Žodynininkė Klementina Vosylytė: mano visas laikas, visas gyvenimas praleistas prie žodynų

LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS

Esate buvusi prof. Juozo Balčikonio mokinė: jis dėstė Vilniaus universitete, jo paraginta užrašinėjote žodžius iš savo tarmės.

Balčikonis mums skaitė dabartinės lietuvių kalbos kursą. Ilgai dirbęs Lietuvių kalbos žodyno vyriausiuoju redaktoriumi, net ir pasitraukęs iš šių pareigų, rūpinosi jo leidimu, pats rinko ir kitus ragino rinkti žodžius Žodynui. Balčikonis ypač vertino gyvąją kalbą. Sakydavo, jei nežinai, kaip taisyklingai pasakyti, pagalvok, kaip tavo motina sakytų. Studentų klausdavo, ar mokate tarmę. Jei moki, tai blogo pažymio neparašys. Kartą liepė visiems užrašyti sakinių iš savo tarmės. Mano pirmas sakinys buvo „Nešok bokštan bažnyčios, kad nenutūptum šūdan telyčios“. Šitas sakinys šovė man į galvą, nors savo parapijoje jo nebuvau girdėjusi, išgirdau tik nuvažiavusi į Kupiškį mokytis, baigusi keturis skyrius. O žinai, kaip vaikui – Kupiškio bažnyčia didelė ir aukšta, tai taip ir įsivaizduoji… Paskiau aš jį suradau kartotekoje. Pasirodo, viską, ką užrašėme, jis perdavė į didžiojo Žodyno kartoteką. Studijų metais pradėjusi rinkti žodžius iš gyvosios kalbos, įvairių raštų ir Tautosakos rankraštyno, rinkau juos bemaž visą laiką ir dirbdama Lietuvių kalbos ir literatūros (nuo 1990 m. – Lietuvių kalbos) institute. Vien iš gyvosios kalbos ekspedicijų, individualių išvykų metu ar atostogaudama užrašiau per 60 000 žodžių su sakiniais.

J. Balčikonis Lietuvių kalbos žodyno vyr. redaktoriumi buvo dviejų pirmųjų tomų (I – 1941, II – 1947). Jums su kitais žodynininkais teko dirbti rengiant šių tomų antruosius leidimus (I(2) – 1968; II(2) – 1969). Kodėl buvo perleisti šie tomai?

Jau Žodynas buvo bemaž įpusėtas rašyti, o I ir II tomų nebuvo įmanoma įsigyti. Be to, pasak partinės nomenklatūros, pirmieji tomai ideologiškai neatitiko to laikmečio, todėl perleidžiant reikėjo eliminuoti ideologiškai netinkamus iliustracinius sakinius arba juos pakeisti, žodžių iliustravimui parinkti daugiau sakinių iš sovietinės literatūros. Svarbiausia užduotis buvo sudėti papildymus. Šiuos tomus parengti spaudai reikėjo labai greitai, tad nebuvo galimybių ir laiko naudotis pirmojo leidimo kartotekos duomenimis.

Lietuvių kalbos institute Žodynų skyriuje dirbote apie 30 metų. Ką Jums reiškė darbas šiame skyriuje?

Žodynininkė teta Bronė Vosylytė labai norėjo, kad ir aš dirbčiau prie Lietuvių kalbos žodyno. Kai 1960 m. baigiau Vilniaus universitetą, teta dar dirbo Institute, o tuo metu tame pačiame skyriuje negalėjo dirbti du giminaičiai, turintys tą pačią pavardę, todėl buvau priimta į Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Toponimikos grupę. Kartu su kitais parengėme Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną (1963), rinkau duomenis Lietuvių kalbos atlasui. Po trejų metų, kai teta išėjo į pensiją, perėjau pas žodynininkus. Jau studijų metais pradėjau rinkti žodžius ne tik iš tarmės, bet ir iš knygų. Pirmame kurse teta dar pabraukinėjo Vienuolio raštų žodžius, kad suprasčiau, ką ir kaip reikia iškelti.

Išėjusi iš Lietuvių kalbos instituto rašiau ir redagavau žodynus: parašiau Kupiškėnų žodyną, rašiau ir redagavau Bendrinės lietuvių kalbos žodyną, Zanavykų šnektos žodyną, redagavau Kazlų Rūdos šnektos žodyną, parengiau Palyginimų žodyno naują leidimą. Taigi mano visas laikas, visas gyvenimas praleistas prie žodynų. Šis darbas man buvo įdomus ir, manyčiau, prasmingas.

Dirbti Žodynų skyriuje buvo didelė garbė, nes tuo metu jam vadovavo dideli autoritetai: Jonas Kruopas, vėliau Kazys Ulvydas. Buvo daug patyrusių žodynininkų, kurie jaunesniems mielai patardavo. Dialektologijos, ypač žemaičių tarmės, klausimais konsultuodavo Vytautas Vitkauskas, semantikos – Sofija Kėzytė, senųjų raštų ar biblijų neaiškumus padėdavo išsiaiškinti Antanė Kučinskaitė ir kt. Vėliau daugiausia konsultuodavausi su jaunesnės kartos gabia žodynininke Ritute Petrokiene.

Prof. Aldonas Pupkis leksikografus, dirbusius prie Lietuvių kalbos žodyno, yra pavadinęs didžiažodynininkais. Jūs esate tikroji didžiažodynininkė: ir rašėte, ir redagavote šį žodyną. Esate parašiusi apie 90 autorinių lankų šio žodyno teksto, suredagavusi – apie kelis šimtus. Kas yra įdomiau, ar rašyti leksikografinį straipsnį, ar redaguoti jau kito parašytą?

Man įdomiau rašyti. Redaguojant reikia paisyti autoriaus nuomonės ir taisyti tik klaidas, o ne viską, ką norėtum. Esi šiek tiek suvaržytas. Kai rašai, esi visiškai laisvas. Rašyti leksikografinį straipsnį – kūrybiškesnis darbas: turi žodį, korteles su sakiniais, sudėlioji jas pagal reikšmes, tada skirstai pavyzdžius pagal tam tikrą tvarką, aiškini reikšmes.

Viena įdomesnių veiklų, susijusių su darbu Institute – žodžių rinkimo ekspedicijos. Ne vienai ekspedicijai esate vadovavusi pati. Kokie atsiminimai iš ekspedicijų? Ar dabar organizuojamos žodžių rinkimo ekspedicijos nors kiek panašios į tas, kuriose dalyvavote Jūs?

Mano laikų ir dabartinės skiriasi: vienokios buvo, kai buvau studentė, kitokios – vėliau. Teko sutikti daug įdomių žmonių, daug pamatyti Lietuvos vietų, nemažai nuotykių patirti. Labai gerai atsimenu ekspediciją į Šilutės rajoną. Gal todėl, kad sunkvežimiu važiavome, kad dviračius reikėjo vežtis, nes reikėjo surinkti viso rajono vietovardžius. Kartą einant per lieptą, teko ir į upelį įkristi su dviračiu. Pamenu, kai Ignalinoje rinkau vietovardžius, miške užklupo didelė audra, tad užsukau į tokią trobelę, kurioje gyveno burtininkė. Yra buvę, kad pjudė šunimis. Dalyvavimas dialektologinėse žodžių rinkimo ekspedicijose padėjo pagilinti dialektologines žinias, kurios labai pravertė rašant ir redaguojant žodynus.

KUPIŠKĖNŲ ŽODYNAS

Kupiškėnų žodyną rengti pradėjote nuo 1995 m., šiais metais išleistas paskutinis – ketvirtasis – tomas. Kaip buvo renkama bei sisteminama medžiaga šiam žodynui?

Kupiškėnų žodyną pradėjau rašyti baigusi darbą prie Lietuvių kalbos žodyno. Sunku buvo išeiti iš Lietuvių kalbos instituto, bet dabar galvoju, kad pasielgiau teisingai – būčiau neišėjusi, nebūčiau suspėjusi jo parašyti. Pradėjus dirbti namuose, iš pradžių buvo labai sunku, kadangi buvau įpratusi eiti į darbą, nuolat būti tarp žmonių.

Žodynui medžiagą intensyviai kaupiau apie 10 metų. Idėja rengti Kupiškėnų žodyną kilo patiems kupiškėnams. Kupiškyje aiškinau mokytojams, kokius reikia rinkti duomenis, kaip užrašyti, bet tik kelios mokytojos prisidėjo prie šito darbo. Iš jų gavau per gerą sprindį kortelių. Dar šiek tiek buvo Kupiškio kraštotyrininkų surinktų žodžių. Vilniaus universiteto dėstytoja Birutė Jasiūnaitė davė kelias kasetes, kuriose buvo įrašyta 105 metų pasakotojos labai žodinga kalba. Ji pasakojo, kaip tarnavo Latvijoje pas ūkininkus, apie jaunystėje patirtus nuotykius ir kt.

Daug duomenų sukaupiau rašydama ir redaguodama Lietuvių kalbos žodyną. Visada važiuodavau į ekspedicijas, organizuojamas tame krašte. Nemažai žodžių surinkta ir per individualias išvykas į gimtąjį kraštą.

Labai džiaugiausi, kad neišmečiau sąsiuvinių, į kuriuos užrašinėjau gimtosios tarmės tekstus. Radau užrašų knygučių, kuriose daugiausia užrašyta dėdės, tėtės pusbrolio Povilo Vosylio, nuostabios kalbos. Antro tokio žodingo nesutikau. Mano tėtė gražiai šnekėjo, tik labai nekalbus buvo, bet jo sakiniai buvo išbaigti, tikslūs.

Išėjusi iš Lietuvių kalbos instituto, pradėjau skirstyti kartoteką. Iš pradžių buvo baisu: kartoteka milžiniška, per dieną stebuklų negali padaryti. Paskiau nutariau, kad nereikia nervintis, svarbiausia, kad jausčiausi rami, jog tą dieną sąžiningai dirbau. Pirmus metus buvau suplanavusi tik suskirstyti kartoteką. Per tuos metus ne tik suskirsčiau visą kartoteką, bet dar parašiau A ir B raides.

Reikėjo nuspręsti, kokį žodyną rašysiu: išsamųjį aiškinamąjį ar diferencinį. Bet dėl to daug dvejonių nebuvo: nutariau, kad reikia rašyti išsamųjį aiškinamąjį, nes kitaip didžioji dalis sakinių nepakliūtų į žodyną: įdomioji frazeologija, smulkioji tautosaka, aforizmai. Žinoma, nemaniau, kad bus daugiau dviejų tomų.

Rašiau nepaprastai greitai, nes nebuvo laiko ilgai galvoti. Išsidėstai korteles pagal reikšmes, paskui suskirstai pagal linksnius ar laikus ir asmenis, dar paisai, kad ir geografiją atspindėtų. Rašyti buvo nepaprastai įdomu: atsimindavau žmones, iš kurių užrašiau, atpažindavau sakinius, kurie mano užrašyti, prisimindavau ir tų sakinių kontekstą.

Kupiškėnų žodynas laikomas didžiausiu bei išsamiausiu tarminiu žodynu. Kiek kortelių sudaro šio žodyno kartoteką?

Kartoteka yra gana didelė – ją sudaro apie 400 000 kortelių su sakiniais. Kažkas pastebėjo, kad kai kurie sakiniai žodyne kartojasi. Aš žinau ir sąmoningai tai dariau. Čiagi ne romanas, žodyno niekas neskaito ištisai: atsiverčia tą žodį, kurį reikia. Juk geriau gražesnis, kad ir kartojasi, negu koks banalus sakinys. Žodyne nėra nė vieno sakinio, kurio nebūčiau turėjusi originalo arba tokio sakinio, kuris būtų transponuotas iš bendrinės kalbos į kupiškėnų tarmę.

Žinoma, absoliučiai visų kupiškėnų vartojamų žodžių Žodyne nėra. Mano sesuo yra sakiusi: kiek tikrinu – visi yra. Kai dialektologai svarstė žodyno pirmąsias raides, sakiau: jei per daug pavyzdžių, galėčiau sumažinti. Kadangi tarmės nyksta, buvo nuspręsta netrumpinti. Dar tada neatrodė, kad taip sparčiai nyksta, bet dabar esu įsitikinusi, kad per keletą kartų tradicinės tarmės gali ir nelikti. Nes kaimai sparčiai nyksta, be to, daug gyventojų nevietiniai.

Pasak Jūsų, tikrasis Kupiškėnų žodyno autorius yra patys kupiškėnai, išsaugoję patį svarbiausią savo tėvų ir senelių paliktą turtą – daugybę senesnių gyvosios kalbos pasakymų, žodžių ir jų formų.

Taip, patys kupiškėnai. Panašiai apie Lietuvių kalbos žodyno autorių yra sakęs J. Balčikonis. Aš tik sudariau žodyną, o tekstas – žmonių. Tos pavardės paminėtos Kupiškėnų žodyno Pratarmėje, bet gal tik vienas kitas belikęs gyvas.

Viename interviu esate minėjusi, kad dabar tokio žodyno jokiu būdu neišleistumėte, nes belikusi tik ta karta, kuri jau ne taip vaizdingai kalba. Tarminių žodynų turime nemažai, tačiau yra tarmių / patarmių, kurios vis dar nesulaukė savo žodyno. Jei kartoteka tarmės žodynui nebuvo sukaupta anksčiau, tai koks žodynas galėtų būti iš šiandien surinktos medžiagos?

Pirmiausia reikia tą medžiagą sukaupti, nes be kartotekos žodyno neparašysi. Reikia kuo daugiau užrašyti tekstų iš senesnių žmonių, jei jų dar yra. Nyksta daiktai, realijos, tad nyksta ir žodžiai. Gerai, kad senesni žmonės dar pasakodami atsimena juos. Galima surinkti duomenų iš išleistų tarminių tekstų, dialektologų ir kitų sukauptų fondų. Tačiau tokio išsamaus žodyno neparašytum.

Pastebėjau liūdną faktą: senų žmonių, kurie tradicine tarme kalba, kur kas gyvesnė, vaizdingesnė ir įdomesnė kalbà. Jei skurdus žodynas, tai ir nesiseka vaizdingai kalbėti, kad ir kaip stengtumeisi. Pasak Skirmanto Valento, labai svarbu ir žodžių sudėliojimas sakinyje. Jis mano, kad visų žmonių žodynas yra panašus, bet svarbu, kaip sudėlioja, kokiame kontekste pavartoja žodžius. Vyresni žmonės mėgsta vartoti patarlių, priežodžių, frazeologizmų ar šiaip vaizdingų posakių. Kalbindama žmogų stengiesi užčiuopti jo silpną vietą, parinkti tokią temą, kuri jam įdomi, kad kalbėdamas labiau atsivertų. Juk svarbu ne apie ką, o kaip žmogus kalba.

Ar dabar pasitaiko išgirsti dar negirdėtų tarminių žodžių, kuriuos išgirdus norisi pašokt – koks gražus, koks retas žodis?

Kai šiandien nuvažiuoju į tėviškę, tai jau neberandu senųjų žmonių. Kai kurie jaunesni dar tarmiškai kalba, bet nevaizdingai. Tėviškėje gyvenanti mano brolienė yra iš Alizavos ir ji kalba labai vaizdingai. Kartais ji pasako tokių žodžių, kurie man net negirdėti.

Kai augau ir kai jau mokiausi, nebuvau girdėjusi slistis / šlistis, tik per ekspedicijas išgirdau šį žodį. Pritarčiau profesoriaus Alekso Girdenio aiškinimui, jog slistis / šlistis „tariamas dalykas“ reikėtų sieti su šlietis, pavyzdžiui, piršlio korimas tai čia slistis / šlistis. Man buvo nežinomi žodžiai naigurys, nuokana „dvasna, perdvėsėlis (apie žmogų ar gyvulį)“. Yra ir veiksmažodis nukanėti, dažniausiai vartojamas apibūdinant gyvulį, bet sakoma ir apie žmogų.

Pas mus namuose kepdavo pakyšuolį, kiti vadina dar ir iširėliais. Iš pyrago tešlos padaro bandeles su lašinukų įdaru, pašildo dubenėlį taukų ir tą bandelę pavilgo taukuose, ir įdeda į keptuvę keliomis eilėmis. Karštas su balinta kava duodavo pusryčiui. Taigi pas mus šį valgį vadina pakyšuoliu, kiti – iširėliais, dar kiti – germanizmu špakukais. Iširėlių nebuvau girdėjusi. Augdama nežinojau, kad kai kurie kupiškėnai tvartą dar vadina kūginiu.

Už Kupiškėnų žodyną esate gavusi ne vieną įvertinimą: 1998 m. apdovanota Karaliaus Mindaugo atminimo medaliu už kupiškėnų tarmės duomenų rinkimą, 2008 m. Jums suteiktas Kupiškio krašto Garbės pilietės vardas už ilgametį ir pasiaukojamą darbą sudarant ir išleidžiant Kupiškėnų žodyną, pastangas saugant ir įamžinant Kupiškio krašto paveldą. Šiais metais balandžio 29 d. Lietuvos mokslų akademijoje už šį žodyną Jums buvo įteikta vardinė Kazimiero Būgos premija. Ką Jums reiškia ši premija?

Pamenu, kai gavau Karaliaus Mindaugo atminimo medalį, tai buvau labai maloniai nustebinta ir džiaugiausi tokiu garbingu apdovanojimu. Žodynininkams Kazimieras Būga yra didžiausias autoritetas. Man buvo malonu dirbti prie žodyno, kurio pradininkas yra Būga. Tad gauti Kazimiero Būgos vardinę premiją yra didelė garbė.

PALYGINIMŲ ŽODYNAS

Maždaug prieš 30 metų pasirodė Jūsų parašytas Lietuvių kalbos palyginimų žodynas (1985), kuris buvo parengtas remiantis disertacijos medžiaga. Šiais metais pasirodė naujas Palyginimų žodynas (2014), kurio autorė taip pat esate Jūs. Kokia medžiaga papildytas naujasis žodynas?

Naują šio žodyno leidimą papildžiau pavyzdžiais iš rašytojų kūrinių, iš tautosakos rinkinių, iš tarminių žodynų, iš Lietuvių kalbos žodyno I–XX tomų ir kartotekos bei iš Kupiškėnų žodyno kartotekos. Daugiausia papildyta iš tautosakininkų išleistų dviejų tomų Lietuvių patarlės ir priežodžiai (2000–2008). Kai išeis visi tomai, kas nors galės išleisti dar vieną papildytą Palyginimų žodyną.