Ko nederėtų sakyti kenčiančiam

Straipsnio autorius Brian Brown yra kultūros kritikas įsikūręs Kolorado valstijoje (JAV), internetinio leidinio Humane Pursuits vyresnysis redaktorius.

Instinktai tikriausiai jus apgauna

Jeigu esate vienas iš daugelio, tai jums tikriausiai nelengva žinoti, kaip elgtis, kai kenčia artimas žmogus. Jūsų artimas žmogus tikriausiai taip pat nežino, kaip jam įveikti skausmą. Tas skausmas gali būti vieno iš tėvų ar bičiulio mirtis, sielvartas, kylantis netekus darbo ar vaikino, arba kai jaučiatės, tarsi visa visata jau kurį laiką norėtų jus sutrypti.

Gana dažnai dorojatės su situacija, pasitelkdami daugybę panašių ištrūkimo iš kalėjimo klišių. Liepiate sau atsigauti pačiam arba priversti visatą palikti jus ramybėje. Tą patį pasiūlote padaryti ir savo draugams. Kartais šie stereotipai turi šiek tiek tiesos, apie kurią verta pamąstyti, tačiau dažniausiai jie yra paprasčiausias būdas nukreipti dėmesį nuo to, kas išties vyksta.

Neseniai JAV išleistoje Jonalyn Fincher ir Aubrie Hillso knygoje „Invitation to Tears“ į skausmą pažvelgiama naujai. Anot autorių, mums vertėtų mokytis kentėti, deja, dabartinė kultūra tokios galimybės nesuteikia. Bandant įveikti skausmą ar padedant bičiuliui tai padaryti, autorių nuomone, derėtų nesakyti tokių dalykų:

Nevykusių banalybių

„Baigėsi jos kančios“. „Dabar ji su Jėzumi“. „Viskas turi prasmę“.
„Aš visai NE todėl verkiu!“ – sušuko į neviltį įpuolusi Jonalyna, palaidojusi savo anytą. Banalybės gali itin nevykusiai nuskambėti Bažnyčios erdvėje, kur iš žmonių tikimasi, jog jie sugebės pakelti net ir giliausią skausmą.

Guodžiančių Bažnyčios sienų apsupty mes atėmėme iš savęs netekties kalbą. Mes nebemokame išsakyti to, kas liejosi iš Dovydo ir psalmistų lūpų. Mes nežinome, kaip sėdėti greta žmogaus su jo ar jos kančia, nesistengdami tos kančios palengvinti.

Autorių manymu, mums reikalinga kalba sielvartui išsakyti, tad pateikia ištisą sąrašą poezijos kūrinių, knygų ir kino filmų, prisiliečiančių prie kančios. Vildamiesi, kad jie gali padėti mūsų sielvartui atgauti žadą.

„Viską laikyk džiaugsmu“

Krikščionys girdi tai ištisai. Žinoma, į gilų skausmą paniręs žmogus nori girdėti jam cituojamą Šv. Raštą kaip palydovą, padedantį išgyventi kaltės jausmą. Be abejo, kai kurie žmonės tiesiog turėtų nustoti skųstis ir prisiminti, kad (kaip sakė mūsų kunigas praėjusią savaitę) mes dalyvaujame Dievo istorijoje, o ne atvirkščiai. Tačiau, susidūrus su tikru skausmu, tokia frazė gali tapti mechanizmu, padedančiu išvengti kaltės jausmo, – ypač jei tai sakome patys sau.

Gyvenimas sunkus ir susidūrimas su tuo yra mūsų sielvarto dalis. Autoriai teigia, kad pasiduoti sielvartui tam tikru būdu ir sveika, ir svarbu.

Sielvartas reiškia išoriškai daryti mažiau, siekiant išsaugoti išteklius išsilieti, ilgai vaikščioti, verkti, įsispoksoti į tuščią erdvę ir mąstyti. Imtis visiškai nevakarietiškos praktikos – mažiau daryti, kad daugiau sužinotum. Nieko nuostabaus, kad vakariečiai tam neturi laiko. Sielvartas nėra nei patikimas, nei veiksmingas, tačiau jis mus padaro labiau žmonėmis.

„Argi tai nėra jau įveiktas etapas?“

Ir vėl kartkartėmis žmogui reikia šitai išgirsti. Tačiau toms retoms situacijoms autoriai priešpriešina žydų gedėjimo tradiciją – Šivą, kai visa bendruomenė, susiburia aplink kenčiantį asmenį, kad vestų jį per jo sielvartą. „Bendruomenė atlieka kapitono vaidmenį, nubrėždama gaires, tad sielvartaujantis žmogus gali prisišlieti prie laivo. Kai pajunta vėžes, žino, kad, nepaisydamas to, kaip jis jaučiasi, kažkas kitas vairuoja jį per bangas“. Autorių nuomone, žmonėms, kurie mėgina paguosti kenčiantį, „reikia pagerbti skausmą, pačiam įžengiant į jį.“

Be to, jie atkreipia dėmesį, parafrazuodami T. S. Eliotą, kad atmintis yra skausmo dalis – bet taip pat ir galimo perėjimo anapus jo. Kai bičiuliai apsupa jus skausmo akimirką, pamatote, kad jums artimiausi žmonės patys tai patvirtina ir sukuria prisiminimų (net ir fizinių priminimų, tokius kaip atvirukai), kurie padės jums ateityje.

„Dievas tave moko“

Žinoma, gali būti, kad Dievas tikrai kažko moko jus per skausmo patirtį – mėgina patraukti jūsų dėmesį. Tačiau, kaip rašė Anne Snyder, viskas yra kur kas sudėtingiau. Autoriai sutinka: „Šv. Rašte matome, kad skausmas užklumpa ne vien kaltuosius, jis paliečia ir nekaltuosius. Kasmet aukojamas aukos avinėlis patvirtina, kad vis iš naujo ir iš naujo kenčia ir nekaltasis dėl kaltųjų nuodėmių. Esame Adomo ir Ievos palikuonys, tad kančia lydi mus visus. Skausmas ne visuomet yra Dievo nepasitenkinimo rezultatas.

Vietoj to Jonalyn ir Aubrie pasiūlo požiūrį, kuris įtraukia sielvartą į tai, kas jūs esate. Realiame pasaulyje, nupuolusiame pasaulyje, gyvenimas kartais yra baisus ir nėra aiškios priežasties, kodėl. Amerikai labai būdinga stengtis tai ignoruoti, pabandyti supakuoti į patogią pakuotę, stengtis išstumti ar bandyti paaiškinti. Tačiau visų šių galimybių akivaizdoje, autoriai siūlo mintį, kad sielvarto patirtis, – jeigu mes, kaip bendruomenės, imtume iš naujo mokytis, kaip jį išgyventi, – yra ne tik pakeliama, ji yra esmingai svarbi ir tam tikru būdu graži dalis viso to, kas daro mus žmonėmis.

Iš Humane Pursuits išvertė S. Žiugždaitė