2014 06 13

bernardinai.lt

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Eugenijus Ignatavičius. Pavasaris. Sugrįžo paukščiai, o Palendriuos Kukučio negirdėt…

Evgenios Levin nuotrauka

Nuotrupos atminų, pasakytų maironiečiams, minint Marcelijaus Martinaičio pirmąsias mirties metines Vilniaus universitete Donelaičio auditorijoj ir iškilmėse Jo vardu pavadinant biblioteką Raseiniuose.

Erdvėja kertami miškai,
Retėja artimi draugai:
Lieki tik vienas prieš save
Palaipsniui tampantis erdve.
E. I.

Negaliu susitaikyt su mintimi, kad į tradicinę maironiečių sueigą universiteto Donelaičio auditorijon jis nebeateis… Norėtųsi manyti – vėluoja, į Vanagines laiku neatvyko autobusas, pasikeitė eismo tvarkaraštis ar namuose kas nors…

Luktelkim valandėlę, kaip ir pernai minint Maironio jubiliejų, atsivers durys ir pasirodys „dievdirbio skobtu veidu“, aukštas, tiesus, susikaupęs Marcelijus. Nusiėmęs velvetinę, pasilabins ir, suskliaudęs ilgapirštes staliaus ar muzikanto rankas, prisės kuo nuošaliau… O paskui dešine parėmęs smakrą, Rūpintojėlio poza, įdėmiai stebės ir klausysis, ką kalbame apie jo kūrybą, ar nors kiek išmanom ir jaučiam tai, ką jis išgyveno prieš imdamas į rankas plunksną. O gal jis nė negirdės mūsų žodžių, mintyse keliaus į Kalnujus, užkopęs į aukščiausią Pilkalnio kalvą, gėrėsis Jurbarko vieškeliu, prisimins Jurodo dvarą, Davainį, Žuveliškes, užminuotus bulvių laukus, aplankys tėvų kapą Kalnujų parapijos kapinėse, kuriose po kulkų ir skeveldrų paženklintu kryžium ilsisi ir mano seneliai. Sekmadienį, po mišių, iš paties nugriautos, jau nesančios trobos su kaimynų vaikais išeis meškerioti į Kalnupį, gal pasieks net Šlyną, tą pačią, vaikystėj didžiausią pasaulyje upę, per kurią, išsiliejus potvyniui, tebeplaukia iš ganyklų parvesti arkliai. Prie Viršilikių pušynėlio, kur eidavom vaivorauti, tebestovi Vaičekauskių ūkelis, kieme bėgioja klasėje pati gražiausia mergaitė, ilgakasė, mėlynakė, besišypsanti Antutė, net nesapnavusi, kad mudu abu į ją slapčia įsispoksoję… Ši paslaptis išaiškės tik po daugelio metų, išsišnekėjus su Marcelijum apie gimtus kraštus, smagiai prisimenant ir jos vardą… Marcelijus linksmai kikena… Nebuvom pažįstami, o žavėjomės ta pačia Antute. Jis, lankydamasis Raseiniuose jau kaip poetas, o ne telegrafistas, ne kartą ją buvo sutikęs. Paklaustas, kaip mudviejų svajonė atrodo dabar, Marcelijus tik mosteli ranka: „Geriau nesusitikti. Nėra jau mūsų Antutės – sena, raukšlėta, pastorėjusi boba.“ Ką padarysi –­ ir mes jau nebe tie.

Mus rišo ne tik Kalnujų parapija ar už Dubysos tekanti saulė, tas pats patrankų gausmas, padangėj naktį šviečiančios karo lempos, tie patys Raseinių maušos ir fleišeriai su adatom, siūlais, norvegiškom silkėm, čerkaso audeklu ir skarom ne kartą iš raseinkelio brikelį suko į mūsų kiemus. Tuos pačius fleišerius ir maušas jų sores, idesas ir vaikus atmintiną 1941-ųjų ketvirtadienį – tradicinę turgaus dieną, su tėvu eidamas Bandinės link, prie Fleišerio kieme palikto vežimo su arkliais, netoli Žemaičio paminklo išvydau geltonom žvaigždėm ant nugarų stovinėjančius vyrus ir moteris su vaikais, jų tarpe net pažįstamus žydukus, saugomus keleto ginkluotų. Marcelijų to ketvirtadienio vakarą apėmė siaubas, išgirdus Žuveliškių dauboj šūvių tratėjimą, kraupius agonijos apimtų žmonių riksmus, beviltišką šauksmą –­ gyventi…

Mūsų kaimynų pagrabuos ar per gavėnią giedant žemaitiškus kalnus vedė tas pats pramatorius Vysmantas iš Beržtų, mamų ratelius taisė auksinių rankų meistras Šliburis, rudenį sėmenų aliejų tėvai spaudė Joniko aliejinėj… O kunigas Brazaitis beveik visą gyvenimą ganęs Kalnujų parapijos aveles, fronto ugny sugriuvus bažnyčiai, persikėlęs į Rudaitynę Kebiškėse, seno mūsų akyse, Mišių metu vangiai tardavo lotyniškus žodžius, o pamoks­lą sakydavo užsimerkęs, snausdamas. Tie patys pavasario gandrai ir rudens gervės praskriedavo virš mūsų vaikystės namų, o vasaros vakarais, gerai įsiklausę, girdėdavome to paties kukučio lupnojimą Palend­rių pelkėse…

Keistai pasikeitė vaikystės keliai. Pro jo namus, Paserbentį, takučiu, dirbamų laukų ežiomis, iš Užraguvio pro Artelių ir Kebiškių kaimus, perbridus Kalnupį, pro Šauklius su mama eita į dangų remiančią, švytinčią ant kalvos Kalnujų bažnyčią. Būta net atlaiduos, įsikibus tėvui į ranką, klausytasi negirdėto pamoks­lo iš sakyklos, įtaisytos po klevais, kapinių pakrašty… Kunigas tarsi pasaką sekė apie šiltuosius kraštus, kur smėlynuose auga palmės, pusnuogiai žmonės maitinasi pieno riešutais, medžiuose laipioja beždžionės, o per dykumas –­ kupranugarių karavanai, tuose kraštuos keliauta ir švento Juozapo, vedino asiliuku, ant kupros nešusiu šv. Mariją su kūdikiu ant rankų. Kaimo vaikui, neišlepintam knygų, tokie vaizdai – lašantis korių medus. Negalėjo tuose atlaiduose nebūti ir Marcelijaus. Bet nesusitikom. Gervinėse, mokykloj, įrengtoj Gailiaus ūky, kurioj Marcelijus baigė septynmetę, lankiausi tik keletą kartų… O Marcelijus kasdien šiaušdavo tolimą kelią, siekdamas Stonų ganyklas, apeidamas pelkes, Margirio dvaro prūdus, lieptais – per Kalnupį ir Šlyną. Manoji mokykla –­ Aukštašlyny, Globikių troboj. Abi mokyklos sutarė drauge paruošti vaidinimą „Tariamas ligonis“. Mokytoja Šukevičiūtė Eleonora mane su keletu antrokų atvedė repetuoti Karstadirbio rolės… Tačiau po pirmos repeticijos, sužinojęs, kad kitąsyk reikės eiti vienam su mokytoja, išsigandau – apie ką reikės kalbėti su ja tokį ilgą kelio tarpsnį? Slapta pabėgau. Tada gal būč ir susitikęs Marcių, bet artistas dingo krūmuose…

Susitikom Vilniuj. Daug kartų, susirinkimuos Rašytojų klube, mieste, išvykose. Vieną vakarą pas mane, Daukanto gatvėj, susirinkęs būrelis literatų: Aputis, Radzevičius, Šaltenis, Savukynas, Kernagis – tada pradedantysis poezijos bardas, kalbėjom apie literatūrą, teatrus, politikavom, o Marcelijus, jau garsėjantis poetas, neseniai grįžęs iš Prancūzijos, pasakė. „Ten šitokių kalbų – apie tėvynę, laisvę, tautos išlikimą, kuo gyvenam mes, jau niekas nešneka ir negalvoja…“

Paskui keliai artėdavo ir toldavo. Sklido legendos apie Marcelijaus išdaigas, kaip prie centrinio pašto įlipęs į liepą, įtikinamai lodamas šuns balsu prisišaukė miliciją, bet nebaudė už viešosios tvarkos pažeidimą, nes jo lojimas pranoko klasikines šunų melodijas… Visada laukdavom susitikimo su Marcelijaus eilėm… Jo posmai dvelkė pavasario gaiva, artimi širdžiai, ypač kai užsimena apie Jurbarko vieškelį, Kalnujus, Žuveliškes, Gervines. Šlyną… Man – nuo vaikystės įprastos vietos, o jo eilėse, rodos, atpažįstamos – apipintos žavinčiom pajautom, kaip devintinių berželiais papuoštos kaimo pirkios, kvepėjo namais, ilgesiu, begaliniu artumu. Kuo toliau tuo labiau Marcelijus augo, brendo, darėsi labiau savas, kalbantis ne tik apie savo, bet giliai įsibraunantis į kitų ir į mano gyvenimą. Poetas – visada daugiau negu pažįstamas, kraštietis ar bičiulis. Blanko visi kiti klasikai, stelbė jo talentas, sugebantis prasismelkti po būties žieve, subtilus ir jautrus papras­tumas, netikėti pastebėjimai, šmaikštūs juokų kūlversčiai… Po išo­riniu paprastumo lukštu ribuliavo gyvosios poteksčių gelmės. Žodžiai, it debesėliai dangumi, lengvai plaukiantys iš kaimiečio sielos versmių, vienas su kitu glaudžiai sukibę…

Paskutinį kartą susitikom knygų mugėje. Pakvietė prisėsti. Pasivaišinom. Pasigyriau, jog dažnai keliauju Molėtų plentu į Ažušilius pro jo Vanaginę. Senokai bebuvau. Primenu, kaip vienąsyk su Donatu Katkum, neradę nieko namuos, susigundėm lysvėje iš koto griūvančiom jo braškėm. Nenuraškius nė vienos uogos, netikėtai užklupo žmona Gražina. Gavę moralų, dėjom į kojas… „Tai ko neužsuki, važiuodamas pro šalį, juk esi buvęs, žinai, kur gyvenu – Vanaginės „rotušėj“. Priminė namo numerį. „Būtinai užvažiuosiu – pasiilgstu. Norėč daug ką pakalbėt apie tavo „Mes buvome“ ir šiaip – apie Raseinių Magdę, Grybą, Kalnujų krašto pažįstamus, partizanus, stribus, vaikystėj išgyventą tą patį karą ir pokarį, Vaičekauskų Antu­tę, greit pralekiantį gyvenimą…“ Tebevažiuoju… Ties pėsčiųjų perėjos ženklu į Vanaginę pristabdau automobilį, o gal pasirodys jis… Dieve, kaip knieti pasukti vairą dešinėn pamiškės kelučiu, dar kartą išvysti Marčiaus išgražintą iš Paserbenčio parsigabentą tėvų trobą. Deja, širdį persmelkia neįvykdytas pažadas, graužatis dėl atidėliojimų. Kaip dažnai užmirštam, kad laikas ne visada mūsų rankose. Juk šia pamiške eidamas Marcelijus ir įspaudė pėdas:

Kalėdų rytmetį
sniegas kvepia prakartėlės šienu…
Jis užklojo rudens piktadarybes:
viskas apsnigta balta…
…………………………………………….
Už manęs mano pėdos sniege
lyg ir ne mano, kažkieno kito
šią naktį Atėjusio…

Ant Kalnujų kalvos vėl dunkso Marcelijaus rūpesčiu patvarkyti, atminčiai prikelti bažnyčios griuvėsių likučiai… Kaip ant pjedestalo, jo talentu iškeltas šis ilgus dešimtmečius snūduriavęs mažai kam žinomas Žemaitijos pakraštys: Žuveliškės, Serbenta, Kalnupis ir Vadžgirio miškai. Marcelijus su meile ir įsijautimu išrovė juos iš užmaršties ir paliko gėrėtis kitiems. „Tolstantis“ nutolo neužmatomai toli. Tebematau tik, nelyginant Stradivarijaus, Jo šiltas, lanksčias, didžio talento rankas, kurios, padėjusios plunksną, sukniubo viena ant kitos, kaip nunokusios rugio varpos ar peteliškės, žiemos miegui suskliausdamos sparnus. Giliam karste šimtais kartų sutiktas ir apglėbtas pavargęs Kalnujų kunigaikščio kūnas Šventų Jonų bažnyčioj ant altoriaus pakylos…

Negrojo gedulo maršų, į gilią smėlio duobę iš dangaus viena po kitos skubėjo atsisveikinti balandžio snaigės, drąsesnės leidosi drauge, norėdamos pašviesti Tave užgriūvančią tamsą. O gandrai, Paserbenty neaptikę Marčiaus, Antakalnio danguj sparnais išpynė garbės vainiką, iškeliavo atgal –­ tęsti Tavo parašyto gyvenimo…