2014 06 20

Erika Drungytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kada atsitiks valstybė?

Erika Drungytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Patys baisiausi ir žiauriausi tautos atkirtimo nuo jos pačios būdai, kuriuos naudojo sovietų okupantai, mums yra žinomi. Masinis žmonių trėmimas šeimomis, kankinimai, žudymai, persekiojimai. Žmonės išvežti arba nužudyti, jų turtas nacionalizuotas, žemės perimtos, namai atiduoti kitataučiams arba šalies gyventojams, lojaliems okupantų valdžiai.

Tai, kad šie veiksmai buvo daromi gerai suplanavus operacijas, kad būsimos aukos buvo numatytos tik darant prielaidą apie jų „priešiškumą“ sovietų valdžiai, tik darant prielaidą, kad pusė Lietuvos gyventojų yra „verti“ ištremti iš tėvynės, žino ir moksleiviai. Tačiau mūsų teismai konstatuoja, kad iki šiol „sovietų represijos nėra tinkamai įvertintos“. Ar tokio neįvertinimo siekė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras nuo 1992 metų kaupęs archyvus ir įrodymus, tačiau vis dar kažko pritrūkęs, kad Lietuvos valdžia galėtų paskelbti de jure tautos, o ne Lietuvos gyventojų genocidą? Kodėl iki šiol nėra pastatytų lentelių geležinkelių stotyse – „Lietuvių tautos genocido vieta“?! Kodėl iki šiol nebuvo vykdoma liustracija kaip išsivadavimo iš melo aktas? Sovietai sugebėjo visą pasaulį parklupdyti ant kelių vien tuo, kad jie Antrajame Pasauliniame tapo nugalėtojais, todėl tuojau po karo sugebėjo blokuoti siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu. Šitas jų melas ir atsiribojimas nuo atsakomybės tebeveikia iki šiol! 

Iš visų sovietinės tautų ir valstybių naikinimo mašinos būdų pats klastingiausias turbūt buvo melas. Melas apraizgė kiekvieną judesį, mintį, darbą. Lietuvių tauta labai aiškiai suprantą žodį dora, doras. Iki šiol mūsų žmonėms yra sunku elgtis nedorai. Drovumas, susigėdimas, nuraudimas, akių nuleidimas vis dar pastebimi kuklesnių žmonių gyvenime, bet ypač mažesnių miestelių ir kaimo vaikų elgesyje. Nuostabus tautos bruožas, liudijantis, į ką rėmėsi tautinė kultūra. Doras žmogus yra mūsų vertikalė, aprėpianti ir tiesiog žmogiškumą, ir dvasines nuostatas. Tačiau melas, kuris lyg auglys pradėjo naikinti mūsų tautos pamatus, deja, ne tik kad savaime neišnyko, atkovojus nepriklausomybę, bet ir toliau sėkmingai gyvena visose gyvenimo srityse. Melo auglys yra gyvas po trispalve, po užrašu Lietuvos Respublika, po visomis iškabomis, liudijančiomis valstybingumą. 

Pradžioje mums melavo okupantai ir mes melavome jiems. Jie norėjo mus įtikinti, mes norėjome apsiginti, išlikti, įtikti… Paskui nebežinojome kam ir kodėl meluojame – kūrėme melagingą kultūrą, rašėme melagingą istoriją, melavome vieni kitiems parduotuvėse, darbo įstaigose, kavinėse, namuose, mokyklose, universitetuose, laikraščiuose. Daug melo gimdo baimę ir nepasitikėjimą. Teisinomės, kad meluojame iš reikalo, kad meluojame norėdami išlikti saugūs, kad nepersekiotų, kad nesugadintų gyvenimų vaikams, kad įtiktume valdžiai ir ji suteiktų kokių nors malonių, o tada jau mes pogrindyje darysime tikrus dalykus. Tačiau melas sumaišo kortas. Melas sumaišo protus. Žmogus nebegali atskirti, kur ir kas buvo meluojama, pradeda tikėti melu kaip tiesa. Melo žmonės nuolatos mėgina išlaikyti budrumą, kad nesusimautų, kad atsakytų tinkamai ir neišduotų patys savęs. 

Melas suveikė kaip kulka, kuri ne perskrodžia auką, bet pradeda draskyti jos vidurius. Reikia pripažinti – gyvename išdraskytais ir tebedraskomais viduriais. Valdžia ateina į valdžią meluodama. Valdžia būdama valdžioje meluoja savo rinkėjams, ją rinkusiai tautai. Žiniasklaida, tapusi valdžios ir jau nebesuvokiamų nusikalstamų grupuočių įrankiu, meluoja. Deja (ar o, siaube!) – kultūra kuriama meluojant, istorija kuriama meluojant, teisingumas vykdomas meluojant. Visi smulkūs tarnautojai ir biurokratai meluoja valdžiai ir žmonėms. Žmonės irgi meluoja, lyg atsikirsdami, lyg pasiteisindami „mus vis tiek kvailina, kodėl turėtume būti sąžiningi“. Uždirbame melagingai, skolinamės melagingai. Melas supainioja protą, melas pagimdo baimę. Gyvename baimėje. 

Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad dabar mažiau meluojame vieni kitiems dėl pažiūrų, įsitikinimų. Svarbiausia melagystės priežastis yra asmeninė nauda. Bet ano meto melavimo principas, kai buvo mėginama įrodyti, kad nesi „priešiškas elementas“ ir taip apsaugoti save bei šeimą, ilgainiui virtęs įsiteikimu, o įsiteikimas – vasalyste, įsišaknijo giliai. Nes kartais sunku besuvokti, kam tarnaujama ir dėl kokių tikslų yra meluojama mūsų piliečiams, kai šie įrodinėja valdžiai kitų šalių pavyzdžiais, kad vienas ar kitas valdžios sprendimas gali labai neigiamai įtakoti visos valstybės likimą, o valdžia, lyg būtų pavartojusi narkotinių medžiagų, niekaip negali išeiti iš apsvaigimo būsenos ir visomis išgalėmis įrodinėja apie neapsakomą gėrį, kuris tuojau ims plūsti, kai tik tauta nusiramins ir leis valdžiai dirbti. Ir vos tik to narkotiko, tos ramybės valdžia netenka, ją apima isterija. Tada prasideda žūtbūtinė kova – dar daugiau melo, dar daugiau melo, kad tik jie visi nurimtų, kad tik jie nesikištų, kad tik viskas atrodytų gražiai. 

Šita nenormali situacija visai išderino ir pačios tautos gebėjimą telktis bei suvokti save kaip visumą, kuriai jau nebereikia kovoti „vidinių karų“. Kol kas dar dauguma kovoja vieni su kitais, menamai gindami save – tas jau paseno, anas nieko nesupranta, šitas yra aferistas, toji neturi smegenų. Kol kas dar mažai kas kovoja vieni už kitus. Didelė nuostaba apima matant besijungiančius žmones savo teisių, tautos teisių apgynimo vardan. Valdžia sako, kad 1992 metų referendumu patvirtintos Konstitucijos 47-ojo straipsnio, kurį 2003 metais pakeitė tik Seimo, o ne referendumo valia, atstatymas, pirminės formuluotės grąžinimas yra nusižengimas, blogis, nematytas tamsumas ir valstybės reikalų neišmanymas. Tai yra baimė. Keista, kad  šitą klausimą melagingai nušviesdama eskaluoja ir žiniasklaida. Nes jai taip liepta? Keista, kad tuo melu tiki tiek daug piliečių. Bet tas bruzdesys, ta pastanga atstatyti prarastą 47-ąjį Konstitucijos straipsnį referendumu, yra pradžia praregėjimo, pradžia ėjimo tiesos link. Tai pradžia tautos savimonės, norinčios realiai kurti savo valstybę. Birželio pabaigoje pamatysime, kiek procentų LR piliečių gyvena patikėję valdžios melu. 

Šiame pasaulyje nėra pasenusių dalykų. Nėra nusenusių ir kvailų žmonių. Nėra progresyvaus ir naujo matymo. Pažangaus ir naują pasaulį kuriančio jaunimo. Tikri dalykai arba yra, arba jų nėra. Tikri dalykai niekada nepasensta. Tai nepriklauso nuo amžiaus, tai nematuojama kartomis ir pažanga. Tikrumas išsigrynina laike, nors tikrintojų, neigėjų, naikintojų, laužytojų visada atsiranda. Tikrumą gali suvokti ir liudyti ir senas, ir jaunas. Melą taip pat gali skleisti ir senas, ir jaunas, bet melas niekada nebus amžinas. Mus blaško šimtai naujų tiesų, kurios gražiai šviesdamos vilioja viską pakeisti. Mus blaško šimtai senų melų, kurie kužda apie iliuzinę praeities gerovę. Tačiau kol nebus apsispręsta, kokie dalykai yra tikri ir teisingi, neliečiami ir šventi, o kokie turi būti pripažinti nekvestionuojamu nusikaltimu, tol ramybės neregėsime. Tol negalėsime susijungti vieni su kitais, kad pagaliau pradėtume suprasti, už ką mes. Tikiu, kad lietuviai pagaliau susipras – būti už žemę yra tikra. Būti už savo kalbą ir iš jos kuriamą kultūrą yra tikra. Būti už neklastojamą, tiesa grįstą istoriją yra tikra. Ir tikra yra būti už tautos tąsą, tautos išlikimą, kuris galimas tik kuriant šeimas ir gimdant vaikus. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet dar kartą apie melą. Tai priemonė, kuria mėginama pasislėpti nuo atsakomybės. Todėl visai gali būti, kad tikrumą, teisingumą mes susigrąžintume ne pradėję nesibaigiančius ginčus, aiškindamiesi, kas yra tiesa, bet savanoriškai prisiimdami atsakomybę. Tik atsakomybė mus įgalina elgtis dorai – su žmonėmis, žeme, kultūra, tradicijomis. Su bet kuo. Galbūt tokiu keliu eidami, pasakymą „jis yra atsakingas žmogus“ vėl galėsime pakeisti į „jis yra doras žmogus“. Melu mes esame skaldomi ir dėl melo nepasitikime vieni kitais. Tikrumu mes vienas kitą galime įtikinti ir patikėti patys savimi. 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėjo melo valstybė. Kada prasidės tiesos ir tikrumo? Mes kiekvienas už tai atsakingi.