2014 05 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Gintaras Aleknonis: Lietuvos politinė sistema yra sėkmingai konservuojama

Mykolo Riomerio univeristeto profesorių, politikos komunikacijos specialistą Gintarą Aleknonį kalbina Andrius Navickas.

Rinkimai politinės komunikacijos požiūriu. Ar kas nors nustebino rinkimų kampanijoje (tiek Prezidento, tiek Europos Parlamento)? Ar politikai sugeba deramai išnaudoti politinės komunikacijos kanalus? Kokias svarbiausias politines žinias, politikų siųstas žmonėms, galėtumėte išskirti?

Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Geraldas Fordas yra gražiai pasakęs: „Idėjų neturintys politikai samdo įsitikinimų neturinčius konsultantus, kurie rengia kampanijas be jokio turinio.“ Manau, kad skaitytojai patys nuspręs, kiek šie žodžiai apibūdina mūsų šiandieninę padėtį…

Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje nemažai nuveikta įstatymais reglamentuojant partijų finansavimą ir rinkimus. Atrodo, kad visų šių pastangų tikslas buvo konservuoti politinę sistemą. Susidaro įspūdis, kad rinkimų kampanijos metu Lietuvoje įvedama ypatingoji padėtis, o Vyriausioji rinkimų komisija tampa cenzoriumi, nusprendžiančiu ką, kur, kaip ir kada galima ar negalima rašyti, kalbėti ar rodyti. Problema, kad įstatymų nuostatos plečiamos, o Rinkimų komisijai rūpi įtikti politikams, nes kažkuris iš jų vis tiek bus valdžioje. Informuotas ir savo nuostatas turintis rinkėjas niekam nereikalingas.

Per Europos Parlamento rinkimų vajų lankiausi Vokietijoje. Nustebau, kiek ten politinės reklamos gatvėse, tačiau beveik nesinaudojama komercinės reklamos plotais – partijų rinkimų plakatai kabinami ant stulpų, specialiai pastatytų sienelių. O šalia gali būti tuščias komercinės reklamos stendas. Manau, svarbu atskirti politinę ir komercinę reklamą, tikriausiai taip Vokietijos politinės partijos sutaupo nemažai lėšų. Pralaimi reklamos bendrovės, laimi rinkėjai.

Labiausiai vertinu kiekvienos žinios tikrumą, autentiškumą. Deja, jo trūksta ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Štai Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) reklamos veidas buvo kanclerė Angela Merkel, nors ji pati į Europos Parlamentą ir nekandidatavo. Lietuvoje konservatorių ir liberalų rinkimų strategijose svarbią vietą užėmė parama prezidentei Daliai Grybauskaitei. Nors ji pati pabrėždavo esanti „nepriklausoma kandidatė“.

Jūsų mintys po Prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo.

Prezidento rinkimuose vargu ar kas tikėjosi kito rezultato. Manau, šie rinkimai yra gražus pavyzdys, kad „balsavimo matematikos“, įvairių išankstinių skaičiavimų bei rinkimų strateginių planų nauda yra gana ribota. Politinėje kovoje svarbiau ryžtas ir noras nugalėti.

Daug skaičiavę ir derinę prezidento ir Europos Parlamento rinkimų strategijas, konservatoriai Europos Parlamente prarado pusę vietų, taip pat elgęsi socialdemokratai – trečdalį. Gana tiesmukai į rinkimus ėję paksistai liko kur buvę. Nepakito ir lenkų rinkimų taktika, tik ji sėkmingai atlaikė ir palyginti didelio rinkėjų aktyvumo išbandymą. Valstiečių sprendimas kandidatuoti abiejuose rinkimuose buvo teisingas, o darbiečiai tik kūrė iliuziją, kad dalyvauja rinkimuose.

Galima sakyti, kad skaičiavimai buvo naudingi tik liberalams. Bet ar dvi jų iškovotos vietos nėra tik politinė saviapgaulė – juk į Parlamentą vyksta vienas politikas ir vienas partijos rėmėjas…

Jūsų mintys po Europos Parlamento rinkimų rezultatų paskelbimo.

Lietuvos politinių partijų rezultatus Europos Parlamento rinkimuose reiktų vertinti prezidento rinkimų kontekste. O žvelgiant į pačius Europos Parlamento rinkimus, derėtų kalbėti apie pokyčius Europoje. Kitaip atrodysime kaip mažo miestelio gyventojai, kurie Seimo rinkimų rezultatus svarsto galvodami tik apie tai, ką išrinko savo apygardoje.

Žinau, kad toks siūlymas skamba naiviai. Bet tai tikriausiai ir yra atsakymas į klausimą, kiek mums įdomus Europos gyvenimas. Jeigu ne sutapimas su antruoju prezidento rinkimų ratu, rinkti Europos Parlamento būtų susirinkę perpus mažiau tautiečių, o gal vėl lenktyniautume su slovakais, kurie, nuvarginti dviejų prezidento rinkimų ratų, į trečią šiais metais balsavimą susirinko tikrai negausiai – vos 13 procentų.

Lietuvos ir Europos rinkimų rezultatus sunkoka lyginti. Europoje mažiau balsų gavo ir konservatoriai, ir socialdemokratai. Tiesa, ten pokyčiai ne tokie dideli kaip Lietuvoje. Nuo Europos labiausiai skiriamės tuo, kad Europos Parlamente mažiau atstovų turės liberalai (ALDE), o mes ten pasiųsime tris, o ne du atstovus. Bet čia jau europietiškos politikos keistenybės – darbiečiai ir liberalai Europos Parlamente įsitraukė į tą pačią frakciją.

Bene įdomiausias išvadas gali daryti, žvelgdamas į sąrašų reitingavimą. Ar iš tikrųjų partijos supranta savo rinkėjų lūkesčius? Zigmantas Balčytis, dalyvaudamas iš karto dvejuose rinkimuose, turėjo „tempti“ socialdemokratų sąrašą, bet po reitingavimo liko antras. Svarbūs pokyčiai vyko ir konservatorių, ir liberalų sąrašuose.

Ar galima kalbėti apie kokius nors esminius pokyčius Lietuvos politiniame gyvenime artimiausiais metais? Jei taip, tai su kuo juos sietumėte. Jei ne, tai kaip prognozuojate „protesto elektrorato“ likimą?

Apie kokius esminius pokyčius nedrįsčiau kalbėti. Lietuvos politinė sistema yra sėkmingai konservuojama. Pastovumas ir pastovumo saugojimas nėra blogai, problema, kad per ketvirtį amžiaus sukurta sistema labai jau netobula, ją bene geriausiai apibūdina tokie žodžiai kaip neteisingumas, korupcija, neūkiškumas…

Vadinamasis „protesto elektoratas“ ir toliau protestuos, išvykdamas iš Tėvynės. Kam mėginti keisti, jeigu galima keistis. Žmogus suka lengvesniu keliu.

Kitas dalykas, kad apie iš tiesų galėjusias ar galėsiančias „protesto elektoratą“ sutelkti partijas sėkmingai kuriamas vadinamasis „sanitarinis kordonas“: tokios partijos paprasčiausiai izoliuojamos, o paskui marginalizuojamos. Šiame Lietuvos politikos konservavime svarbiausią vaidmenį vaidina Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos bei Europos Sąjunga. Darbiečiai ir tvarkiečiai, net ir būdami valdžioje, sugeba vaidinti opoziciją, renka „protesto balsus“ ir juos savotiškai neutralizuoja. Konservatorių, socialdemokratų ar liberalų akyse tai svarbus „sanitarinis“ vaidmuo, kurio jos pačios nenorėtų imtis. Europos Sąjunga Lietuvos politinės sistemos konservavime yra savotiškas stabilizatorius: materialinė parama padeda palaikyti tam tikrą pragyvenimo lygį, taigi stabdo viešą nepasitenkinimo pirmiausia socialine neteisybe raišką.

Esminių pokyčių šalyje galima sulaukti tik tuomet, kai bendram tikslui susijungia apie 10–15 procentų gyventojų. Tiek, kiek mūsų kadaise stovėjo Baltijos kelyje. Dar reikalingas lyderis. Charizmatiška ir nebijanti aukotis asmenybė. Tokia, kokių šiandienės Lietuvos partijos kratosi iš tolo.

Dviejų rinkimų kampanijų metu negirdėjau tikrų pasaulėžiūrinių diskusijų, neįžvelgiau aiškių politinių alternatyvų, tarp kurių turime rinktis. O gal tokių buvo, tik nepastebėjau? Ar galime konstatuoti, kad tokie klausimai išnyko iš Lietuvos politinio gyvenimo? Jei taip, tai kuo yra tapusi politika ir kaip ji evoliucionuos toliau?

Aš taip pat nepastebėjau. Paaiškinimas tikriausiai būtų toks – arba politikai nenori kalbėtis, arba neturi ką pasakyti. Ko gero, abi prielaidos teisingos.

Prieš rinkimus politikai bijo kalbėti. O ką, jeigu tas ar kitas žodis kam nors nepatiks ir dėl to partija praras balsus. O jeigu kalbi, norėdamas įtikti visiems, nieko nepasakai. Ir įprantama iš pradžių nekalbėti, o paskui ir negalvoti. Taip saugiau ir paprasčiau. Tačiau tik toks elgesys šiandien garantuoja sklandžią politinę karjerą.