Škotas, gavęs nuo Dylano ir davęs bitlams

Priešingai nei Dylanas, škotų kilmės dainius Donovanas mūsų šalyje niekada nebuvo gerai žinomas, klausomas. Nebuvo jo standartiniame sovietiniame „Bitlų“, „Doorsų“, „Cepelinų“, „Rolingų“ ir kitos „estrados“ plokštelių rinkinyje, kurį galėjai rasti daugumoje Sąjungos melomanų spintelių bei sekcijų.

Iš kelių šviesaus atminimo melomanų esu girdėjęs, jog prieš 40 metų Rytų bloke žinoti ir klausyti Donovaną reiškė turėti ypač subtilų skonį, domėtis transcendentiniais dalykais. O tie dalykai dažniausiai reiškė „sąmonės plėtimo“ eksperimentus, domėjimąsi Vakaruose tuomet ypač išplitusiomis įvairiomis meditacijos, psichodelinėmis meno formomis.

Tiesa, psichodelika Rytų bloke labai dažnai iki šiol suprantama kaip kažkas ypač pinkfloydiškai erdvinio, kaip kreivos ir nesibaigiančios elektrinės gitaros improvizacijos, arba kaip „The Beatles“ muzikiniai eksperimentai.

Tačiau tuo metu (7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje) JAV ir Didžiojoje Britanijoje klestėjo akustinė psichodelika, psichodelinis folk. Iš esmės tai ramios baladės, sukurtos remiantis amerikietiškos folk arba keltiškos muzikos tradicija bei atliekamos pritariant akustine gitara. Kas jas skyrė nuo žaibiškai išplitusios Dylanomanijos, padariusios įtaką visam ateities rokui ir popmuzikai? Tai, jog šie kūriniai nebuvo įprastos meilės, protesto dainos. Tai buvo dainos, nukreiptos į savęs paieškas, atliepiančios hipių judėjimo dvasines praktikas, atsargiai įtraukiančios Azijos, Pietų Amerikos ir Afrikos tautų etninės muzikos elementų.

Donovanas buvo viena ryškiausių asmenybių šiame judėjime. Ne tik ryškiausių, bet ir intelektualiausių, poetiškiausių.

Truputėlį gaila, kad Rytų bloke jo ilga, be galo spalvinga ir įdomi muzikinė karjera nepadarė tokios įtakos tolesnei muzikos raidai, kokią ji padarė Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Nors vieną grupę, ypač aiškiai paveiktą Donovano kūrybos, manierų, harmonijų, įvardyti galima. Tai „Akvarium“. Boriso Grebenščikovo ankstyvoji akustinė psichodelika neatsiejama nuo Donovano ir ankstyvosios „T.Rex“ kūrybos. Net B.G. vokalo vibracijos atėjusios iš ten.

Beje, čia reikia paminėti, kad Donovanas unikalus savo balansavimu tarp folk muzikos ir glam rock. Yra kažkoks bendras vardiklis, siejantis geriausią Donovano, „The Velvet Underground“ ir ankstyvąją akustinę Marco Bolano kūrybą. Vienintelis glam genijus Davidas Bowie kažkaip netelpa į šią kompaniją. Nors kur jis apskritai telpa…

O štai kalbant apie Donovano įtakas Vakaruose, jį galima pavadinti vienu įtakingiausių muzikantų per visą istoriją. Jau vien dėl to, kad juo besąlygiškai žavėjosi „The Beatles“, tuo, kad jis 1968 metais išmokė Johną Lennoną akustinės gitaros „fingerpicking“ grojimo technikos, tuo, kad jis buvo vienas pirmųjų (jei ne pats pirmasis) Didžiojoje Britanijoje į radijo stotis ir dideles scenas sugrąžinęs tradicinę muziką.

Beje, Donovano įtaką „Bitlams“ sunku pervertinti. Tiek Paulo McCartney „Blackbird“, tiek George’o Harrisono „While My Guitar Gently Weeps“, galima sakyti, beveik visas „White Album“ buvo sukurtas Donovano įtakoje. Tai yra pripažinęs G. Harrisonas. Viename interviu jis sakė, kad „Baltasis albumas kiaurai persunktas Donovano“. Pats škotas juokauja, kad Indijoje kaip tik jis išskyrė Bitlus, mat išmokė Lennoną gitaros triukų, kurių negalėjo parodyti McCartney, mat šis yra kairiarankis.

Tačiau vienas šešėlis Donovaną persekiojo nuo pat jo karjeros pradžios ir seka jį iki šiol. Jis nuolat vadinamas „antruoju po Dylano“.

Taip, pirmieji Donovano kūrybos bandymai buvo jei ne Dylano manieros kopijavimas, tai mažų mažiausiai siekis Didžiojoje Britanijoje sukurti kažką labai panašaus. Jis tobulai perėmė ne tik Dylano meilės dainų poetiką (atmesdamas aštresnes protesto dainas), bet ir aprangos, šukuosenos stilių.

Visa Britanijos spauda tuo metu mirgėjo antraštėmis „Mes turime savo Dylaną“. Ir sutapk tu man, kad būtent tuo metu, 1965-aisiais, į Angliją atvyko tikrasis Bobas…

Čia prasideda pasakojimas apie vieną labiausiai jaudinančių susitikimų per visą muzikos istoriją. Beje, šis susitikimas yra nufilmuotas, tapęs absoliučia legenda, klasika.

Nugirdęs, kad yra kažkoks kitas Dylanas, naujas „kartos balsas“, kuris svajoja susitikti, Bobas pakvietė Donovaną kartu pavakaroti jo viešbutyje. Kaip per kokią karališką sueigą Donovanas atvyko su savo svita visas švytintis, degantis noru parodyti Dylanui, kokias geras dainas jis rašo. Dylanas taip pat „tūsinosi“ su savo svita, buvo kaip visada lengvai apsvaigęs nuo žolės. Kažkas iš žmonių pagaliau paprašė škoto padainuoti folk karaliui kokią nors savo dainą. Ir Donovanas, gavęs Dylano gitarą, išdidžiai uždainavo savo tik ką parašytą „To Sing For You“ („Dainuoti tau“). Ore tvyrojo vos ne erotinis patosas, jaunam škotui buvo taip svarbu įtikti savo idealui.

Ir tada Dylanas davė esminę pamoką. Ne tik Donovanui – visiems po jo kūrusiems ir tebekuriantiems dainų autoriams.

Kažkada Italijos futbolo rinktinės gynėjas Tarcisio Burgnichas apie legendinį brazilą Pele pasakė: „prieš varžybas aš save nuteikinėjau, kad Pele tik žmogus, iš kaulų ir mėsos, kaip ir mes visi. Po varžybų aš supratau, kad klydau…“ Ši istorinė citata čia ne tik dėl to, jog prasidėjo Pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje. Ji tiesiog idealiai tinka apibūdinti tai pamokai, kurią Donovanas gavo iš Dylano.

O juk rodos nieko tokio neįvyko: Bobas, klausydamas savo sekėjo dainos, burbtelėjo: „O, visai geras gabalas!“ Tačiau kai tik Donovanas baigė groti, Bobas paprašė grąžinti jam gitarą ir… uždainavo savo tuo metu naujausią dainą, legendinę, genialiąją „It’s all over now, baby blue“. Viskas. Viskas buvo pasakyta Donovano veide, kramtomuose naguose, visų susirinkusiųjų tyloje. Tai buvo sugniuždymas, spyris batu į veidą, dūris į širdį, pasaulių griuvimas. Yra paprastieji mirtingieji ir yra Dylanas. Kad ir kas bandytų jį mėgdžioti, priartėti prie jo, parašyti geresnę dainą, jis visada atsimuš į šį faktą.

Po tokio legendinio susitikimo Donovanas radikaliai pasikeitė. Jis rado savo spalvą, savo kelią, labai unikalią ir savitą manierą, savitą poetiką. Donovanas nėrė gilyn į ezoteriką, išplėtojo psichodelinės, ezoterinės, metafizinės baladės žanrą, išmokė gitaros ir meditacijos triukų „Bitlus“ ir visam laikui įsirašė į pasaulio muzikos istoriją kaip vienas puikiausių, subtiliausių, jautriausių dainių. Nepelnytai primirštamas, nepelnytai nepaminimas.

Tačiau net ir dabar ta kvaila, nesąžininga etiketė kabo ant kaklo. Antras po Dylano… Antras. Įtariu ir dėl to šis puikus kūrėjas ne kartą buvo nutraukęs karjerą, viską metęs, dingęs iš viešumos ir iki šiol išlaikantis distanciją su baisia, negailestinga machina, vardu muzikos industrija.