Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2014 06 22

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Sielą skalbiantis repas

Ernestas Noreika-Beeta. Mato Astrausko nuotrauka

Noriu jums papasakoti apie vieną žmogų. Jo vardas Ernestas Noreika. Jis – mano pažįstamas. Kai susipažinome, jis buvo jaunas, pradedantis poetas. Kartais persimesdavome keletu žodžių, pajuokaudavome, kartu pavakarodavome.

Ir štai per vieną tokią vakaronę naktinio Vilniaus gatvėje Ernestas užrepavo.

Tą akimirką įvyko kažkas paslaptingo. Žmogus, kurį tariausi pažįstąs, lyg per keisčiausią Davido Lyncho filmą ėmė ir išnyko. Pamenate, kai „Malholando kelyje“ pagrindinė veikėja atidaro dėžutę ir visi pavidalai pasikeičia? Štai taip Ernestas Noreika virto Beeta.

Beeta – tai muzikinis poeto, pernai „Poezijos pavasario“ metu apdovanoto Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už geriausią debiutinę knygą „Povų ežeras“, vardas.

Nuo mūsų pažinties praėjo nemažai laiko. Dabar Beeta – repu besidominčiam klausytojui jau žinomas muzikinio susivienijimo „JAD REC“ narys, išskirtinių tekstų kūrėjas, reperis be kompromisų, auksinių grandinių, „tačkų“ ir kitų niekų.

Ernestas Noreika-Beeta

Būtent per šį žmogų man ėmė vertis turtingas ir be galo įdomus pogrindinio lietuviško repo pasaulis. Nors tas pogrindis, yra labai sąlygiškas dalykas… Jei tarsime, kad Lietuvoje muzikos pogrindis yra tai, ko nerodo TV ir negroja komercinės radijo stotys, tuomet visi geriausi čionykščiai kūrėjai yra pogrindis. Koncertuojantys, įrašinėjantys, turintys savo klausytoją.

Beeta šiemet ketina išleisti savo pirmąjį solinį albumą. Išsidavė mudviem bekalbant. O tada ėmiau ir pagalvojau: kodėl nepasikalbėti plačiau? Ar galiu aš, repo diletantas, ką nors papasakoti apie šį žanrą geriau nei pats jo kūrėjas?

Ir štai jūsų teismui dviejų skirtingų bičiulių pokalbis, per kurį veriasi dažnai klaidingais stereotipais apipintas ir iki šiol ne visada tinkamai įvertinamas repo poezijos pasaulis. Pasaulis, kuriame gyvena vienas talentingiausių jo kūrėjų. Tiesus ir už menininko įvaizdžio nesislapstantis prikimęs Pravieniškių pilietis Beeta.

Poezija ir repas. Kas prasidėjo anksčiau? Kuo anksčiau apsirgai? Ar tavo gyvenime šie dalykai yra visiškai tapatūs, ar aiškiai girdi, kada auga, išsprogsta eilėraštis, o kada tekstas gabalui? Gal kartais jie susikeičia vietomis?

Anksčiau prasidėjo repas. Tuo metu poezija nuo manęs dar buvo nutolusi šviesmečius. Net neaugo jokia nedora mintis, kad kažkada imsiu ir pradėsiu eiliuoti, kaip poetas, o ne kaip reperis. Aišku, tai buvo pradžių pradžia, net nepamenu jau, ar išvis turėjau kažkokių ypač didelių ambicijų kuo nors tapti, kažkuo būti, nueiti iki kažkur. Užteko to, kad kai ką išvis dariau ir jaučiausi laimingas, tai darydamas. Džiaugiuosi, kad tas „laimės“ jausmas rašant repo tekstą, įrašinėjant, suvedinėjant, dar niekur nedingo.

Vis drąsiau pagalvoju, jog tai tikra. Šie abu dalykai – poezija ir repas. Nors jie nėra tapatūs. Smegenyse kažkaip sugebu vieną atjungti nuo kito. Aišku, bendras vardiklis yra – dominuoja metaforos. Gal kartais per daug sunkios, klampios, neaiškios. Tačiau man svarbiausia žinoti, jog tai, ką sakau, yra tikra, neišgalvota, pastebėta, įsižiūrėta, suvokta, išgyventa ir užrašyta.

Pasitaiko, jog eilutės, įžvalgos, kurias taupiau eilėraščiui, nukeliauja į dainos tekstą. O jei taip įvyksta, negaliu pykt ant savęs, reperio, kad iš savęs, poeto, kažką „vagiu“. Gal labiau dalinuosi su savimi.

Mano galva, poezijos nepriklausomoje, pogrindinėje repo scenoje yra daugiau nei vadinamojoje dainuojamojoje poezijoje. Gerokai daugiau autentiškumo, dėmesio garsynui. Kaip pats vertintum repo poetiškumą? Gal pastebi tendencijas, jog vis daugiau dėmesio skiriama kokybiškam, neprimityviam tekstui?

Manau, kad tiek dainuojamojoje poezijoje, tiek repe yra ir kokybiškų tekstų, ir tekstų, kuriuos galima drąsiai vadinti „briedu“. Mano galva, skirtumas tarp šių dviejų žanrų yra gana didelis, nes net pačių dainų gimimas, įrašymas yra visiškai skirtingas. Dainuojamosios poezijos atlikėjų yra daugiau, o repe – kūrėjų. Niekas nesistengia repe atrasti santykio su tekstu, kurio pats neparašė. Reperiai patys rašo.

Skiriasi ir atlikimas. Repe yra svarbi teksto žodžių tėkmė, minčių išreiškimas pasitelkiant visą garsyną tam, kad tekstas turėtų daugiau svorio. Ne vien mintį, o ir tai, kad būtų įdomu klausytis tos minties. Beje, pastaruoju metu perklausau nemažai lietuviško repo. Yra tikrai kokybiškų tekstų, ne vien sakančių, bet ir pasakančių, priverčiančių pamąstyti, pasižiūrėti kitu aspektu. Bet tokių tekstų, tokių atlikėjų – vienetai.

„Tvin Pyksas“

Kaip išėjo, kad toks, rodos, gatvinis, šiurkštus ir (kaip pasakytų kokia literatūros mokytoja) visai nedvasingas dalykas kaip repas ėmė ir sugėrė į save daugiau poezijos, nei įprastos dainos žanras, kurio teksto kartelė yra gerokai žemiau?

Tikriausiai taip ir yra dėl to, jog repą kuriantys žmonės (bent jau didžioji dauguma) nesiekia ir netaiko į „atbukuomenės“ protus. Iš šito dalyko Lietuvoje nesusikrausi turtų, kas visai įmanoma paprasčiausiame „popse“. Repas subtilus dalykas. Žinoma, kaip jau minėjau, jo irgi visokio yra. „Popso“ – taip pat.

Jau sakiau, kad kiekvienas reperis sau tekstus rašo pats. Jei ne – jis ne reperis. O žiūrint į paprastos dainos gimimą… Tekstai perkami, mokami net visai nemaži pinigai už įvairiausio lygio banalybes, kurios praskaidrina paprastųjų mirtingųjų buvimą rutinos ratelyje. Esu tikras, kad daugelis „popso“ atlikėjų net nesuvokia, ką dainuoja, nesigilina. Toks tada jų ir santykis su tekstu. Nors iš esmės nelabai ten ir yra į ką gilintis. Viskas ir taip aišku.

O repe viskas kitaip. Kiekvienas stengiasi kapstyti aplink save, už savęs, savy, anapus. Stengiasi perprasti save. Atrasti kažką. Smegenys daugiau dirba, todėl daugiau galima atrasti skirtumų tarp skirtingų repo gabalų nei tarp eilinių dainų, dainelių ir dainuškų. Manau, kad net paprasčiausias repo tekstas, imant atsitiktinai, visa galva pranoksta bet kurios eilinės dainos tekstą.

Ar teisus būčiau sakydamas, kad kokybiška, tikra repo muzika daugeliu atveju yra susijusi su pogrindžiu, neturtu, net skurdu? Ne kartą esi minėjęs repu laikantis tik iki skausmo išgyventas patirtis, o ne pramoginį, parodomąjį šou (-ou šiuo atveju net nesinorėjo pridėti). Nepažįstu nė vieno gero reperio poeto, kuris gyventų sotų, ramų gyvenimą, užsiimtų joga, rūpintųsi vaikais, dirbtų banke… Ar sunkesnis gyvenimo būdas yra pasirenkamas sąmoningai, tarsi Rimbaud atveju specialiai atsisakant visų blizgučių ir neriant į purvą stačia galva dėl geresnių kūrinių? Kodėl kokybiškas repas asocijuojamas su tamsiausiais užkampiais?

Taip, šiai minčiai pritarčiau. Pogrindyje tvyro didesnė energija, tekstų kokybė nei ten, kur žmonės atvažiuoja su prabangiomis mašinomis sušlamšti sumuštinukų su ikrais ir atsigerti šampano.

Tikriausiai įvairios bėdos, dvasinis ar materialinis nepriteklius kažką smegenyse ima gaminti. Kažką, ką norisi išvarvinti ant lapo, kad palengvėtų, kad nuslūgtų įtampos potvyniai. Tačiau nemanau, kad visa tai pasirenkama tyčia, kaip Rimbaud atveju. Kartais pamąstau, jog repas pats renkasi žmones, o ne žmonės repą. Gal tai išeina natūraliai… Iš to ir kyla noras išsakyti viską, išdėti ką nors į šuns dienas.

Pasiekus tam tikras ribines būsenas imi žiūrėti kiaurai. Imi žiūrėti už daiktų. Daug ką pasveri, sąmonėj įvyksta tam tikri lūžiai. Iš to ir gimsta tekstas. Iš tų lūžių pjuvenų. Matyt, visos patirtys, kurios įkvepia rašyti, kitaip mąstyti, yra per daug negatyvios, kad pavyktų klaidžioti šviesos takais, o ne tamsiausiais užkaboriais. Šviesoje ir taip viskas aišku. Joje viskas matoma. Tamsa leidžia daugiau interpretuoti. Gal net paslėpti save tam, kad atrastum.

„Kirasa“

Repo tekstuose ypač svarbi poetinė ritmika, metro išmanymas, poetinė akustika, eufonija. Dažnai tekstai griūna, sprogsta, laksto sinkopėmis, aliteracijos ir asonansai veja vienas kitą ir pirmai eilutei netikėtai atitaria septyniolikta… Ar specialiai dirbi prie šių dalykų, rašydamas tekstus? Turiu galvoje tokį radauskišką priėjimą, kai prie parašyto teksto gali prasėdėti dar keletą parų, kol visos smulkmenos išties sublizga.

Man tie dalykai yra svarbūs. Tekstas turi skambėti. Ir turi skambėti taip laisvai, kad kitam klausant atrodytų, jog mano atlikimui nereikia ypatingų pastangų. Man svarbu ir ką sakau, ir kaip sakau. Prie tekstų dirbu. Be darbo nieko nepasieksi.

Bet tyčia smegenų nebelaužau. Ne vieni metai, praleisti ieškant įvairiausių ritmikų, žodžių derinių, nagrinėjant priebalsių ypatybes ir panašiai, leidžia viską išgimdyti iš karto, natūraliai. Tiesa, anksčiau, kai pamėgau repuoti greitakalbėmis, net nesuvokiau kokie čia kalbiniai procesai vyksta. Anuomet reikėjo palaužyti galvą, tačiau kai pats sau kažką pasieki, atskleidi, tai įsirašo visam gyvenimui. Juolab kad tai man svarbu.

Kiek tau svarbu repo muzikoje pati muzika? Turiu galvoje „playbacką“, programuotus arba gyvus ritmus. Ar esi iš tų, kurie linkę eksperimentuoti su ritmais – juk dabar kiekviena papildoma sinkopė ritme pagimdo po vieną naują gatvės žanrą, kurių pavadinimų jau nebeįmanoma susekti. Kartais repui visai nebereikia ritmo, o kartais (kad ir „Death Grips“ atveju) jis toks laužytas, jog „grūvas“ gali būti tik numanomas, įsivaizduojamas. Tu šiame kontekste, galima sakyti, esi šiek tiek senamadiškas.

Man ji svarbi tiek, kiek padeda atskleisti konkrečiuose tekstuose mano „užmanytas“ ritmines puses.

Esu įrašęs gabalų ir tokioms instrumentuotėms, kurių niekada nemaniau galėsiąs repuoti. Daug kas dabar eksperimentuoja, galbūt ieško savęs. Aš nesistengiu ieškoti savęs ten, kur nepamečiau, nors eksperimentams esu pakankamai atviras. Be to, eksperimentus kiekvienas suvokiame skirtingai. Vienam tai visiškai savęs įspraudimas į novatoriškas formas, kitam mažyčiai nauji elementai iš tik jam suvokiamų muzikinių ar tekstinių audinių.

Nebijau pamėginti kai ką naujo. Galbūt bijau per daug nutolti nuo savęs. Negrįžtamai. Ypač jei klasikinės formos mane tenkina.

Kokiame muzikos kontekste pats esi augęs, brendęs, kas tau yra daręs daugiau ar mažiau tiesioginę įtaką, kas tebedaro?

Visą gyvenimą klausiau įvairios muzikos: lengvo „rokelio“, rusiškos „popsūchos“, metalo… Klausydavau ir klausau visko. Nebūtinai domiuosi tų grupių istorijomis, kartais tai tik kelios dainos…

Aišku, pagrindinis žanras išlieka repas. Tačiau mėgstu ir dainuojamąją poeziją, kurios kadaise klausiau itin daug. Gal net vienu momentu daugiau nei repo. Konkrečių grupių, kurios darė įtaką, neišskirčiau. Nebuvo tokio susižavėjimo, kuris vestų prie „norėčiau būti kaip jie!“ Gal vaikystėje… Bet vaikystėje norėjau būti ir astronautu.

Bet jeigu reikėtų taip jau priverstinai pasakyti, kas darė įtaką, tai sakyčiau – rusiškas repas. Vis dėlto jis yra artimesnis, suprantamesnis tūlam lietuviui nei amerikietiškas.

„Bunraku“

Esi kolektyvo, judėjimo „JAD REC“ narys. Man visada tai atrodė šiek tiek keista. Klausant tavo kūrinių girdžiu giliausių asmeninių išgyvenimų, įžvalgų. Kodėl tad jungiamasi į bendruomenes? Koks jų vaidmuo repo muzikoje, kodėl keli visiškai skirtingi kūrėjai kartais pasirodo po viena vėliava?

Tokie dalykai įvyksta natūraliai. Vieną dieną tu čia, kitą jau po kokia nors vėliava. Taip buvo ir su „JAD’ais“. Tiesiog buvo skaičius reperių, kurie norėjo repuoti rimtai, taip viskas ir pavyko. „JAD REC“, galėčiau labiau įvardyti kaip projektą, susivienijimą nei kaip grupę.

Kai yra minčių ir tos mintys dar sutampa su kolegų mintimis, kodėl gi nepadaryti kažko kartu? Va, rinkinį neseniai išleidom, plokštelę, kurioje skamba visa krūva Lietuvoje gerai žinomų repo kūrėjų.

Juk smagu, kad tai, ką darai, rūpi ne tik tau vienam.

Aidas Marčėnas kažkada yra sakęs, kad skaitytojas jam nėra svarbus, todėl labiausiai jį ir vertina. Ar tau, kaip reperiui, svarbu būti išgirstam, svarbus tavo kūrinio žinutės adresatas? Galbūt kartais nesuprantantis, net nekenčiantis to, apie ką ir kaip repuoji? Juk ne kiekvienas geba įsiklausyti į žodžius, dažnam repas tėra galvos linkčiojimas pagal gerą „bytą“.

Man užtenka tų klausytojų, kuriuos pasiekia mano repas. Ir svarbu, kad pasiekia. Jei sakyčiau, jog ne, tuomet įrašinėčiau ir viską kaupčiau savo kompiuteryje ir su niekuo nesidalinčiau. Norisi, kad pasiektų, kad išgirstų, kad suvoktų, susivoktų, pamatytų taip, kaip aš matau.

Bet apie kažkokį numanomą klausytoją niekad nemąstau, nei rinkdamasis instrumentuotes, nei rašydamas tekstą. Esu tikras, kad yra mane keikiančių, besibjaurinčių ar tiesiog linksinčių į „bytą“, nesuprantančių to, ką repuoju. Bet nuo to tik smagiau gyventi. Tik smagiau kurti. Niekad nežinai, kaip paleistas žodis paveikia kito mąstymą. Kai kas nors ateis manęs žudyti dėl mano muzikos, tada bus aišku, kokį pragarą čia užkūriau…

Esi minėjęs, kad repas, poezija tau lyg takas į savęs pažinimą, per rašymą bandai skverbtis gilyn į save, demaskuoti save, pažinti. Ir tai yra aukščiausias kūrybos tikslas. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet galbūt repas, poezija šiuo atžvilgiu yra meditacija, apsivalymo aktas?

Žinoma. Tiek poezija, tiek repas man padeda apsivalyti. Viename iš gabalų net esu panaudojęs tokią eilutę: „Rašant repą siela skalbias.“ Visada palengvėja išsikalbėjus. Išsakius viską, kas guli ant dūšios. Balto lapo meditacija. Nagrinėju, save atveriu pats sau, kad pasižiūrėčiau, kas ten manyje vyksta, arba dėl ko kas nors nevyksta. Tik nežinau, ar mano tekstai padeda apsivalyti klausytojams. Bet tikiuosi, kad jų dūšių neišpurvina.

Kalbino Domantas Razauskas