2015 05 30

Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kam iš tiesų rūpi, kad mes nerūkytume?

Aš nerūkau. Pabandžiau gal aštuntoje klasėje lauko tualete. Nepatiko. Kvapas. Nežinau, ko labiau – cigarečių ar ko nors kito. Bet, ačiū Dievui. Daugiau nebeužsinorėjau.

Viena mano draugė pabandė būdama gal penkerių. Prisirinko cigarečių nuorūkų. Parūkė. Ir tai paveikė tarsi skiepai. Nuo to laiko nebegalėjo pakęsti cigarečių kvapo ir niekada nebebandė rūkyti.

Drastiška, bet gal išties veiksminga rūkymo prevencija? Bet šis tekstas ne visai apie tai. Rūkymo prevencijai, atrodo, metamos didžiulės pajėgos. Vien ko vertos šiurpinančios antireklamos ant cigarečių pakelių. Bet, atrodo, jos nelabai veiksmingos. Vis tiek norisi pabandyti, o pabandžius ne tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis kaip aš ar mano draugė rūkyti gali tapti vis skaniau ir skaniau, kol tampa taip skanu, kad vieną gražią dieną galima užsinorėti visa tai mesti. Na ir ką gi tada daryti?

Nors niekada nesusidūriau su šia problema, bet pabandžiau įlįsti į panūdusio mesti rūkyti kailį. Taip ir atsirado šis tekstas. Man „beieškant pagalbos“. Gal trumpokai jos ieškojau, bet supratau, kad, ko gero, čia puikiausiai tinka pasakymas – „Skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas“, nes man susidarė įspūdis, jog iš tiesų lengvai prieinamos ir gerai koordinuotos pagalbos norinčiam mesti šį žalingą įprotį Lietuvoje nėra. Tad ar iš tiesų sveikatos apsaugos sistemos veikėjams rūpi, kad mes nerūkytume?

Tiesa, knygynuose esama ne vienos knygos, kaip atsikratyti šios negandos, o vaistinėse – netgi specialių pleistrų, mažinančių rūkymo potraukį.  Netrūksta įvairių tiek pagrįstų, tiek šarlatanizmu kvepiančių patarimų, kuriais vieni su kitias dalijasi vargstantys dėl šios bėdos ar iš jos vargais negalais išsivadavę.  Tačiau vis dėlto kodėl tik nedaugeliui pasiseka mesti šį trukdantį gyventi įprotį? Gal dėl to, kad visa informacija labai chaotiška kaip vandenynas, kurio krantų nematyti, taigi neaišku kur link plaukti, bent jau  kompasą kokį turėtum…

Taigi ėmiau ieškoti to kompaso. Pirmiausia internete. Ir ką gi – aptikau Sveikatos apsaugos ministerijos „Informaciją norintiems mesti rūkyti“. SAM nemokamą priimamojo telefono numerį, kuriuo konsultuojama „apie įstaigas, teikiančis pagalbą metantiems rūkyti. Toliau buvo išrikiuota 17 įstaigų, į kurias rekomenduojama kreiptis norintiems mesti rūkyti, jų kontaktai, adresai bei darbo laikas.

Apsidžiaugiau. Nusprendžiau paskambinti į pirmąją poziciją šiame sąraše užimantį Vilniaus priklausomybės ligų centro Ankstyvosios diagnostikos ir reabilitacijos skyriaus Dienos centrą. Tačiau labai nustebau, kai kitame telefono laido gale išgirdau, jog čia pagalba norintiems mesti rūkyti iš esmės neteikiama, tik prieš keletą metų būta refleksoterapijos kabineto. Tiesa, galima gauti tam tikrą psichologinę pagalbą, bet konkrečiai gydymas nuo šios priklausomybės minėtoje įstaigoje nepraktikuojamas. Su manimi kalbėjęs įstaigos atstovas patarė nusipirkti „Nicorette“ pleistrą ir jį prisiklijuoti. Kai dar kartą paklausiau, o kur vis dėlto galėtų kreiptis žmonės, panūdę mesti rūkyti, įstaigos darbuotojas pasiūlė ieškoti privačių refleksoterapeutų.

Antroje sarašo pozicijoje puikavosi Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Tačiau paskambinus ten, man buvo paaiškinta, jog čia tokia pagalba neteikiama, tad veikiausiai mano aptikta informacija jau yra pasenusi. Man buvo pasiūlyta kreiptis į Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrą.

Prieš tai nusprendžiau paskambinti į dar vieną įstaigą iš sąrašo – Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centrą. Ten man buvo pasakyta, kad norinčius mesti rūkyti konsultuoja tik psichiatrai. Vadinasi, žmogus panūdęs mesti rūkyti į juos ir turėtų kreiptis. Kitų šią problemą sprendžiančių specialistų nesama. Pagalvojau, kad veikiausiai tokia galimybė daugeliui norinčių mesti rūkyti pasirodys mažų mažiausiai nepatraukli. O jeigu apsilankęs pas psichiatrą dėl šios, atrodo, nereikšmingos problemos, tapsi įtrauktas į vadinamąją įskaitą?

Taigi, paskambinau į Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrą.  Ten, kaip paaiškėjo, pagalba rūkaliams taip pat neteikiama. Pasirodo, šiuo klausimu žmogus turėtų pirmiausia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Neįtikėtina. Ir kas galėjo apie tai pagalvoti? Na, vis dėlto ne taip baisu kaip į psichiatrą. Bet iš kur paprastam žmogui žinoti, kad  šiuo atveju padėti gali šeimos gydytojas? Patys jie tikrai nesisiūlo, tad gal reikėtų visur tai užrašyti didelėmis raidėmis?

Dar man buvo pasiūlyta kreiptis į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą. Ten sužinojau, kad ką tik baigėsi labai veiksminga Europos Komisijos organizuota kampanija „Ex smokers“ – „Ex. Rūkaliai nenugalimi“.

Tiek tepešusi, nusprendžiau paieškas tęsti  Sveikatos apsaugos ministerijos priimamajame, kur esą teikiama „informacija apie įstaigas, padedančias mesti rūkyti“, ir sužinojau, kad mano internete aptikta informacija pasenusi ir nebeaktuali…

Beliko kreiptis į  dr. Aurelijų Verygą, kad šis, kaip sakoma, sudėliotų visus taškus ant „i“. Taigi, siūlome juos visiems, kurie norėtų mesti rūkyti, bet nežino nuo ko pradėti ar kur kreiptis. Dr. A. Veryga atsako, kodėl apskritai ne visiems vienodai lengvai sekasi atsikratyti šios priklausomybės, ir pataria, kaip veiksmingai įveikti  pastarąjį įprotį patiems, o kada reikia ieškoti gydytojų pagalbos.

Ar  esama daug rūkančių žmonių, kurie bando mesti ar bent norėtų mesti rūkyti?

Lietuvoje maždaug du iš trijų rūkančiųjų, tai yra apie 70 procentų. Taigi, didžioji dauguma. Kalbant apie suaugusiuosius. Bet esama ir rūkančių vyresnių klasių mokinių, kurių netgi pusė norėtų mesti rūkyti. Iš esmės žmonių nuostatos yra geros, bet kadangi tai – priklausomybė, ne dažnam pavyksta jas realizuoti. Žmonės bando mesti rūkyti ir ne vieną kartą.

Kokiam procentui bandančiųjų pavyksta?

Skaičiuojama, kad be jokios pagalbos, be išorės įsikišimo, savarankiškai meta apie 5 proc. žmonių. O su pagalba – priklausomai nuo to, kokia ta pagalba (jei tai tik minimalus patarimas) – metusiųjų skaičius dvigubėja iki 10 procentų.  Tačiau teikiant  specializuotas konsultacijas su gydymu, metusiųjų rūkyti skaičius gali pasiekti ir iki 40 porcentų.

Kodėl vieniems pavyksta  atsikratyti šio įpročio, o kitiems – ne? Nuo ko tai priklauso?

Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia – nuo motyvacijos. Sėkmingiausiai meta rūkyti tie, kurie nusprendžia patys. Nusprendžia sau įrodyti, kad tai gali padaryti. Kitas dalykas, nuo ko tai priklauso sėkmė ar nesėkmė – priklausomybės stiprumas. Tai jau daugiau genetiniai veiksniai. Tai, kaip nikotinas mūsų organizme skyla, kaip jis metabolizuojamas, lemia, kiek žmogus nuo jo fiziškai priklausomas. Trečias veiksnys – kada žmogus pradėjo rūkyti. Taigi, kuo jaunesnis, tuo priklausomybė stipresnė. Taip pat metimo rūkyti sėkmė priklauso ir nuo gaunamos pagalbos bei palaikymo. Mesti rūkyti iš esmės padėti galima visiems, tik pas mus ta pagalba sunkiai prieinama.

Susidaro įspūdis, kad rūkymo prevencijai skiriama nemažai dėmesio, bet koordinuotos pagalbos žmonėms, kurie nori mesti rūkyti,  nėra.

Iš dalies yra taip, iš dalies – ne. Teoriškai pagalbą turėtų teikti kiekvienas šeimos gydytojas. Mokėti tiek patarti, tiek skirti medikamentų. Praktiškai, matyt, nelabai taip yra. Nors gydytojai yra to mokyti, bet jie nemato motyvo. Ir dabar kaip tik dirbame su Sveikatos apsaugos ministerija, kad kaip prievolė atsirastų specialios medicininės formos, kur reikėtų privalomai pažymėti, ar pacientas rūko, ar ne, jam patarti, jį nukreipti. Bet tai yra tik ruošiama.

Teoriškai pagalbą prikausomam asmeniui turėtų mokėti teikti kiekvienas gydytojas psichiatras. Tai yra jo pareiga. Tačiau praktiškai vėlgi yra visai kitaip nei teoriškai. Labai retas psichiatras tokius pacientus konsultuoja. Dauguma jų nemato čia probelmos apskritai. Netgi kariauja dėl to, kad psichiatriniai pacientai būtų vedami į lauką parūkyti. Taigi, jie ne tik neteikia pagalbos, bet elgiasi atvirkščiai ir rūpinasi, kad pacientai tos pagalbos negautų.

Priklausomybės ligų centrai teoriškai visi privalo teikti pagalbą norintiems mesti rūkyti, nes rūkymas yra priklausomybės liga. Ji turi savo šifrą, turi gydymo algoritmus. Tačiau praktiškai esama tik pavienių gydytojų,  kurie tą daro ir konsultuoja. Žodžiu, liaudiškai tariant: „Teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia“.

Lietuvoje yra ir vaistų, kurie vartojami pasaulyje, visi registruoti, tik nėra kam jų išrašyti. Žodžiu, situacija yra dvejopa. Kai žmogus iš tiesų su ja susiduria, jis dažniausiai ieško privačios pagalbos – taip pat ir minėtos refleksoterapijos, kuri, beje,  visiškai nėra įrodyta kaip veiksmingas metodas. Tai – tam tikra saviveikla. Čia esama dar vienos probelmos, kadangi net ir tie, kurie turėtų užsiimti mokslu pagrįstais metodais, užsiima nežinia kuo. Kai amerikeičiai kas keletas metų išleidžia klinikines gydymo rekomendacijas, mes šiuo atžvilgiu gyvename atsilikusiame laikmetyje ir nieko nežinome. Sunku pasakyti, ko čia trūksta, gal supratimo. Nes visi gydytojai yra to mokomi, kaip padėti mesti rūkyti, bet kodėl jie tos informacijos nenaudoja, pasakyti sunku.

Jei žmogus nusprendė mesti rūkyti, ką patartumėte jam daryti pirmiausia, užuot bergždžiai klaidžiojus?

Pirmiausia vis dėlto reikėtų pabandyti ne kreiptis į specialistą, bet mesti rūkyti savo jėgomis. Taigi, pirmiausia reikalinga motyvacija.  Žmogus  pirmiausia turi suvokti, kad to jis nori pats – ne žmona, ne vyras, ne gydytojas, bet jis pats. Tada jis  atsisakymo rūkyti nevertins kaip praradimo. Kitas žingsnis – pasirinkti metimo rūkyti datą, bet ne vėliau kaip po mėnesio. Ir ją sau tvirtai užfiksuoti bei pasiruošti nuo jos neberūkyti. Trečias žingsnis – žmogus turi susiplanuoti, ką jis darys situacijose, kuriose jam būdavo įprasta parūkyti. Ar jis tuo metu suvalgys obuolį, ar išgers stiklinę vandens. Tai turi būti paprasti veiksmai, bet jie turi būti suplanuoti.

Ir jeigu jau žmogui pačiam nepavyksta, tai pirmas žmogus, į kurį jam paprasčiausia kreiptis – jo šeimos gydytojas. Ir jei šeimos gydytojas neišmano, kaip suteikti tokią pagalbą, jis turėtų žmogų siųsti ten, kur jis ją gaus. Kai kur tokią pagalbą teikia psichikos sveikatos centrai, kai kur – priklausomybės ligų centre esantis gydytojas. Galiausiai jei šeimos gydytojas pamatys, kad neturi kur paciento siųsti, jis pats pasidomės, kaip jam pačiam padėti. Nes gydytojo prievolė padėti žmogui, kuris kreipiasi pagalbos.

Tiems, kurie mėgsta interaktyvias priemones, esama  ir mobilios aplikacijos, kuri gali padėti mesti rūkyti – „Ex.Smokers“.( http://www.exsmokers.eu/lt-lt/ ) Nors šis projektas jau baigėsi, bet programa dar funkcionuoja.

Kitas variantas – tiems, kurie netingi skaityti, gali padeti knyga „Lengvas būdas mesti rūkyti“, kuri remiasi neurolingvistiniu programavimu. Nors ji ne visiems tinka ir patinka, o kai kuriuos netgi suerzina, bet pabandyti verta.  Daliai žmonių ji tikrai puikiai padeda.

Žodžiu, reikia išbandyti visus šiuos būdus ir jau kraštutiniu atveju, kai žmogų kankina nerimas, jis neužmiega, nebegali susikaupti,  reikėtų kreiptis į psichiatrą ir pasidomėti, ar jis konsultuoja norinčius mesti rūkyti, ar ne. Išmanymas, kaip padėti priklausomam žmogui, nėra tik šiaip vaistų paskyrimas. Reikia žinoti, kaip keičiasi žmogaus  motyvacija, kas yra atkrytis, kaip jo išvengti ir panašiai.

Jei žmogus nusprendė savarankiškai mesti rūkyti, ar jis turėtų tą padaryti ir karto, ar palaipsniui mažindamas cigarečių skaičių?

Kiek tenka stebėti praktiškai, tai tie mažinimai dažniausiai baigiasi nesėkmingai. Nes tai yra  gana sudėtinga. Reikia skaičiuoti, ilginti intervalus tarp surūkomų cigarečių, ir žmogui tai paprastai sukelia papildomą įtampą, todėl geriau pasirinkti datą, jai pasiruošti ir mesti rūkyti iš karto. Tačiau jei abstinencija yra labai didelė, tada reikia kreiptis į gydytoją prašant medikamentinės pagalbos.

Medikamentinei pagalbai priskiriami ir pleistrai, ir tabletės. Jie yra parenkami individualiai, atsižvelgiant, koks tai žmogus, kokia yra vyraujanti priklausomybė. Tą gali padaryti ne tik psichiatras, bet ir tuo besidomintis šeimos gydytojas. Yra naujų preparatų, kurie veikia priklausomybę, bet jau patys nebeturi nikotino. Yra tokių, kurie daugiau veikia psichinę abstinenciją. Žodžiu, tai jau gydytojo darbas parinkti vaistus ir jų dozes bei įvertinti rizikas.  Nes kai kuriuos preparatus galima vartoti ne visiems žmonėms. Kai kurių, pavyzdžiui, negalima skirti sergantiems anoreksija, nes jie mažina apetitą.

Taigi, iš esmės Lietuvoje  tiek rūkymo  prevencijai, tiek gydymui buvo skirta ir skiriama labai mažai dėmesio ir lėšų. Ir tik dabar pradėta rimčiau diskutuoti apie minimalias intervencijas, jog reikia  kaip nors skatinti gydytojus, kad jiems būtų finansiškai naudinga padėti norintiems mesti rūkyti. Bet tai vėlgi diskusijų objektas. Pasaulyje  esama pagalbos metantiems rūkyti linijų, bet jos kainuoja. Lietuvoje pinigų tam nepakanka. Keletą metų tokia linija veikė ir Lietuvoje dėl kelių žmonių entuziazmo, deja, asmeniniai pinigai pasibaigė. Nes iš entuziazmo gali dirbti metus ar dvejus, o  paskui, norint, kad ta pagalba būtų kokybiška, kad ten dirbtų apmokyti žmonės, tam reikia skirti lėšų.

Pabaigai pridedame įvairaus amžiaus žmonių, sėkmingai metusių rūkyti, liudijimus. Galbūt jie kam nors įkvėps drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Jonas (75m.)

Pasyviai rūkyti pradėjau jau nuo mažens, nes tėvas buvo batsiuvys ir dirbdamas rūkė. Savarankiškai ėmiau rūkyti su draugais nuo 12 metų.  Kaimynų sūnūs, su kuriais aš mokiausi, irgi rūkė, tad jais pasekiau ir aš. Rūkiau iki 30 metų. Rūkyti mečiau, kai vedžiau, nes tai nepatiko žmonai. Galutinai pasisekė mesti po trečio bandymo. Tiesiog mečiau iš karto, ir viskas. Kentėjau abstinenciją, kvepėjo dūmas kaip kava kokia. Vėliau, po kurio laiko, tabako dūmas pradėjo dvokti.  Dabar jis man taip pat nemalonus. Tabako man visiškai netrūksta. Nerūkydmas jaučiuosi daug geriau. Beje, tabako gaminiai dabar brangūs, taigi sutaupau daug pinigų.

Markas (36 m.)

Rūkyti pradėjau 21 metų, kai mano šalyje prasidėjo karas, Belgrado bombardavimas, taip pat kai teko palikti sportą dėl traumų. Rūkiau iki 30-ties, 9 metus. Mečiau, kai mano pirmagimei dukrai sukako 6 mėnesiai, nes žmona neleisdavo kambaryje rūkyti. Tingėdavau eiti į lauką, tai verčiau nerūkydavau. Mečiau visiškai, kai žmona pasakė, kad dukrelė nuo rūkalų kvapo, įsigėrusio į drabužius, čiaudi, kad kai juos uosto, tai gali pakenkti jos sveikatai.  Mečiau per keletą dienų, vis mažindamas kiekį. Po to kartais pasiilgdavau rūkymo ryte prie kavos ar ką nors švenčiant su draugais. Dėl to kelerius metus lioviausi gerti kavą. Dabar visiškai galiu apsieiti be cigarečių. Kai Londono baruose ir viešuose vietose uždraudė rūkyti, daug pažįstamų tai metė, todėl nebeliko ir pagundų.

Ieva (35 m.)

Pabandžiau rūkyti 7–8 metų. Geriausios drauges mama kartais rūkydavo mėtines cigaretes. Mano draugė žinojo, kur jos paslėptos, tai pavogdavo ir mes kartu rūkydavom. Vėliau būdamos 11–12 metų  parūkydavome kartais su draugėm, kurios nugvelbdavo cigarečių iš savo tėvo. Rimtai rūkyti pradėjau 15–16 metų. Geriausios drauges rūkydavo, pasiūlydavo. Visi draugiškai dalindavomės cigaretėmis, dažnai pirkdavome iš kioskelių. Vakarėliai, koncertai, cigaretės, vynas, degtinė. Stažas  – rimtai nuo 15 iki 27. 12 metų. Daug kartų mėginau mesti su pleistrų, gumos, netikrų cigarečių pagalba. Neveikė niekas. Mečiau,  kai sužinojau, kad laukiuosi. Iš karto mečiau, nes visada žinojau, kad taip padarysiu. Nerūkau jau beveik 8 metai. Nebegaliu pakęsti rūkalų kvapo.

Leonas  (72 m.) 

Pradėjau rūkyti 19 metų. Parūkymas buvo vienintėlė galimybė pailsėti darbo metu. Rūkymo stažas – 14 metų. Pasireiškus širdies sutrikimui nusprendžiau atsisakyti tabako. Anstesnieji mėginimai būdavo trumpalaikiai ir nesėkmingi. Bandydavau net  tuo metu buvusį preparatą „Tabex“.  Mečiau „savo“ metodu per 4 ar 5 dienas: pakelis-10-5-2-0,5-0 cigaretės per dieną.

Pasijutau geriau iš karto. Pirmiausia dingo naktiniai blauzdų mėšlungiai, pagerėjo ištvermė, pradėjau sportuoti. Neberūkau apie 35 metus, per tą laiką nė karto nebandžiau parūkyti. To visiškai metrūksta. Keletą kartų sapnavau, kad užsirūkiau, bet po to labai smerkiau save (sapne).

Antanas (36 m.)

Rūkyti pabandžiau būdamas penktokas, o stipriai „įsirūkiau“ jau devintoje klasėje, kai man buvo 14 metų. Pradėjau rūkyti, nes rūkymas man atrodė šaunumo ir vyriškumo ženklas. Mėgau „blogų berniukų“ kompanijas, tad rūkymas tokiose padėjo pritapti. Stažas – 18 metų.Mečiau, nes pavargau. Pavargau keltis naktimis bent du kartus vien dėl to, kad noriu rūkyti. Erzino būtinybė nuolat pirkti cigaretes, po du pakelius per dieną. Nusibodo nieko nebeužuosti. Krenkšti dieną naktį nei iš šio, nei iš to irgi nusibodo. Dusulys sportuojant ar paprasčiausiai lipant laiptais irgi neatrodė geras ženklas. Jausdavausi kaskart vis kvailiau, kai negalėdavau išbūti renginy ilgiau nei valandą, nes reikia išbėgti parūkyti. Metimo metodas buvo paprastas: labai labai panorau mesti, labai labai paprašiau Dievo pagalbos, nes pats netikėjau, kad galėčiau. Užgesinau tą cigaretę, kurią tuo metu rūkiau. Nuėjau, išmečiau visą tabaką, kurį turėjau namuose, į šiukšlių kibirą. Ir nuo to laiko neberūkiau. Pavyko. Lengviau nei maniau. Nerūkydamas jaučiuosi puikiai. Nieko netrūksta. Tiesa, maniau, kad nerūkydamas sutaupysiu pinigėlių… Taip neįvyko. Bet, manau, tai jau kita – netvarkingos finansinės apskaitos problema.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.