2015 04 06

James Martin SJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Imk savo kryžių

Laiškai bičiuliams, 2014 pavasaris-vasara

Prisikėlęs Kristus ir kasdienis gyvenimas

Prisikėlimas yra mano tikėjimo centras. Kiti krikščionys galbūt labiau susitelkia, tarkime, į įsikūnijimą – kaip Dievas tapo žmogumi, kaip jis yra toks artimas mums. Dar kiti galbūt savo buvimą Kristaus mokiniu sieja su palaiminimais, kaip krikščioniško gyvenimo modeliu ir veikimo gairėmis. Visi šie Kristaus gyvenimo aspektai svarbūs. Tačiau prisikėlimas yra mano dvasinio gyvenimo centras. Kiekvieną dieną grįžtu prie šios temos arba, kalbant plačiau, prie Jėzaus mirties ir prisikėlimo pasakojimo.

Ką bendra su mumis turi Jėzaus prisikėlimas? Tikriausiai mes nebūsime nukryžiuoti, nors krikščionys pasaulyje vis dar persekiojami. Ir su tuo susijęs klausimas, į kurį galime bandyti atsakyti tik žvelgdami į prisikėlimą: ką Jėzus turėjo mintyse, sinoptinėse evangelijose sakydamas: „Imk savo kryžių?..“ Po šio tariamai mazochistinio kvietimo jis tęsia: „Kurie nori išgelbėti savo gyvybę, ją pražudys, o kurie netenka savo gyvybės dėl manęs, ją išgelbės.“ Ką visa tai reiškia? Štai keletas įžvalgų.

Pirma, kryžiaus ieškoti nereikia. Gyvenimas mums jį duos, ir ne vieną. Kai kurie jauni žmonės nuoširdžiai prisipažįsta, kad jų gyvenime nepakanka kančios. Kyla pagunda piktokai atrėžti: „Dar palaukit.“ Juk bet kada gali užklupti nepagydoma liga, nelaimingas atsitikimas, mirtis jūsų šeimoje, sugriūti santykiai, kilti finansinių rūpesčių, ištikti ilgalaikė vienatvė, sunkumai mokykloje, darbe ar kitos bėdos. Tikrasis kryžius yra tas, kurio jūs nenorite, kitaip jis nebūtų kryžius. Prisiminkite, kad Jėzus nesiekė mirties ir Getsemanėje neprašė kryžiaus. Vis dėlto galiausiai jis jam teko. Kryžius nėra nuodėmės padarinys. Tiesa, kai kurios kančios kyla dėl blogų ar nemoralių sprendimų. Tačiau dauguma kančių – ne. Kentėjo net ir nenusidėję žmonės.

Antra, Dievas kviečia mus, kaip ir Jėzų, priimti savąjį kryžių. Tai nereiškia, kad tai darome nemąstydami kaip gyvūnai, vargstantys po savo našta, ar kaip primityvūs žmonės, manantys, kad išspręsti kančios problemą galima ką nors paaukojant. Mintis aukoti savo kančią Dievui kartais gali būti gelbstinti, bet ne visada. Mano mama daugelį metų slaugos namuose lankė mano senelę. Tuose namuose gyveno vyresnio amžiaus vienuolė, dėl sekinančios ligos prikaustyta prie neįgaliųjų vežimėlio. Vieną dieną ją aplankė vienuolijos vyresnioji. Kai ligonė papasakojo apie didžiulį skausmą, kurį jai tenka kęsti, jos vyresnioji pasiūlė: „Galvok apie Jėzaus kryžių.“ Ligos kamuojama sesuo atsakė: „Ant kryžiaus jis buvo tik tris valandas…“ Kai kurie patarimai atneša daugiau žalos nei naudos.

Priimti savo naštas

Ką gi tuomet reiškia priimti savo kryžius? Pradžioje turime suvokti, kad kentėjimai yra kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Priimti savo kryžių reiškia kažkuriuo momentu, kai patiriame šoką, išgyvename nusivylimą, liūdesį ar net įniršį, sutikti, kad kai kurių dalykų pakeisti neįmanoma. Juos priimti – anaiptol ne mazochizmas, o tikrovė. Šiuo atveju krikščionybė skiriasi nuo budizmo, teigiančio, kad kančia – tai iliuzija. Jėzus nuo kryžiaus sako: ne, kančia yra žmogaus tikrovės dalis. Mokiniams tai buvo sunku suvokti. Jie norėjo vadovo, kuris juos išlaisvintų iš skausmo, o ne tokio, kuris jį kęstų pats. Dažnai ir mums sunku tai suvokti. Tačiau Jėzus nuo kryžiaus kaip tik ir kviečia kančią priimti.

Priimti kančią – nereiškia aplinkui skleisti kartėlį dėl savo kentėjimo. Tai nereiškia, kad jūs neturėtumėte apie ją galvoti, dėl jos skųstis arba net verkti kartu su draugais ar šeima. Mąstydami apie savo kančią maldoje esame kviečiami būti sąžiningi. Net ir Jėzus išliejo širdį Tėvui Getsemanės sode.

Tačiau jeigu pykstate ant savo viršininko, mokyklos ar šeimos, jums nereikia skleisti šio pykčio aplinkui ir didinti kitų kančios. Tai, kad jūsų viršininkas nemalonus, nėra priežastis būti nemaloniam savo šeimai. Sunkumai kasdienėse šeimos situacijose nepateisina nejautrumo bendradarbiams. Problemos mokykloje neleidžia būti šiurkštiems savo tėvams. Jėzus kentėdamas, net ir čaižomas rimbais, neužsipuolė žmonių. Tai nereiškia, kad savo kančia negalime dalytis su kitais. Skausmu, kuris sukelia kančią, pavyzdžiui, patyrus išnaudojimą ar traumą, neretai reikia pasidalyti su kitais (su draugais ar profesionaliais konsultantais), tai – dalis gydymo proceso. Žmonės, patiriantys ilgalaikius iššūkius, tarkime, augindami vaiką, turintį ypatingų poreikių, ar rūpindamiesi senais tėvais, dažnai jaučia ramybę ir palaikymą, kalbėdamiesi su kitais, esančiais panašioje padėtyje. Jūs galite leisti kitiems padėti nešti jūsų kryžių, kaip tai darė Jėzus. Jis nebuvo per daug išdidus, leisdamas Simonui Kirėniečiui padėti. Jeigu jūsų draugai siūlosi padėti, tegul padeda.

Taigi konfliktas su paaugliu sūnumi ir nejautrumas darbe ar dalijimasis iššūkiais (bei džiaugsmais) tarpusavio paramos grupėje, auginant ypatingos globos reikalaujantį vaiką, yra skirtingi dalykai. Ne tas pats, kai kančią skleidžiame aplinkui ir ja dalijamės. Trumpai tariant, jūsų kryžius neturi tapti kito kryžiumi.

Trečia, kai Jėzus kalba apie tuos, „kurie pražudo savo gyvybę“, jis nekalba tik apie fizinę mirtį. Krikščionims, kurie tiki Jėzumi ir laikosi jo kelio, pažadėtas amžinasis gyvenimas. Tačiau esama ir kitokių „mirčių“, kurios ištinka dar iki fizinės mirties. Esame kviečiami leisti kažkurioms mūsų gyvenimo sritims „mirti“, kad kitos galėtų gyvuoti. Ar pinigų troškimas kliudo jums būti labiau atjaučiančiam darbe? Galbūt jūsų turtų troškimas turi mirti. Gal jūs taip prisirišęs prie savo patogaus gyvenimo, kad neleidžiate kitų žmonių poreikiams į jį kėsintis? Galbūt turi mirti jūsų egoizmas, kad galėtumėte patirti atgimstant dosnumą. Gal puikybė jums trukdo įsiklausyti į kitų žmonių konstruktyvią kritiką ir stabdo jūsų dvasinį augimą? Galbūt visi šie dalykai turi mirti? Krikščionys tai vadina „mirtimi sau“.

Kas jums kliudo labiau mylėti, būti laisvesniam, brandesniam, atviresniam vykdant Dievo valią? Ar galite leisti toms kliūtims „numirti“? Jei leisite, iš tikrųjų „išsaugosite“ savo gyvybę, nes mirti sau reiškia gyventi Dievui. Iš dalies tai Jėzus ir turėjo mintyse, kalbėdamas apie žmones, desperatiškai mėginančius išgelbėti savo gyvybę. Toks „gelbėjimasis“ susietas su tomis mūsų gyvenimo sritimis, kurioms mes vergaujame. Mėginimas tas sritis išlaikyti „gyvas“ gali atvesti iki mirties. Leisdami joms mirti iš tiesų pradedame gyventi.

Ketvirta, lauk prisikėlimo. Kiekvienas kryžius kokiu nors būdu kviečia naujam gyvenimui. Nežinia, ar Jėzus tiksliai suprato, kas atsitiks po to, kai jis Alyvų kalne save visiškai atidavė Tėvui. Ar jis iš tiesų žinojo, kur tai veda? (Nors ir esama tam tikro išankstinio žinojimo požymių.) Jėzaus iššūkį žydų vadovams: „Sugriaukite šią šventyklą ir aš per tris dienas ją atstatysiu“, apaštalas Jonas laiko jo prisikėlimo pranašyste. Tačiau Jėzaus agonija Getsemanėje ir jo, apleisto ant kryžiaus, šauksmas, regis, sako, kad jis nežino, kokį naują gyvenimą Tėvas jam parengė. Galbūt Velykų rytą Jėzus netgi nustebo. Dėl to jo atsidavimo dovana man atrodo dar nuostabesnė.

Štai kodėl krikščionys tvirtina, kad Dievas sutinkamas prie kryžiaus. Ignoruodami ar tiesiog nepriimdami kryžiaus, mes praleidžiame progą giliau pažinti Dievą. Kryžius dažnai būna ta vieta, kur mes Jį sutinkame, nes mūsų trapumas gali mus labiau atverti Dievo malonei. Daugelis sveikstančių alkoholikų nurodo savo ligos priėmimą kaip akimirką, kai jie pradėjo atrasti naują gyvenimą. Todėl Thomas Mertonas savo dienoraščiuose galėjo rašyti: „Varge Dievas mus moko. Labiausiai apgailėtini žmonės pasaulyje yra tie, kurie nepažįsta vargo.“

Penkta, Dievo dovana dažnai būna ne ta, kurios tikėjomės. Marija Magdalietė tai suvokė Velykų rytą. Panašiai kaip Magdalietei, ir mums kartais reikia laiko suvokti, kad tai, ką patiriame, yra prisikėlimas. Mokiniams buvo nelengva atpažinti Prisikėlusįjį. Apaštalai per Velykas taip pat suprato, kad prisikėlimas neįvyksta tada, kai jo tikiesi. Apskritai jis gali užtrukti metų metus. Paprastai jį nelengva apibūdinti, nes tai jūsų prisikėlimas. Kitiems žmonėms tai gali atrodyti visiškai nereikšminga.

Būdamas jėzuitų naujoku, dirbau ligoninėje Kembridže, Masačusetso valstijoje, su sunkiais ligoniais. Ligoninės kapelionų komanda kiekvieną penktadienį susirinkdavo pasitarti. Viena moteris, vardu Doris, kuri buvo prikaustyta prie neįgaliųjų vežimėlio, pasakė tai, kas mane labai nustebino. Iš pradžių apie savo vežimėlį ji galvojo kaip apie kryžių. Tačiau vėliau pradėjo jį laikyti savo prisikėlimu. Ji pasakė: „Mano vežimėlis padeda man judėti. Be jo nieko negalėčiau daryti. Mano gyvenimas be jo būtų itin niūrus.“

Tai, ką ji pasakė, nešiojuosi jau dvidešimt penkerius metus. Tai buvo taip netikėta, taip asmeniška ir man taip sunkiai suvokiama. Doris kryžius nuvedė ją į jos asmenišką prisikėlimą. Tai buvo priminimas, kad ten, kur pasaulis mato tik kryžių, krikščionis mato ir galimybę iškilti kam nors kitam.

Nuo baimės į tikėjimą

Dievui nėra negalimų dalykų. Prie šios žinios aš sugrįžtu dažniausiai. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kad pirmą savaitės dieną dauguma mokinių iš baimės slėpėsi už užrakintų durų. Po Didžiojo penktadienio įvykių jie buvo įsibauginę. Matas ir Morkus mums primena, kad anksčiau, Didįjį ketvirtadienį, visi jie išsigandę pabėgo iš Alyvų sodo. Tą vakarą Petras išsigynė pažinojęs Jėzų. Jeigu jie buvo įsibauginę dar prieš Jėzų nuteisiant mirti, įsivaizduokite jų reakciją matant jį einantį Jeruzalės gatvėmis su kryžiumi, ant jo prikaltą ir paliktą numirti. Jų vadovas buvo nužudytas kaip valstybės priešas. Ar gali būti ryškesnis baimės įvaizdis, kaip sėdėti už užrakintų durų mirus asmeniui, į kurį buvo sudėtos visos viltys?

Mokiniai ir vėl nepajėgia suvokti, kad jie susitinka su gyvuoju Dievu, su tuo pačiu, kurio žinia Marijai per apreiškimą buvo: „Dievui nėra negalimų dalykų.“ Jie negali matyti toliau to uždaro kambario. Mokiniai nenorėjo priimti, kad Dievas didesnis už jų įsivaizdavimą. Galiausiai, gal jie nepajėgė atleisti, kad Jėzus mirė. Kas galėjo numatyti prisikėlimą? Tačiau galbūt neturėtume taip lengvai pateisinti mokinių. Jėzus nuolatos pranokdavo jų lūkesčius, gydydamas ligonius, nutildydamas audrą, prikeldamas mirusiuosius, tad galbūt jie galėjo tikėtis nenumatyto dalyko. Tačiau nesitikėjo.

Dažnai mes pasijuntame nepajėgūs tikėti, kad Dievas gali būti parengęs mums naują gyvenimą. Sakome, kad niekas negali pasikeisti. Visiškai beviltiška. Taip nutinka, kai mūsų kelionė baigiasi įklimpus nusivylime, kuris kartais gali būti puikybės ženklas – mes galvojame, kad viską žinome geriau nei Dievas, ir sakome: „Jis negali pakeisti šios situacijos.“ Koks tamsus ir pavojingas kelias yra nusivylimas – daug tamsesnis už mirtį. Kas iš mūsų sutinka, kad tam tikros mūsų gyvenimo sritys yra mirusios? Kas mano, kad dalis mūsų šalies, mūsų pasaulio, mūsų Bažnyčios negali atgyti? Kas jaučiasi netekęs vilties, kad kas nors pasikeis?..

Kai galvoju apie prisikėlimą, dažnai grįžtu prie išsigandusių mokinių užrakintame kambaryje. Mes nesame kviečiami jame gyventi. Mes kviečiami išlįsti iš savo slėptuvių ir palydėti Mariją Magdalietę – kartais verkdami, bet visada ieškodami, kad galiausiai naujo Jėzaus gyvenimo aušros nutvieksti, nustebinti ir sužavėti žengtume į džiaugsmą.

Mes esame kviečiami tikėti tuo, ką ji pamatė: Jis prisikėlė.

America, 2014 m. kovas

Iš anglų k. išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Laiškai bičiuliams, 2014 pavasaris-vasara