Domantas Razauskas: „Nėra nieko, kas nebūtų Dievas…“

Atsiliepiant į šį raginimą Mažoji studija pradėjo rengti pokalbių ciklą „Pagonių kiemas“. Šį kartą laidoje pokalbis su dainų autoriumi ir atlikėju, poetu DOMANTU RAZAUSKU.

Domantai, esi poetas, taip pat, šabloniškai tariant, dainų autorius ir atlikėjas. Tad kaip viskas prasidėjo?

Kaip būtų paprasta, jei kalendoriuje būčiau pasižymėjęs dieną, kai viskas prasidėjo… Dažniausiai pradžios žmogus neatsimena ir nesvarbu, ar tai būtų sapnas, ar gyvenimas. Man lygiai tas pat ir su kūryba – jei dabar pasakyčiau, kad tais ar tais metais paėmiau į rankas gitarą ir man kažkas parodė akordus – kurčiau ir meluočiau, nes mano atmintis mane apgaudinėja. Tai įvyko, kai man buvo keturiolika, gal penkiolika, gal šešiolika metų.

Vis dėlto kiek metų esi scenoje?

Tai priklauso nuo to, ką vadinsime scena. Nuo pat vaikystės jutau potraukį mikrofonams ir jau būdamas darželinukas į mikrofoną bambėdavau kažkokius eilėraščius. O rimtasis sceninis kelias prasidėjo įstojus į Vilniaus universiteto filologijos studijas, kur susipažinau su a. a. Remigijumi Audiejaičiu. Tai maždaug vyko 2002–2003 metais. Būtent tada ir įvyko pirmieji rimtesni koncertai. Vadinasi, scenoje esu maždaug 12 metų.

Kuri dainas, rašai tekstus bei poeziją. Esu skaitęs, kad pats atskiri dainų bei poetinius tekstus. Taip pat girdėjau, jog nemėgsti dainuojamosios poezijos pavadinimo.

Neturiu nieko prieš patį pavadinimą, man tiesiog pačiame žanre per siaura, jaučiuosi tvankiai. Nuo tradicinių dainuojamosios poezijos atlikėjų, man rodos, skiriuosi tuo, kad daina man yra vientisas ir unikalus kūrinys, iš kurio negaliu lyg su replėmis ištraukti kažkokių eilučių ir jas skaityti. Lygiai taip pat nedrįsčiau imti gero poeto eilėraščio, lyg jis nebūtų pats sau pakankamas ir dar kažkaip jį tobulinti.

Vadinasi, dainą rašai kaip dainą?

Taip, daina gimsta kaip daina, ir man beveik visada būna aišku, kad jei galvoje ar erdvėje kažkas jau sukasi, vadinasi, tai bus daina. O poetu aš savęs nelaikau, tiesiog, kažkada šį bei tą rašinėjau. Taip ir susidėliojo knygutė, kurią man pasiūlė išleisti leidykla. Tai daugiau rinkinys to, ką rašė jaunas Domantas, laikęs save poetu ir idealizavęs visą tą poetinį pasaulį.

Bet, kiek žinau, yra ir kitokių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Vladimiras Vysockis, kurio dainos skaitomos ir klausomos kaip poezija.

Sutinku, ir kaip tik todėl aš nesipriešinu dainuojamosios poezijos žanrui kaip tokiam. Man tiesiog nepatinka ta išankstinė nuomonė, kuri paprastam žmogui šauna į galvą, kai jis išgirsta šį pavadinimą. Paminėjai V. Vysockį, ir aš suprantu, kad plačiąja prasme tai yra poezija. Lygiai taip pat, kaip ir Bobas Dylanas ar Leonardas Cohenas.

Man tavo eilėraščiai atrodo labai autentiški, o autentiški, vadinasi, ir originalūs. Mačiau tave ir scenoje, klausiau, ir scenoje tu taip pat esi labai autentiškas. Bet noriu paklausti šiek tiek provokuodamas – tavo dainose aš girdžiu bent 4 konkrečių autorių aidų – Vytauto Kernagio, Kosto Smorigino, Boriso Grebenščikovo ir Andrejaus Makarevičiaus. Ar aš klystu? Gal šie sutapimai atsitiktiniai?

Tai juokingas dalykas…Pamenu, po vieno koncerto, kai dar grojome su Remigijumi, prie manęs priėjo klausytojai ir sakė – esi prisiklausęs tos ir tos grupės. Kitame koncerte kiti klausytojai sakė, kad man padarė įtakos kita grupė. Tų abiejų grupių gyvenime nebuvau girdėjęs…

Kiekvienas žmogus klausydamasis dainos iš dalies joje girdi tai, ką jis ir nori girdėti – savo patirtį, savo muzikinę istoriją. Aš niekada nebuvau A. Makarevičiaus ir grupės „Mašyna vremeni“ gerbėjas, nors vaikystėje kelios plokštelės gal ir sukdavosi namuose.

Su visa meile bičiuliui K. Smoriginui galėčiau pasakyti, kad tai nebuvo ta muzika, su kuria aš augau, nors pasąmonėje gal kai kas ir yra įstrigę.

V. Kernagis, be jokios abejonės, ypač jo albumas „Akustinis“ buvo labai svarbus. Mokiausi mokykloje, kai ši plokštelė buvo perleista kasetės formatu, ir tai buvo geras šokas visiems, barškinantiems gitaras, kurie neturėjo pavyzdžio, kaip groti ir dainuoti lietuviškai. Tuo metu, maždaug 1996 ar 1997-aisiais viešojoje erdvėje buvo įsigalėjusi pigi ir gašli muzika, kurios nesinorėjo groti. Buvo galima pagroti nebent Andrių Mamontovą, nes „Antį“ ar „Bix“ akustine gitara pagroti labai sudėtinga. O kai atsirado „Akustinio“ kasetė, visi jį puolė groti. Todėl sakyti, kad V. Kernagis padarė man įtakos, tas pat, kas sakyti kad Bachas paveikė kažkokio konkretaus kompozitoriaus kūrybą. Juk jis padarė įtakos visiems kompozitoriams. Tad, be jokios abejonės, V. Kernagio gitaros skambesys, akordų slinktys man buvo svarbios. Lygiai taip pat, kaip ir pažintis su poezija – M. Martinaičiu, S. Geda – vyko kaip tik per V. Kernagį, man dar mokantis mokykloje.

Neneigsiu, kad B. Grebenščikovas yra mano mėgstamas kūrėjas. Gal net ne mėgstamas… Įsivaizduok eglių girią, kurioje šalia vienas kito auga du vieniši berželiai, ir šaknimis, per eglyną, jie vienas kitą jaučia. Jiems net nereikia kalbėti, sakyti patinka-nepatinka, užtenka to, kad jie yra šalia vienas kito su panašia pasaulėžiūra, mąstymu… Negaliu pasakyti, kad mane formavo B. Grebenščikovo kūryba, bet man patinka jo dainos, jo laikysena man artima. Tačiau kai žmonės man sako, jog mano kūryboje daug B. Grebenščikovo, aš pasiteirauju, ką jie tuomet girdi, kai klausosi B. G. Pavyzdžiui, Artiomas Troickis sakytų, kad girdi Bitlus, B. Dylaną, Donovaną…

Iš esmės kiekviena muzika turi savo intertekstą. Literatūroje tai savaime aišku ir priimtina – skaitydamas, tarkime, Umberto Eco, matai, kaip veriasi įvairiausi intertekstai nuo scholastinės filosofijos iki Pietų Amerikos prozos. Tuo tarpu muzikoje, jei pamėginsi sužaisti kažkokiu motyvu ar specialiai sukurti dainą B. Dylano maniera, būsi apkaltintas vagyste. Muzikinė autorystė yra sąlygiškas dalykas. Iš esmės nieko naujo, kas visus nustebintų, negali sukurti, todėl belieka mėgautis tuo, ką darai, ir tiek.

O įtakų yra galybė – aš visą gyvenimą klausiau ir šiandien tebeklausau labai daug muzikos. Jaučiu didelį džiaugsmą pasikalbėti su žmonėmis, kurie yra atviri įvairiai muzikai, nėra visko susidėlioję į sau patogias lentynėles – čia bardai, čia B. G., čia dar kažkas…

Žvelgiant į tave scenoje matyti, kad mėgsti muziką, ir tau tai labai patinka…

Kai mes grojame akustinius koncertus, yra vienaip, kai grojame su grupe, tai labiau panašu į roko koncertą, kai groju vienas – viskas trečiaip. Tad labai sunku kalbėti apie ištisinę giją.

Arba, štai Bitlai, juk jie taip pat nėra vienalyčiai, ten pilna skirtingų muzikinių žanrų, požanrių ir tipų: gali jiems prikaišioti kad kopijuoja rokenrolą, psichodeliką, regį ir t.t. Ten yra visko. Lygiai taip pat ir aš niekada nemėgau užsidaryti ir apsiriboti vienu žanru – nuo šiol kursiu ir dainuosiu tik bliuzą…

Tu mėgsti tai, ką darai…

Besąlygiškai.

Tiek tavo poezijos, tiek ir dainų tekstuose yra nemažai religinės prasmės ieškojimų. Kaip pats save apibūdintum – esi agnostikas, ieškantis, o gal nenorėtum apie tai garsiai kalbėti?

Apie viską galiu kalbėti garsiai, jei jau apie tai kalbama. Tačiau labai sunku tokiame kontekste save apibūdinti, nes apie save negalvoju kaip daiktą, kurį reikia su kažkuo identifikuoti.

Bet koks tavo santykis su pasauliu?

Mano santykis su pasauliu yra labai gyvas ir priklauso nuo paties pasaulio. Nemėgstu žmonių, kurie iš anksto apsibrėžia, kokie jie bus, ir pagal tą šabloną stengiasi gyventi ir formuoti savo vertybines sistemas. Aš labai dažnai keičiu savo požiūrį bei nuomonę, nes daug ko nežinau… Kai apsimeti, kad žinai, nors iš tiesų nežinai, tuomet kaip avinas įsikibęs bandai laikytis tos savo tiesos. O aš sužinau kažką naujo ir man apsiverčia viskas, ką iki tol maniau esant teisinga. Ir kas tuomet tas „aš“, tvirtas pagrindas po kojomis?

Be abejo, dievoieška ar savieška, prasmės ieškojimai yra esminiai dalykai mano gyvenime. Iš esmės kiekviena daina ir eilėraštis yra tai. Nors vadinti tai dievoieška… gal ir tikslu, nors gal ir ne visai, nes ieškoti nelabai ir yra ko, juk iš esmės viskas jau yra…

Aš ne ieškau, o stengiuosi išgirsti, nusivalyti visą purvą, kuris yra manyje susikaupęs, kad ta skaidri, gryna materija, iš kurios esu padarytas – Viešpats Dievas – eitų per mane, skleistųsi… Nereikia nieko ieškoti, viskas jau yra manyje ir aš esu jame. Mano tikslas nėra kelias ar ėjimas, bet bandymas per muziką, meną, poeziją nusivalyti visa tai, kas nereikalinga.

Tai jei tave koks nors statistinės apklausos berniukas ar mergaitė priremtų prie sienos ir paklaustų, kokia tavo konfesija, kas tu esi, ką atsakytum?

Pasakyčiau, kad esu katalikas, nes esu krikštytas, priėjęs Pirmosios komunijos, buvau auginamas kaip katalikas ir katalikiškoje šeimoje. Todėl jei konfesiją suvoksime formaliai, statistiškai, tuomet taip – esu katalikas.

Bet nesi ordinarinis katalikas, kuris laikosi liturginio kalendoriaus, sekmadieniais eina į šv. Mišias?

Ne, tikrai nesu toks. Tačiau ir nesu toks, kai paauglystėje šaukiau, jog čia yra blogybės, Bažnyčios hierarchija yra blogai, o nuodėmės išvis nėra… Nesu toks, nors pažįstu taip šaukiančiųjų… Aš mielai lankausi bažnyčiose, man labai artimi kai kurie katalikiški ar krikščioniški ritualai. Kai kurie gal tolimesni. Tačiau nebėgu tolyn nuo Bažnyčios, atvirkščiai, kuo toliau, tuo labiau mane į ten traukia.

Teisybės dėlei galiu pasakyti, kad esu sutikęs žmonių, kurie katalikybę suvokia gana tamsiai ir ribotai, todėl ne visada su jais randu apie ką kalbėti. Kai žmogus žegnojasi, vos išgirdęs paminint budizmą, piešia tave kaip šėtoną ir paklydėlę… Bet palauk, o tie du su puse milijardo, kurie nėra krikščionys, ar jie nėra žmonės?

Nėra blogų konfesijų, nėra blogų religijų, yra tik paklydę žmonės, ir čia kiekvienas tikėjimas yra pagalba. Kabinimasis į kelią, dievoiešką, ar savęs valymą yra gerai, ir ne taip svarbu, ar tai budizmas, islamas, krišnaizmas ar skirtingos krikščionybės atmainos… Viskas yra žmoguje ir nuo žmogaus priklauso, svarbu, kaip tai interpretuosi, kaip išnaudosi. Juk net tyriausią daiktą gali išnaudoti savo blogiems kėslams, ir jis taps nieko vertas…

Kai tu savo poezijoje rašai žodį Dievas, tu turi galvoje asmenį?

Tai yra gan sudėtingas klausimas. Kažkada, pamenu, mokykloje, o gal universitete analizavome Aido Marčėno knygą „Angelas“. Ir mokytoja bandė brėžti hermeneutinę liniją – jei jau čia angelas, visą knygą turime interpretuoti per religinę prizmę. Kadangi Aidas nuo mano vaikystės yra pažįstamas, mano tėvų bičiulis, aš jo paklausiau, kaip čia yra. O jis atsakė – tu paklausyk, kaip šis žodis gražiai skamba, kiek jame akustinio krūvio ir jėgos…

Iš esmės mano santykis su žodžiu „dievas“ nėra vien akustinis, tačiau čia slypi ir nemaža dalis to. Kartais pats žodis nevalingai rašosi, peršasi vien todėl, kad jis toks galingas, toks akustiškai pilnas ne tik garso, bet ir energijos. Todėl šio žodžio ištarimas mane visada supurto, sukrečia. Neatsitiktinai yra religinių judėjimų, kurie meldžiasi vien tik kartodami Dievo vardą.

Kita vertus, šį žodį visada rašau ne šiaip sau. Po šiuo žodžiu yra viskas. Nors nėra asmens, sėdinčio ant debesėlio, bet… yra ir tai. Juk išties nėra nieko, kas nebūtų Dievas…

Ši pozicija primena panteizmą.

Mano patirtis man neleidžia kitaip manyti. Nesugebėjau sau rasti nė menkiausio įrodymo, kad kažkas šiame pasaulyje nebūtų Dievas ar dieviška. Mūsų mąstymas uždeda tam tikrų klišių, išvedžiojimų, tačiau iki to, iki randantis protui, kuris greitas viską suskirstyti į dogmas, religijas, arba teisus–neteisus, iki tol viskas yra Dievas. Absoliučiai.

Mane asmeniškai krikščionybė traukia todėl, kad tikėjimas liudijamas kaip Dievo įsikūnijimas. Kadangi Jis įsikūnijo – Jis visada yra su mumis. Galiausiai Jis mus atpirko, todėl yra už kiekvieną žmogų. Mėgstu amerikiečių pamokslininko Ricko Joynerio mintį, kad daugybė grupių savinasi Kristų – už ką Jis, su kuo – žinoma, su mumis… Tačiau Kristus yra už kiekvieną. Ši mintis šiek tiek susijusi su tuo, ką pats ir kalbi.

Kažkas yra sakęs – ko Jūs laukiate sugrįžtančio Mesijo – juk Jis niekur nebuvo išėjęs, Jis yra kiekviename iš mūsų. Kristaus mokymas man yra labai artimas, ir aš nematau jokio skirtumo nuo kitų didžiųjų ir šviesiausiųjų pasaulio mokymų bei filosofijų, tarkime, nuo Budos. Niekas čia neprieštarauja. Tai yra tyra, absoliuti meilė. Taškas. Visa kita yra išvedžiojimai ir, kaip pats sakei, mūsų noras pritraukti, pasinaudoti… Bet meilė yra išeities taškas. Dėl to aš kartais prisibijau Šventojo Rašto, ypač Naujojo Testamento interpretatorių, kurie aiškina, kaip reikia teisingai suprasti Kristaus žodį ar kažkurį Jo poelgį. Atsiverčiu Naująjį Testamentą, paskaitau, ir man ten viskas aišku – tai yra besąlygiška atjauta ir besąlygiška meilė…

Kartais gali nustebti pasiklausęs, ką žmonės kalba apie knygas, net nebūtinai Šventąjį Raštą. Atsimenu vienos knygos pristatymą, kur nesupratau, ar kritikas tikrai kalba apie tą pačią knygą, kurią skaičiau ir aš… Išties, juk visada norisi paprasto ir nuoširdaus santykio tiek su tekstu, tiek su žmogumi, tiek ir su pasauliu. Ko galėtum mums palinkėti, kad tas santykis būtent toks ir būtų?

Galiu palinkėti kiekvienam pasistengti, kiek tai įmanoma, nekurti išankstinių nuomonių ir nuostatų nei apie žmogų, nei apie tekstą, nei apie bet kokį gyvenimo reiškinį. Jei tu atsiverti knygą ir ją skaitai būdamas švarus – tabula rasa – viduje, tuomet ir tampi ta knyga, tu ją perrašai, ir jokios nuomonės nei interpretatoriai negalės tau jos sugadinti.

Lygiai taip pat ir su žmogumi – jei susitinki ir susidarai išankstinę nuomonę iš jo auskaro, subintuotos rankos, abito, ilgų plaukų, bet ko, kas tau nepatinka jame, tuomet uždarai duris, statai tvorą, renti kalėjimą.

Todėl noriu palinkėti, kad tų tvorų būtų mažiau, o kuo daugiau būtų atviro, tyro požiūrio be išankstinių nuomonių. Užsilipę ant kalno mes apžvelgiame gražų slėnį be jokių šiukšlių, tad ir linkiu mažiau šiukšlių.