2014 06 06

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Julian Barnes: „Nerašau floberiškų romanų“

„Manau, kad greičiausiai esu nuleidęs inkarą kažkur Lamanšo sąsiauryje“, – 2000-aisiais interviu sakė rašytojas Julianas Barnesas, kuris britams atrodo labai europietiškas, paveiktas prancūziškumo, o prancūzams – pernelyg britiškas. Kone visą gyvenimą Londone gyvenantis prozininkas bei publicistas yra išleidęs daugiau nei dešimt romanų ir laimėjęs ne vieną prestižinę premiją. Labiausiai jį išgarsino trečioji knyga „Flobero papūga“ (1984 m.), kuri palankiai buvo sutikta ir Lietuvos skaitytojų. Lietuviškai galima skaityti ir dar dvi autoriaus knygas: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ bei „Pabaigos jausmas“.

Jeanas-Paulas Sartre‘as yra parašęs esė pavadinimu „Qu’est-ce que la littérature?“. Kas Jums yra literatūra?

Į šį klausimą yra daugybė atsakymų. Trumpiausias – tai geriausias būdas sakyti tiesą; tai procesas, kurio metu kuriami įspūdingi, puikūs, gerai sutvarkyti melai, bylojantys daugiau tiesos nei koks nors faktų rinkinys. Be to, literatūra yra ir tokie dalykai kaip kalbos malonumas ir žaidimas su ja ar neįprastai intymus būdas bendrauti su žmonėmis, kurių niekada nesutiksi. O būdamas rašytojas galiu pasijusti istorinės bendruomenės nariu, ką gana silpnai jaučiu kaip eilinis XXI amžiaus Britanijos pilietis. Pavyzdžiui, nejaučiu jokių ypatingų ryšių su Karalienės Viktorijos pasauliu, Pilietinio karo ar Rožių karų dalyviais, tačiau jaučiuosi susietas su tų laikotarpių ir tų įvykių amžininkais rašytojais bei kitais menininkais.

Ką reiškia „sakyti tiesą“?

Manau, jog gera knyga – jei nekalbame apie kitas jos savybes, tokias kaip pasakojimo galią, charakterių tikroviškumą, stilių ir panašiai – apibūdina pasaulį, kaip nebuvo daryta anksčiau; skaitytojai pripažįsta ją sakant naujų tiesų apie visuomenę ar tai, kaip elgiamės su savo emocijomis. Tokių dalykų išsakyti nebuvo galima, ypač oficialiuose įrašuose, vyriausybės dokumentuose, žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, net „Ponią Bovari“ pasmerkusieji, norėję knygą uždrausti, pripažino, jog tokio tipo moters portretas tokio tipo visuomenėje yra teisingas, anksčiau literatūroje tokio užtikti negalėjai. Štai kodėl romanas buvo toks pavojingas. Manau, jog dalį literatūros didybės sudaro būtent novatoriška tiesa. Nelaisvose visuomenėse ši literatūros tiesos sakymo prigimtis pasireiškia dar kitaip, kartais net vertinant tai labiau už kitus meno kūrinio elementus.

Visgi literatūra, siekianti sakyti tiesą, gali įgyti įvairių formų: esė, poezijos, prozos, žurnalistikos. Prieš romanų rašymą jau buvote geras eseistas bei žurnalistas. Kodėl ėmėtės grožinės literatūros?

Atvirai kalbant, manau, kad pasakau mažiau tiesos publicistikoje nei grožinėje literatūroje. Užsiimu abiem, mėgaujuosi abiem, bet, griežtai tariant, rašant žiniasklaidoje turi užduotį supaprastinti pasaulį, padaryti jį suprantamą vienu skaitymu. Tuo tarpu grožinėje literatūroje esama užduoties kuo visapusiškiau atspindėti pasaulio sudėtingumą, išsakyti dalykus, kurie nėra tokie tiesmuki, kaip gali pasirodyti iš publicistikos, sukurti tai, kas, kaip tikiesi, atskleis gilesnius tiesos sluoksnius skaitant antrą kartą.

Minėjote, jog buvote godus skaitytojas. Ką skaitėte?

Pirmąsyk perskaičiau „Ponią Bovari“ būdamas keturiolikos ar penkiolikos – angliškai, nors tuomet jau buvau bepradedąs skaityti ir prancūziškai. Anglų kalbos mokytojas davė skaitinių sąrašą, kuris apėmė Europos literatūros klasiką, apie daugelį knygų niekada anksčiau nebuvau girdėjęs. Tuo metu kartą per savaitę turėdavome užsivilkti uniformas ir apsimesti kariais Jungtinėse kadetų pajėgose. Gyvai atsimenu, kaip apžiūros dieną kartu su sumuštiniais traukiau ir „Nusikaltimą ir bausmę“; jaučiausi kaip reikiant nedrausmingas. Tai buvo metas, kai perskaičiau fundamentalius rusų, prancūzų, britų kūrinius. Tolstojus, Dostojevskis, Puškinas, Gončiarovas, Lermontovas, Turgenevas, Voltaire‘as, Montaigne‘as, Flaubert‘as, Baudelaire‘as, Verlaine‘as, Rimbaud. Iš britų literatūros skaičiau daugiau šiuolaikinius autorius: Evelyną Waughą, Grahamą Greeną, Aldous Huxley, T. S. Eliotą, žinoma, Hardy, Hopkinsą, Donne.

O britų klasika: George Eliot, Jane Austen, Dickensas?

Jie atėjo vėliau. Nestudijavau anglų literatūros universitete, tad ir neperskaičiau viso kanono. Eliot „Middlemarch“ veikiausiai yra puikiausias angliškas romanas.

Kada pagalvojote, jog galite būti kitoje barikadų pusėje ir rašyti knygas, kurias kiti norėtų perskaityti?

Buvau kiek vyresnis nei dvidešimties, dirbau prie Oksfordo anglų kalbos žodyno, ir man buvo labai nuobodu. Todėl parašiau literatūrinį Oksfordo gidą – pasakojimą apie kiekvieną rašytoją, leidusį laiką miestelyje ir universitete. Laimė, jis niekada nepublikuotas, nors buvo nupirktas. Po to, kai buvau dvidešimt penkerių, pradėjau rašyti romaną, tačiau procesas buvo ilgas, su daugybe pertrūkių, pilnas abejonių ir demoralizavimo – galų gale tai tapo mano pirmuoju romanu „Metroland“, jis išleistas man būnant trisdešimt ketverių. Taigi procesas truko aštuonerius ar devynerius metus, nepasitikėjau nei romanu, nei savimi. Nemaniau turįs teise būti romanistu.

Jei reikėtų rinktis tarp Balzaco ir Flaubert‘o?

Jei pasaulis būtų pasidalintas tarp balzakinių ir floberinių, priklausyčiau pastariesiems iš dalies dėl to, jog ten daugiau meno. Tam tikra prasme Balzacas – ikimodernus autorius, o „Ponia Bovari“ – pirmasis tikrai modernus romanas, t. y. vientisos kompozicijos. XIX amžiuje daugybė romanų, ypač Anglijoje, būdavo rašomi ir publikuojami dalimis žurnaluose. Romanistai dirbo, spaustuvininkui tampant už rankovės, kad gautų rankraštį. Angliškas „Ponios Bovari“ atitikmuo būtų „Middlemarch“, kuris struktūros ir kompozicijos prasme primityvesnis, manau, jog iš dalies būtent dėl publikavimo dalimis. Esu įsitikinęs, kad visuomenės aprašymu Balzacas prilygsta Flaubert‘ui, tačiau menine prasme – pasakotojo valdymu, style indirecte libre naudojimu – pastarasis atveria naują kelią. „Ponia Bovari“ – pirmas modernistinis romanas, o neužbaigtas „Buvaras ir Pekiušė“, išleistas po mirties 1881 metais – ankstyvojo postmodernizmo pavyzdys. Tai romanas apie sąžiningus, iliuzijas puoselėjančius raštininkus, bandančius suprasti visus žmonijos siekius bei žinias. Žlugus viltims jie grįžta prie perrašinėjimo – tai neįprastai modernu. Antrojoje knygos dalyje skaitytojui pateikiama visa krūva šlamšto, kurio kopijas du veikėjai nusprendė padaryti – fenomenaliai pažangi idėja 1880-iesiems, stebėtinai įžūli.

O kaip dėl kitų romanų, pavyzdžiui „Salammbô“, kurio pats Flaubert‘as nemėgo?

O ne, jis mėgo! Kaip ir mes visi, jis pasakė daugybę prieštaringų dalykų apie savo darbus. Pavyzdžiui, yra pareiškęs, jog norėjo nusipirkti visus „Ponios Bovari“ egzempliorius ir juos sunaikinti, mat manė, kad ši knyga nustelbė visus kitus kūrinius. Tiesą sakant, „Salammbô“ buvo pasisekimas ir socialine, ir literatūrine prasme. Manau, jog „Trys apysakos“ yra vienos puikiausių kada nors parašytų apysakų. „Sentimentalus ugdymas“ – užburiantis, tačiau greičiausiai šimtu puslapių per ilgas. „Salammbô“ – išpuošta keistenybė, kuri įtraukia, ją turi priimti pagal jos diktuojamas sąlygas. Kaip skaitytojui nėra prasmės siekti kompromiso. Dar yra informatyviai nuostabūs laiškai.

Ypač susirašinėjimas su George Sand. Šiandien jos niekas neskaito, tačiau laiškuose ji pasirodo kaip išmintinga, užjaučianti, šviesi.

Esu įsitikinęs, jog tokia ir buvo. Skaitant jų susirašinėjimą dažnai apima jausmas, kad Flaubert‘as teisus, bet George Sand malonesnė. Kartais ir ji teisi – tai priklauso nuo skaitytojo temperamento. Mane labiau įtikina Flaubert‘o estetiniai argumentai, tačiau psichologijos srityje varžybos baigiasi lygiosiomis.

Dabar madinga paimti istorinį veikėją ar įvykį ir aplink jį sukurti pramanytą sistemą. Pavyzdžiui, Penelope Fitzgerald „Mėlyna gėlė“, kurioje remiamasi Novalio gyvenimu ar Patricko Rambaud‘o „Mūšis“, už kurį autorius 1997-aisiais gavo Gonkūrų premiją – paremtas Napoleono Asperno-Eslingo mūšiu. Gal Jūs tai pradėjote su „Flobero papūga“?

O gal Flaubert‘as su „Salammbô“? Ar Walteris Scottas. Flaubert‘o atžvilgiu aš nepaverčiau tikrų dalykų prasimanymais. Bandžiau būti kuo teisingesnis jam.

Romanas, paremtas tikrais istoriniais įvykiais, be abejonės, yra viena dabartinių literatūrinių madų. Tačiau tai nėra labai nauja. Johnas Banville rašė apie vokiečių astronomą Johannesą Keplerį daug anksčiau. Peteris Ackroydas rašė apie poetus Thomasą Chatteroną ir Williamą Blake’ą. Manau, tai yra vakuumo užpildymo klausimas. Dauguma istorinių tekstų skaitytojams atrodo teoriški, perdėm akademiniai. Tiesmukos naratyvinės biografijos taip pat paplitusios, jas negrožinės literatūros mėgėjai ir skaito. Taigi biografinis romanistas smakso gatvėje už kampo, tikėdamasis nuvilioti bent kelis klientus nuo to, kas tiesmuka ir siaura. Anksčiau istoriniai romanai bandė mimetiškai atkurti veikėjų gyvenamąjį laikotarpį, šiandien praeitin žengiama, sąmoningai suprantant viską, kas įvyko nuo to laiko, bandoma sukurti akivaizdesnių sąsajų dabartiniam skaitytojui.

Ar sakytumėte, jog priklausote realizmo tradicijai?

Visuomet maniau, jog etikečių taikymas yra bergždžias bei nemalonus, be to, panašu, kad mums jų jau pritrūko prasidėjus postmodernizmui. Vienas kritikas yra mane įvardijęs ikipostmodernistu – mano supratimu, nuo to nei aiškiau, nei parankiau. Romanas iš esmės yra realistinė forma, net jei interpretuojamas pačiu fantasmagoriškiausiu būdu. Priešingai nei muzika, romanas negali būti abstraktus. Jei jį apninka teorijos ar kalbiniai žaidimai, jis liaujasi buvęs tikroviškas, taip pat ir įdomus.

Tai kelia klausimą apie formą. Esate sakęs, jog kiekvieną kūrinį stengiatės padaryti skirtingą. Man atrodo, kad, kartą sulaužęs tradicinį pasakojimą, turite nepaliaujamai keistis, negalite visąlaik ieškoti naujų istorinių veikėjų ar įvykių, kurie taptų romanų ašimi.

Galėčiau. Atsimenu, kaip septintajame dešimtmetyje mokykloje gabus jaunas ką tik Kembridžą pabaigęs anglų kalbos mokytojas (tas pats, iš kurio gavau skaitinių sąrašą) mums dėstė Tedą Hughesą. Jo pasakymas: „Žinoma, visi nerimauja, kas atsitiks, kai Tedui Hughesui pritrūks gyvūnų“, mums atrodė sąmojingiausias iš visų kada nors girdėtų. Savaime aišku, Hughesui gyvūnų niekada nepritrūko; galbūt jam pristigo kitų dalykų, tačiau ne gyvūnų. Jei žmonės nori rašyti apie istorines figūras, visada jų suras.

Bet argi žmonės nenori išbandyti ko nors nauja?

Ne visai taip. Nesijaučiu suvaržytas to, ką esu parašęs. Šiurkščiai tariant, nesijaučiu įpareigotas parašyti „Tolstojaus smiltpelę“ dėl to, kad parašiau „Flobero papūgą“. Kai rašiau „The Porcupine“ sąmoningai naudojau tradicinį pasakojimą, nes jaučiau, jog koks nors suktumas atitrauktų nuo istorijos, kurią bandžiau papasakoti. Rašytojui romanas prasideda tik tuomet, kai jis randa istoriją atitinkančią formą. Žinoma, galima flirtuoti, sakant: „įdomu, kokių naujų formų galėčiau rasti romanui?“, tačiau tai tuščias klausimas, kol neatsiranda tinkama idėja, ir tie susikertantys formos bei turinio laidai sukibirkščiuoja. Pavyzdžiui, knyga „Talking It Over“ prašyta šiek tiek remiantis istorija, kurią buvau išgirdęs penkeriais ar šešeriais metais anksčiau. Tai tebuvo anekdotas, galimybė, idėja dėl idėjos, kol suvokiau, kad šiai intymiai istorijai reikalinga intymi forma.

Gal dėl rūpinimosi forma kai kurie kritikai Jus lygina su Nabokovu ir Calvino – autoriais, kurie žaidė su forma, kad susikurtų savo prozos erdvę. Ar jie turėjo Jums įtakos?

Įtakas sunku apibrėžti. Perskaičiau beveik viską Nabokovo, kai ką Calvino. Galiu pasakyti du dalykus: pirma, linkstama neigti įtakas. Tam, kad parašyčiau romaną, turiu aspimesti, jog jis ne tik skiriasi nuo viso to, ką parašiau anksčiau, bet ir nuo visko, kas kada nors buvo parašyta apskritai. Tai groteskiška iliuzija bei kvaila tuštybė, tačiau ir kūrybinė būtinybė. Antra, paklausti apie įtakas, autoriai pateikia skaitinių sąrašą, o iš jo jau renkasi skaitytojas ar kritikas. Tai suprantama. Tačiau taip pat man atrodo, kad gali būti paveiktas knygos, kurios neskaitei, idėjos, apie kurią kažkur vos nugirdai. Įtakos gali padaryti ir rašytojas, kuriuo visiškai nesižavi, jei tai, ką jis daro, pakankamai išmintinga.

Vis dėlto yra vienas rašytojas, pirmtakas, kuris Jus paženklino – Flaubert‘as. Ar buvote įsisąmoninęs jo įtaką?

Visgi aš nerašau floberiškų romanų. Labai saugu turėti pirmtaką, kuris ne tik užsienietis, bet ir miręs, ir gana seniai. Aš neabejotinai žaviuosi jo darbais ir skaitau jo korespondenciją lyg tai būtų parašyta man asmeniškai ir publikuota vos vakar. Jo rūpestis dėl to, ką ir kaip romanas gali padaryti, dėl meno ir visuomenės tarpusavio ryšio yra antlaikiškas; jis iškelia visus pagrindinius estetinius bei profesinius klausimus ir triukšmingai į juos atsako. Sutinku su daugeliu jo atsakymų. Tačiau kaip XXI amžiaus anglų romanistas aš atsisėdu prie savo IBM 196c, ir jokiu sąmoningu ar tiesioginiu būdu neprimenu puikaus XIX a. prancūzo, rašusio žąsies plunksna. Romanas, kaip ir technologijos, pasikeitė. Be to, Flaubert‘as rašė kaip Flaubert‘as – kokia nauda dar kam nors taip rašyti?

Pagal The Paris Review parengė Rosita Garškaitė