Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2014 06 25

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Borisas Akuninas: „Bet kuriuo atveju Putinas baigs liūdnai“

Rašytojas Borisas Akuninas. Wikipedia.org nuotrauka

Rusijos rašytojas Grigorijus Čchartišvilis, literatūros mylėtojams žinomas Boriso Akunino pseudonimu, pokalbyje su „Deutsche Welle“ žurnalistu šiandienę Rusijos situaciją palygino su laikotarpiu tarp dviejų Rusijos revoliucijų.

Borisas Akuninas. Kas dabar vyksta mano šalyje, labai panašu į tai, kas buvo prieš šimtą metų. Tai periodas tarp revoliucijų: įžeidžiama reakcija, grįžimas prie archaikos, moralės žiaurumas, oponentų demonizavimas. Visa tai vyksta ir šiandienėje Rusijoje, laimė, gerokai žemesniu lygiu. Dabar matome ura-patriotizmo sprogimą, kuris labai panašus į tą patriotizmą, kuris apėmė Rusiją Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Manau, kad ir antroji revoliucija bus netrukus.

Kaip nutiko, kad tapote vienu iš Rusijos kultūros veikėjų, nepasidavusių šiam ura-patriotizmui?

Nepasidavė daugelis. O kalbant apie užsikrėtusiuosius šiomis nuostatomis – tarp jų yra žmonių, kurie nuoširdžiai taip galvoja, jiems nuoširdžiai patinka tai, ką daro Vladimiras Putinas. Yra žmonių, manančių, kad demokratija – tai ne Rusijos kelias.

Tačiau yra ir tokių, kurie pasisako už oficialiąją liniją, mat jie nėra laisvi. Žmogui, kuris vadovauja muziejui, teatrui ar turi kokį didelį projektą, priklausantį nuo valstybės finansavimo, tenka rinktis, kas svarbiau: profesija ar visuomeninė pozicija. Visiškai nepriklausomos profesijos žmogui, tokiam kaip aš, lengva kalbėti apie tai, ką jis iš tiesų galvoja. Aš turiu popieriaus, kompiuterį ir rusų abėcėlę – daugiau man nieko nereikia.

Jei kalbėtume apie žmones, kurie „nuoširdžiai taip galvoja“ – argi Rusijoje yra pagrindo antiukrainietiškoms nuotaikoms? Juk tai broliškos tautos, o dabar tokia neapykanta…

Kaltos ne antiukrainietiškos nuotaikos. Tokių, man rodos, Rusijoje nėra…

O visi tie šūkiai: fašistai, banderovcai, chunta…

Tai politinė retorika. Įvykiai Maidane parodė, kad Ukraina kratosi politinės Kremliaus valdymo sferos. O žiūrint į tai iš Kremliaus valdytojų pusės – tai blogai ir labai neteisinga. Ir XXI amžiuje jie toliau mąsto XX a. kategorijomis, kai tiesioginei politinei įtakai buvo suteikta hipertrofuota reikšmė. Dabar kur kas svarbiau ekonominė bei kultūrinė įtakos. To jie ir nesupranta – štai čia ir yra jų problema.

Neseniai Michailas Chodorkovskis pasakė, kad Ukraina gali tapti savotiška laboratorija: jei Ukrainai pavyks tapti normalia teisine valstybe, tai gali tapti pavyzdžiu ir Rusijai. Ar sutiktumėte?

Duok Dieve, kad taip ir būtų. Mano galva, svarbiausia, kaip dabar elgsis naujoji Ukrainos valdžia. Aš manau, kad Maidanas – tai antikorupcinė revoliucija. Jei naujoji valdžia pasirodys esanti lygiai taip pat korumpuota, nieko gero iš to nebus. Naujoji valdžia turi elgtis nepriekaištingai.

Neseniai pareiškėte, kad esamoji valdžios sistema Rusijoje ilgai neišsilaikys, kad netolimoje perspektyvoje Rusija taps normalia demokratine šalimi. Kuo pagrįstas Jūsų optimizmas?

Istorijos išmanymu, giliu įsitikinimu, kad autokratinis režimas yra archainis ir neveiksmingas. Kalbu remdamasis ne abstrakčiomis idėjomis ar etika. Šis režimas tiesiog negali ilgai valdyti tokios didelės ir sudėtingos šalies. Jis neveiksmingas tiek ekonomiškai, tiek ir organizaciniu požiūriu. XXI amžiuje neįmanoma vadovauti Rusijai vienam asmeniui valdant tiesiogiai, be visuomeninės kontrolės mechanizmų ir valdžios pasiskirstymo. Visa tai baigsis visų pirma ekonominiu bankrotu.

Kadaise Rusiją įvardijote kaip „Aukso Ordos“ įpėdine. Kaip Jūs paaiškintumėte vis gilėjantį mentalinį atotrūkį tarp Rusijos ir Europos?

Esame tokie, kokie esame – tokia mūsų genetika. Kai aš sakau, kad Rusijos valstybė daug labiau yra ne Bizantijos ar Vakarų Europos, o Aukso Ordos tradicijos įpėdinė, neturiu galvoje to vien tik kaip blogybės. Čia yra ir savų pliusų bei minusų. Ne toks jau ir siaubingas Aukso Ordos paveldas – yra ir labai produktyvių bei stiprių dalykų.

Kai kalbame apie europinį arba neeuropinį vystymosi kelią, tai dažniausiai galvojame apie labai paprastą dalyką: demokratija arba nedemokratija. Tai yra visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme. Bet žinoma nemažai šalių, kurios turėjo labai stiprias valstybingumo tradicijas, tačiau vėliau tapo valdomos kitaip. Pavyzdžiui, Japonija, Vokietija.

Man atrodo, kad Rusijai stiprus valstybingumas būtinas, bent jau pereinamuoju laikotarpiu. Bet jis nebūtinai turi būti stipriai centralizuotas, turėtų būti matomi ne paviršiniai tikrojo federalizmo ženklai.

Be kita ko, Rusijai, kur įsišaknijusi valdžios savivalė ir korupcija, labai svarbi demokratinių institutų veikla, deputatų kontrolė bei skirtingų žiniasklaidos priemonių dėmesys.

Na ir, žinoma, neįmanoma gyventi šalyje, kurioje nėra nepriklausomų teismų.

15–16 metų – toks, Jūsų manymu, dabar mentalinis Rusijos amžius. Tad kaip paauglystė laikotarpis?

Hormonų audros… Tai amžius, kai žmogui sunkiai pavyksta save disciplinuoti bei suvokti savo atsakomybę. O svarbiausia: jis nesupranta savo veiksmų pasekmių. Šiuo atžvilgiu esame dar nesubrendusi nacija.

O Jums nekyla noras į visa tai nusispjauti ir išvažiuoti?

Kyla. Periodiškai. Ypač dabar. Man sunku ir labai nejauku būti šalyje, kur taip įsigalėjo šovinizmas ir ura-patriotizmas. Kai vykau iš Maskvos į Berlyną, grožėjausi Kutuzovo prospekte kabinamais reklaminiais skydais, kuriuose opozicija vaizduojama kaip velniai. Ir aš ten pavaizduotas su kanopomis. O juk tai mano šalis, mano miestas.

Kaip vertintumėte protesto judėjimo galimybes ką nors pakeisti? Kodėl Rusijoje jis nėra toks masiškas kaip buvo Ukrainoje?

Ukrainoje milijonai išėjo į gatves visų pirma todėl, kad jie blogai gyveno. Laimė, Rusijoje žmonės gyvena geriau. Ir kol taip bus, milijonai į gatves neis.

Maskvoje į gatves žmonės ėjo ne dėl ekonominių, bet etinių, estetinių priežasčių. Jie nori gyventi kitokioje visuomenėję, dalyvauti valstybės valdyme, jie negali matyti to, kas vyksta jų šalyje – begėdiškumo, korupcijos siautėjimo, melo. Tačiau joks estetinis judėjimas politine prasme galingas tapti negali.

Ar apskritai šiandienėje situacijoje yra prasminga skatinti protestus, ar tai reiškia tik prisistatymą?

Labai sudėtingas klausimas. Jaučiu, kad dabartiniame etape politinės evoliucijos šalininkų, kuriems priklausau ir aš, darbotvarkė baigta. Tai, ką pastaruoju metu mes bandėme daryti ir kas mums nepavyko, – visų pirma dėl rusų valdžios kvailumo ir netoliaregiškumo – buvo taikaus sprendimo kelias. Valdžia to nesuprato. Dabar ji tokią galimybę prarado. Vladimiras Putinas nebeturi pasirinkimo. Bet kuriuo atveju jis baigs liūdnai. Arba tai bus dvariškių perversmas, arba socialinis sprogimas. Kai sistema atsisako rinkimų, ji nepalieka tautai pasirinkimo.

Parengė Gediminas Kajėnas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien