2014 06 10

bernardinai.lt

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Romualdas Dulskis. Paradigminis Kristaus kvailelio fenomenas Rytų krikščionybėje

Kalba kun. prof. Romualdas Dulskis. Nuotrauka – Ričardo Šaknio. „XXI amžius“.

Rytų krikščionybėje sutinkamas Kristaus kvailelio (gr. σαλός, μωρός) fenomenas išryškina tam tikrus bendrojo krikščioniškojo pašaukimo matmenis. Užsidėjęs kvailio kaukę ir slėpdamas savo dorybes, Kristaus kvailelis įžengia į viešojo gyvenimo sferą. Jo elgesys šokiruoja ir stebina, kviečia susimąstyti ir perkainoti vertybes. Kristaus kvailelis sąmoningai pasirenka marginalinį gyvenimo būdą, tarsi negalėtų (o gal iš tikrųjų negalėdamas) priimti įprastų socialinių standartų ir papročių. Jis nori dalytis likimu tų, kurie „protingosios visuomenės“ išjuokiami ir niekinami.

Kristaus kvailelis jaučiasi pašauktas sekti paniekintu ir išjuoktu Viešpačiu Jėzumi. Daugelį kartų evangelistai pasakoja apie Jėzaus patirtą panieką ir pasityčiojimus. Jėzus buvo išjuoktas karaliaus Erodo ir jo dvariškių (plg. Lk 23, 11), patyrė žydų kunigų ir jų tarnų (plg. Mt 26, 67–68) bei jį saugojusių kareivių žiaurias patyčias (plg. Mt 27, 27–31). Netgi nukryžiuotas jis buvo užgauliojamas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų, seniūnų ir praeivių. Kristaus kvailelis sąmoningai pasirenka beginklį gyvenimo būdą ir nesigina niekinamas ar užgauliojamas. Jis leidžia, kad kietaširdžių žmonių neapykanta išsilietų ant jo.

Kristaus kvailelio gyvenimo nuostata dažnai išreiškiama apaštalo Pauliaus žodžiais: „Μωροί διὰ Χριστόν” („Kvaili dėl Kristaus“, 1 Kor 4, 10). Tačiau galbūt dar tiksliau Kristaus kvailelio gyvenimo pozicija išsakyta Izaijo pranašystės žodžiais, kurie taikomi Jėzui: „Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido“ (Iz 50, 6). Tokią gyvenimo nuostatą gali turėti tik didžios dvasios žmogus. Todėl visai nenuostabu, kad Kristaus kvailelio asmuo atskleidžia mums ne tik šį, bet ir daugelį kitų įstabių bruožų. Pirmiausia tai krikščioniškoji drąsa, Dievo vaikų laisvė, intymi vienybė su Dievu ir evangelinis radikalumas. Dėl šių savybių Kristaus kvailelis gali būti laikomas tikro šventumo ir autentiškos krikščionybės pranašu.

Šis fenomenas nėra vienalytis. Kaip kiekviename pašaukime, taip ir tarp Kristaus kvailelių būta įvairių žmonių. Galima išskirti keturių rūšių Kristaus kvailelius: 1) pasižymėję šventu gyvenimu (dalis jų buvo kanonizuoti), 2) sąžiningi, bet nepasiekę šventumo, 3) apsimetėliai, kurie Kristaus kvailelio įvaizdžiu naudojosi egoistiškiems tikslams, 4) religingi psichiškai nesveiki asmenys.

Šiame straipsnyje aptariamas šventu gyvenimu pasižymėjusių Kristaus kvailelių fenomenas.

Krikščioniškojo sąstingio ir ribotumo pranokėjas

Daugeliu atžvilgių Kristaus kvailelis peržengia įprastą krikščionišką gyvenimo būdą. Jis nepaiso jokių elgesio taisyklių, bet leidžia sau elgtis neįprastai ir net įžūliai. Atrodo, tartum jam neegzistuotų visuotinai priimti etiketo reikalavimai. Jis įeina į kitų žmonių namus nesibeldęs, prekyvietėje pasiima parduodamų produktų ir nueina nesumokėjęs. Netgi leidžia sau tyčiomis vėluoti į šv. Mišias ir provokuojamai elgtis bažnyčioje. Nepaisyti įprastų gyvenimo taisyklių, regis, vienas didžiausių malonumų Kristaus kvaileliui. Šis žmogiškosios egzistencijos transcendavimas augte įaugęs į jo širdį.

Dažnai atrodo, kad Kristaus kvailelis elgiasi chaotiškai ir jo keisti poelgiai neturi jokios prasmės. Vis dėlto taip nėra. Kristaus kvailelis peržengia tai, kas kasdienėje krikščioniškoje egzistencijoje yra ribota. Visų pirma tai ribotumas, kyląs iš krikščioniškojo gyvenimo sąstingio. Tariamai stabili, tačiau iš tikrųjų sustingusi, krikščioniškoji egzistencija yra svetima tikrajai savo pačios prigimčiai. Todėl ji turi būti išjudinta, pastūmėta, sukrėsta. Kristaus kvailelis siekia pranokti kasdienę krikščioniškojo gyvenimo rutiną, ypač savimi patenkintą krikščionišką kasdienybę. Jis bando sulaužyti kiekvieną tikros prasmės stokojančią taisyklę, bet kokį autentiškos artimo meilės stokojantį mandagumą, bet kokį išorinį padorumą ar paviršutinį pamaldumą. Kristaus kvailelis įsitikinęs, kad krikščionio gyvenimas turi turėti ryškų transcendentinį/save pranokstantį aspektą. Krikščionis privalo būti nuolat pasirengęs išaugti iš įprastų savo pamaldumo formų. Juk Dievas nuolatos ugdo žmogų ir kartkartėmis kviečia jį žengti naują žingsnį, tarsi Abraomą išeiti iš „savo krašto“.

Krikščioniui visuomet gresia pavojus „įstrigti“ tam tikrame patogiame krikščioniškume. Neretai šis „įstrigimas“ gali būti pražūtingas arba aiškiai prieštarauti Dievo valiai. Todėl Kristaus kvailelis jaučiasi pašauktas padėti žmonėms žengti žingsnį link naujos krikščioniškojo gyvenimo kokybės. Jis, anot įžymiojo stačiatikių teologo Kallistos Ware, sekdamas apaštalų pašaukimu, palieka ramią kontempliaciją ir grįžta į pasaulio sūkurį.

Nors Kristaus kvailelis yra Rytų krikščionybės fenomenas, tam tikrų analogų galime rasti ir Vakaruose. Pvz., šv. Mikalojus Fliuelietis, kuris sulaukęs penkiasdešimties metų paliko savo gausią šeimą ir tapo atsiskyrėliu. Tam naujam žingsniui Mikalojus subrendo per ilgus pamaldaus gyvenimo metus. Tai, be abejo, buvo taip pat labai neįprastas sprendimas, kuris šiandien veikiausiai būtų įvertintas kaip patologiškas. Vis dėlto Mikalojaus Fliueliečio ryžtas išsiveržti iš įprastų savo gyvenimo ribų vėliau pasirodė absoliučiai teisingas, atitinkąs Dievo valią ir atnešęs gausių vaisių visai visuomenei.

Šv. Mikalojus iš Flue. Wikipedia.org nuotrauka

Krikščioniškosios drąsos ir laisvės liudytojas

Drąsa yra vienas pačių ryškiausių Kristaus kvailelio bruožų. Jis ryžtasi sekti Jėzaus drąsa, kuris mokė: „Būkite drąsūs“ (Jn 16, 33). Drąsa – būtinas krikščioniškojo gyvenimo matmuo. Bailumas iš esmės yra nekrikščioniškas bruožas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“ (Mt 10, 28). Tiesa, Patarlių knygoje tvirtinama, kad „pagarbi Viešpaties baimė yra išminties pradžia“ (Pat 9, 10). Tačiau kaip tik Dievo baimė moko, jog pasaulyje krikščionis nebeturi ko bijoti. Pasaulyje nėra nieko, ko vertėtų baimintis, nes bijoti tegalima ir tereikia tik Dievo. Pasaulio baimė yra pagoniškumo apraiška.

Apaštalų darbuose ne kartą sakoma apie apaštalą Paulių, kad jis drąsiai kalbėjo. Korinto krikščionis jis mokė: „Jūs, brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais“ (1 Kor 7, 23). Be abejo, krikščionis turi teisę jausti priešų, negandų, nesėkmių ir kitokią baimę, tačiau negali jai pasiduoti. Jėzus Getsemanėje atskleidė mums savo baimę ir liūdesį, idant žinotume turį teisę jaustis silpni, o kartais netgi patirti savo bejėgiškumą. Betgi Jėzaus išgyventa baimė ir liūdesys nepakeitė Jo apsisprendimo – įvykdyti Tėvo valią. Tad Jėzus mums yra pavyzdys, kaip būdami silpni vis dėlto galime išlikti drąsūs ir išdrįsti ligi galo žengti tiesos ir meilės keliu. Net jeigu tuo keliu eidami rizikuotume savo gyvybe.

Kaip Jėzus parodė begalinę drąsą prisiimdamas kryžiaus mirtį, taip ir Kristaus kvailelis drąsiai prabildamas žiaurių ir despotiškų valdovų akivaizdoje išdrįsta statyti savo gyvybę į pavojų. Jis nesibaimina kreiptis į kunigaikščius ir karalius priekaištaudamas jiems dėl jų elgesio. Be abejo, Kristaus kvailelis neturi ko prarasti, nes jis jau yra visko atsižadėjęs. Jis neturi šeimos, vaikų, turto, netgi namų, todėl jam lengviau būti drąsiam nei tam, kuriam gali būti pagrasinta susidorojimu su jo šeima. Vis dėlto esminė Kristaus kvailelio drąsos priežastis ne ta. Jis išdrįsta priekaištauti valdovams dėl to, kad negali neatsiliepti į vidinį Dievo Dvasios raginimą. Kristaus kvailelis suvokia, jog kalbėdamas gali netekti savo gyvybės, tačiau jis dar geriau supranta, kad tylėdamas išduotų savo pašaukimą ir prarastų save patį.

Kristaus kvailelio gyvenime išsipildo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3,17). Krikščioniškoji laisvė Kristaus kvailelio elgsenoje pasireiškia itin ryškiai. Atsidavęs Dievo Dvasios vedimui, Kristaus kvailelis nebevaržo savo polėkio daugelyje gyvenimo sričių. Jis rengiasi skarmalais, bendrauja su visuomenės atstumtaisiais; kalba, kas jam šauna į galvą, ir sako tai, ką nori pasakyti, neatsižvelgdamas į situaciją ir aplinkybes. Jis visiškai nesirūpina savo garbe vaidindamas kvailį ir sąmoningai keistai elgdamasis. Kristaus kvailelis yra laisvas nuo susirūpinimo: „Ką žmonės pasakys.“ Jam nerūpi jo geras vardas, veikiau priešingai, jis nepraleidžia progos kartkartėmis apsimesti nusidėjėliu. Tačiau tikras Kristaus kvailelis gali tik apsimesti nu- sidėjėliu, bet niekados sąmoningai nedarys jokios nuodėmės. Kaip tiksliai atkreipia dėmesį K. Ware, Kristaus kvailelis gali būti „ekscentriškas, bet ne amoralus“.

„Kartą keliaudamas abatas Serapijonas ėjo per egiptiečių kaimą. Jis pamatė prostitutę, stovinčią savo namuose. Senis tarė jai: „Lauk manęs vakare, nes aš noriu ateiti ir šią naktį praleisti pas tave.“ Ji atsakė: „Gerai, tėve!“ Ji pasipuošė ir paruošė gultą. Kai atėjo vėlus vakaras, senis atėjo pas ją, įžengė į namus ir paklausė: „Ar jau paruošei gultą?“ Ji atsakė: „Taip!“ Jis uždarė duris ir pasakė:

„Palauk truputį, nes mes laikomės nuostatos truputį luktelėti prieš ką nors darydami.“ Ir senis pradėjo savo pamaldas – psalmių maldas. Po jų dar kitomis maldomis meldė už ją Dievą, kad Jis ją atverstų ir išgelbėtų. Ir Dievas jį išklausė. Moteris stovėjo visa drebėdama ir meldėsi šalia jo. Kai senis pabaigė visą psalmyną, moteris parpuolė ant žemės, o senis pradėjo Apaštalą [Paulių] ir daug skaitė iš jo. Ir šitaip jis pabaigė savo tarnystę. Moteris buvo sukrėsta ir suprato, jog jis atėjo pas ją ne dėl nuodėmės, bet kad išgelbėtų jos sielą. Ji parpuolė priešais jį ir tarė: „Būk malonus, tėve, nuvesk mane ten, kur aš galėčiau patikti Dievui.“ Tada senis ją nuvedė į mergelių vienuolyną ir perdavė motinai. Ir visą likusį savo gyvenimo laiką ji praleido Dievo malonėje.“

Kristaus kvailelis gerai supranta, kad per didelis susirūpinimas savo geru vardu yra rimtas stabdys krikščioniško šventumo kelyje. Žmogus, kuris nuolat galvoja apie tai, kaip jis atrodo, kaip bus vertinamas, kuris nuolat nuogąstauja, kad ko nors nepapiktintų savo kalba ar elgesiu, galų gale tampa suvaržytas ir nedrįsta iš visos širdies sekti Kristumi. Toks žmogus netenka vidinės laisvės ir nebegali gyventi visaverčio krikščioniško gyvenimo. Dėl to sumenksta jo krikščioniškojo gyvenimo liudijimas, kurio jis taip siekė savo tariamai nepriekaištingu elgesiu. Todėl laisvę Kristaus kvailelis laiko daug didesne vertybe už nepriekaištingą reputaciją. Tiktai laisvas nuo vidinio susikaustymo, vidinės baimės ir baimingo susirūpinimo, kad atrodytų nepriekaištingas, krikščionis gali būti imlus Šventosios Dvasios įkvėpimams.

Laisvė nuo vergavimo įvaizdžiui glaudžiai siejasi su pajuokos nebijojimu. Pasirodyti ne iš geriausios pusės, apsijuokti, tapti aplinkinių pajuokos objektu – tai natūraliai kelia baimę kiekvienam žmogui, taip pat ir pamaldžiam krikščioniui. Ši baimė gali tapti dvasinės žmogaus brandos ar net tiesos liudijimo pasaulyje stabdys. Baimė būti išjuoktam gali sutrukdyti asmeniui užimti ryžtingą poziciją tokiose gyvenimo situacijose, kai likti nuošalyje yra tolygu išduoti Kristų. Todėl laisvė nuo baimės būti išjuoktam – viena esminių Kristaus kvailelio savybių. Tai išraiškingai atskleidžia pasakojimas apie šv. Serapijoną Sindonitą ir pamaldžią vienuolę, kuri tikino, kad yra mirusi šiam pasauliui. Serapijonas pasiūlė jai įrodyti savo apsimarinimą: „Jei nori mane įtikinti, jog esi mirusi ir nebegyveni norėdama patikti žmonėms, nusivilk visus drabužius, užsimesk juos ant pečių ir eik per miestą. O aš eisiu lygiai taip pat priešais tave.“

Vienuolė atsakė: „Jei taip padaryčiau, papiktinčiau daugybę žmonių, ir jie sakytų: ji netekusi proto.“ „Argi tau tai svarbu, – tarė Serapijonas, – juk esi mirusi žmonėms, o mirusiajam visiškai nesvarbu, ar kas nors jį peikia, ar iš jo juokiasi, nes jis abejingas viskam.“ Tuomet vienuolė pasakė: „Įsakyk man ką nors kita, nes tokio lygio aš dar nepasiekiau.“ Serapijonas atkirto: „Tad neaukštink savęs, tarsi būtum šventesnė už kitus ir tarsi būtum mirusi pasauliui.“

Klausantis šios istorijos gali išnirti tokio poelgio provokuojantis seksualinis aspektas. Tačiau iš tikrųjų čia kalbama ne apie tai. Serapijonas galėjo pamaldžiajai vienuolei pasiūlyti visai kitokį poelgį, kuris, panašiai kaip šis, reikalautų savęs išstatymo žmonių pajuokai ir visiško savimeilės atsižadėjimo, tačiau nereikėtų apsinuoginti. Vienintelis ir svarbiausias Serapijono siekis buvo parodyti vienuolei jos dvasinį ribotumą, jos „užstrigimą“ savo tariamame šventume. Supratusi Serapijono pamoką ir pripažinusi savo netobulumą – „nes tokio lygio aš dar nepasiekiau“ – vienuolė išsivadavo iš savo tariamo šventumo iliuzijos. Dabar jai atsivėrė krikščioniškojo kelio į tikrąjį šventumą perspektyva.

Šiandien turbūt rastume nemažai žmonių, kurie sutiktų pereiti nuogi centrine miesto gatve. Ar dėl to juos tektų laikyti šventesniais ir laisvesniais už aną vienuolę? Tikrai dėl tokio poelgio jie netaptų šventesni. Bet galbūt laisvesni? Tačiau kokia laisve? Kristaus kvailelių laisvė – tai laisvė Kristuje. Ji kilo iš Dievo baimės ir meilės jam, o šios laisvės tikslas – nebijoti prisiimti nuoskaudas ir paniekinimus dėl Kristaus. Tad mums nėra jokios prasmės bandyti pažodžiui įvykdyti Serapijono užduotį. Tai veikiausiai niekur nenuvestų. Tačiau įsiklausyti į šios užduoties esmę ir suvokti žmogaus laisvės Kristuje mastą būtų kaip tik tai, ko galėtų iš mūsų norėti šventasis Kristaus kvailelis Serapijonas.

Kadras iš filmo „Sala“, 2006 m.

Kristaus kvailelis ir dvasiniai pašaukimai

Kristaus kvailelių būta tiek vienuolių, tiek pasauliečių. Ir vieni, ir kiti savo gyvenimo būdu atskleidė radikalųjį vienuoliškojo pašaukimo matmenį. Galima būtų sakyti, kad jie pranoko vienuoliškąją būtį. Tai gana vykusiai pavaizduota Pavelo Lungino vaidybiniame filme „Sala“ (2006 m.). Pagrindinis herojus tėvas Anatolijus (aktorius Piotras Mamonovas) – atgailaujantis vienuolyno krosniakurys. Jis neturi celės, bet gyvena katilinėje ir miega ant anglių. Jo elgesyje gausu Kristaus kvaileliams būdingų keistenybių. Tačiau Anatolijus turi aiškiaregystės dovaną ir kitų ypatingų charizmų. Filme sugretinamas Anatolijaus ir kitų šio vienuolyno vienuolių dvasingumas. Anatolijus, kuriam patikėtos tiktai menkos vienuolyno krosniakurio pareigos, pranoksta kitus vienuolius savo paprastumu, nuoširdumu, asketiškumu, įžvalga ir charizmomis. Nors visai to nesiekia, savo gyvenimo pavyzdžiu jis tampa iššūkiu kitiems vienuoliams. Akistatos su Anatolijumi dėka vienuoliai suvokia, jog jų atsidavimas Dievui ir pamaldumas pernelyg paviršutiniški.

P. Lungino filmas visų pirma pasakoja atgailautojo istoriją. Tačiau iš tikrųjų jis atskleidžia daug globalesnes krikščioniškosios egzistencijos sritis. Pagrindinis herojus yra ne tik atgailautojas ir Kristaus kvailelis, jis yra krikščionis, kuriam pavyko realizuoti savo pašaukimą. Nors jis neužima jokių svarbių postų nei visuomenėje, nei vienuolyne, jo gyvenimas gyvai liudija Evangeliją. O filme vaizduojama vienuolinė bendruomenė reprezentuoja nedegančią uolumu savajam pašaukimui, tačiau savo statusu patenkintą dvasininkiją. Regis, kad filmo scenarijaus autorius Dmitrijus Sobolevas nesirėmė jokiais realiais istoriniais įvykiais. Vis dėlto filmo siužetas kai kuriais aspektais primena Bažnyčios mokytojo šv. Efremo Siro (apie 306–373) atpasakotą autentišką istoriją apie Aukštutiniame Egipte moterų vienuolyne gyvenusią Kristaus kvailelę.

Rež. Pavelo Lungino filmo „Sala“ (2006 m., Rusija) kadras. Aktoriai Piotras Mamonovas (tėvas Anatolijus) ir Viktoras Suchorukovas (tėvas Filaretas).

Kristaus kvailelis, ar jis būtų vienuolis ar pasaulietis, savanoriškai prisiima vadinamosios baltosios kankinystės gyvenimą. Tuo pasaulietis Kristaus kvailelis tampa panašus į vienuolį. Juk vienuolio gyvenimas dvasinių mokytojų dažnai palyginamas su kankinyste. Ši, baltoji, kankinystė nusileidžia kraujo kankinystei intensyvumu, tačiau ją žymiai pranoksta trukme. Kristaus kvailelis, taip pat kaip vienuolis, savo noru pasirenka „numirti“. Savanoriškumas yra esminė tiek kraujo kankinystės, tiek baltosios kankinystės sąlyga. Paviršutiniškai žvelgiant, galima būtų manyti, kad kraujo kankiniai neturėjo pasirinkimo – jie tiesiog pateko į tikėjimo priešų rankas. Vis dėlto atidžiau tyrinėjant darosi akivaizdu, kad kraujo kankinystėje visuomet yra laisvo apsisprendimo momentas. Šventieji kankiniai turėjo galimybę išvengti kančios ar mirties, tačiau to nedarė, nes buvo įsitikinę savo pasirinkimo teisingumu. Jie nenorėjo gelbėtis nuo kankinystės kompromiso su savo sąžine kaina. Ištikimybė tikėjimui/ Dievui jiems buvo absoliuti besąlyginė vertybė. Kristaus žodžiai, ištarti jo kančios išvakarėse, gali būti dedami į kiekvieno šventojo kankinio lūpas: „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18, 11).

Laisvė yra būtina sąlyga norint žengti evangelinio radikalizmo keliu. Niekas negali būti priverstas rinktis tobulesnio dvasinio gyvenimo. Kristaus kvailelis savo noru pasirenka nuolatinį mirimą, visą gyvenimą besitęsiančią kankinystę. Kai kuriais aspektais ji radikalesnė už vienuoliškąją. Todėl Kristaus kvailelių gyvenimo būdas teisėtai gali būti laikomas ne tik iššūkiu, bet ir pavyzdžiu tiek pašvęstojo gyvenimo asmenims, tiek kunigams. Be abejo, vienuolis ar kunigas neturi tapti Kristaus kvaileliu ar pamėgdžioti jo elgseną. Vis dėlto kai kurie Kristaus kvailelių gyvenimo būdo aspektai – absoliuti vidinė laisvė, bea- todairiška drąsa, benamystė – gali praplėsti ir praturtinti pašvęstojo gyvenimo asmenų ir kunigų dvasingumą.

Kristaus kvailelio spontaniškumas ir vidinė malda

Kristaus kvailelis dažnai elgiasi spontaniškai. O jei jis yra iš anksto ką sumanęs padaryti, jo elgesys aplinkiniams dažniausiai nenuspėjamas. Jam įprasta elgtis ekscentriškai ir šokiruoti paprastus tikinčiuosius. Niekada neįmanoma atspėti, ką jis sumanys. Jo žaismingumas netikėtai gali virsti rimtu pranašavimu, o nekaltas kvailiojimas – aštriais priekaištais. Todėl Kristaus kvailelio visada šiek tiek prisibijoma. Tačiau iš kur kyla jo nenuspėjami poelgiai, jo spontaniški veiksmai?

Kristaus kvailelis nėra atsiskyrėlis. Jis bendruomenės žmogus, nemažai laiko praleidžiantis tarp žmonių. Vis dėlto likęs vienas jis atsideda savo maldoms. Kristaus kvailelio maldos gyvenimas turi būti labai intensyvus, kad galėtų tapti pakankama atrama visiems jo pašaukimo sunkumams. Be glaudaus ryšio su Dievu, be daugelio valandų maldos Kristaus kvailelis nepajėgtų ištverti kasdienės rūsčios askezės, patiriamų patyčių ir gyvenimo kraštutiniame skurde. Tačiau svarbiausia, kad be intensyvios maldos išblėstų jo karštas atsidavimas Kristui ir jo meilė žmonėms. Todėl Kristaus kvailelis visų pirma yra maldos žmogus. Visa jo veika kyla iš jo intymaus ryšio su Dievu. Vedamas Dievo Dvasios įkvėpimų, jis elgiasi nenuspėjamai ir keistai, tačiau tie keisti poelgiai kyla iš dieviškojo įkvėpimo. Todėl jie visuomet prasmingi.

Kad ir ką darytų Kristaus kvailelis – vaidintų kvailį, bendrautų su vargšais ir nusidėjėliais ar tiesiog krėstų išdaigas, – jo širdis visuomet suvienyta su Dievu. Šį savo vidinio gyvenimo aspektą Kristaus kvailelis laiko paslaptyje. Apie savo maldos gyvenimą jis nepasakoja niekam, išskyrus pačius artimiausius draugus, jei tokių turi. Prisidengęs kvailio kauke, Kristaus kvailelis nuslepia ne tik savo aukštą dorybingumą, bet ir savo maldos praktiką bei mistinės vienybės su Dievu patirtį.

Fenomeno reikšmė šiandienei krikščionybei

Esminiai Kristaus kvailelio bruožai – tai kiekvieno krikščionio bruožai. Jie daugiau ar mažiau ryškiai pasirodo kiekvieno sąmoningo krikščionio gyvenime. Skirtumas tik tas, kad Kristaus kvailelio gyvenime jie atsiskleidžia ypatingu būdu. Kristaus kvailelio savitumai – ekstravagancija, demonstratyvus visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas, apsimestinas kvailumo demonstravimas – padaro jį išskirtiniu asmeniu visuomenėje, į kurį nukrypsta visų akys. Jis gali būti mums nesuprantamas, galima įvairiai interpretuoti jo poelgius, tačiau neįmanoma jo nepastebėti. Taip Kristaus kvailelis tampa reginiu krikščionių bendruomenei. Jis tarsi gyvas nuolatinis vieno aktoriaus spektaklis, nejučia patraukiantis aplinkinių dėmesį. „Žiūrovai“ negali likti abejingi: jie arba įsižeidžia, arba stebisi „aktoriumi“, arba niekina jį, arba bando suprasti perkeltinę jo žodžių ir veiksmų prasmę. Kitaip ir negali būti, nes Kristaus kvailelis tampa krikščioniškąja visuomenės sąžine.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kvailumas dėl Kristaus kaip reiškinys pirmiausia plačiai paplitęs Bizantijoje ir vėliau, ypač XVI a., Rusijoje laikui bėgant tapo vis fragmentiškesnis krikščioniškojo pasaulio mozaikoje. Kadangi greta tikrų Kristaus kvailelių visuomet rasdavosi dar daugiau savanaudžių apsimetėlių bei religingų psichinių ligonių, oficialioji Bažnyčia kvailumą dėl Kristaus dažnai vertino labai atsargiai ir net atvirai kritiškai. Vis dėlto turime pripažinti, jog tikrieji Kristaus kvaileliai stengėsi supanašėti su pasaulio paniekintu Jėzumi ir todėl jų pašaukimuose išryškėjo vertingi krikščioniškojo gyvenimo aspek tai. Todėl būtų klaida, jei Kristaus kvailelių fenomeną laikytume tik praeities istoriniu arba svarbiu tik Rytų krikščionybei reiškiniu. Žinoma, nėra prasmės pamėgdžioti Kristaus kvailelių gyvenimo būdą. Vis dėlto šiandien tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionims būtų aktualu integruoti į savo gyvenimą Kristaus kvailelių išryškintus krikščioniškosios egzistencijos aspektus. Tai apsaugotų mus nuo paviršutiniško pasitenkinimo savo krikščioniškumu ir nuo tapimo pernelyg „protingais“ pasaulio išmintimi, kuri Dievo akyse yra kvailybė.

Straipsnis publikuotas Bažnyčios žinių 2013 m. Nr. 8 (398)

Kun. dr. Romualdas Dulskis – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, teologas, religijotyrininkas, kunigas, buvęs Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas. Daugelio mokslo straipsnių ir keleto knygų autorius.