaimos vizijos prasme“.

Jo išskirtinį būdą galima iliustruoti citata iš autobiografinio romano „Sunkus Gilberto Pinfoldo išbandymas“ (1957 m.), kur apie pagrindinį veikėją rašoma: „Stipriausi jo polinkiai buvo negatyvūs. Jis neapkentė plastiko, Picasso, deginimosi saulėje, džiazo – iš esmės visko, kas vyko jo laikmečiu. Nedidelių geraširdystės prakurų, atsiradusių jame dėl religijos, užteko tik sutramdyti jo pasibjaurėjimą bei pakeisti jį nuobodžiu“. Jis neabejotinai buvo sudėtinga asmenybė: kovojo su savo vidiniais demonais, bodėjimusi gyvenimu, beviltiškumu, vaistais nuo nemigos, alkoholiu, gyvenimo pabaigoje – baime prarasti protą. „Žinau, kad esu baisus. Bet koks dar baisesnis būčiau be Tikėjimo“, – rašė Waughas kitai į katalikybę atsivertusiai britų poetei Edithai Sitwell, kurios krikštatėviu buvo. BBC žurnalistui paklausus, koks jo didžiausias trūkumas, atsakė, kad irzlumas. Su artimaisiais ar svetimais žmonėmis? „Greičiausiai su visais, – atsakė Evelynas Waughas, – su žmonėmis, gyvūnais, daiktais, viskuo.“

Atsivertęs į katalikybę jis neišsyk tapo „katalikišku“ autoriumi, tačiau penktajame dešimtmetyje pasirinko toks būti. „Šiuolaikinių rašytojų, pradedant nuo Jameso Joyce, nesėkmė kyla iš jų prielaidų bei nesaikingumo… Jie bando pavaizduoti visą žmogaus protą bei sielą, tačiau praleidžia jo lemiamą savybę – buvimą Dievo kūriniu su apibrėžtu tikslu. Taigi būsimose savo knygose rasite du dalykus, dėl kurių jos bus nepopuliarios: susirūpinimą stiliumi bei bandymą išreikšti žmogų pilniau, kas, mano supratimu, reiškia tik vieną dalyką – jo ryšį su Dievu“, – rašė Waughas 1946 metais žurnale „Life“, nesibodėdamas kritikos ar nepopuliarumo dėl viešai reiškiamos pasaulėžiūros.

Jis buvo ne tik britų literatūros milžinas, bet ir vienas visų laikų didžiausių anglų kalbos stiliaus meistrų. Pasak paties Waugho: „Vėliau rašytojas susiduria su pasirinkimu tarp tapimo menininku arba pranašu. Jis gali užsidaryti kambaryje prie rašomojo stalo ir savanaudiškai siekti savo stiliaus tobulinimo malonumo arba gali vaikštinėti aplink diktuodamas nuosprendžius bei pamokslus apie nūdienos klausimus. Atsiskyrėlis prie stalo turi menką galimybę suteikti patvarų malonumą kitiems; publicistas net ir tokios neturi.“ Čia galima pažiūrėti, kaip jis atrodė bei kalbėjo (ypač įdomu nuo 15 min. 17 s.). Žurnalistas uždavė cigarą rūkančiam Evelynui Waughui klausimą apie tai, ko jis siekia savo rašymu: kritikuoti dekadentišką pasaulį, tiesiog rašyti jo kroniką, o gal paskatinti skaitytojus reformoms. „Aš tik bandau rašyti knygas“, – atsakė šis ir nusišypsojo.

Pagal užsienio spaudą parengė Rosita Garškaitė