2014 07 01

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Jau sirpsta juoda vilkauogės uoga

Žydintis paupy plačialapis šaukštis

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Balandžio 23-ioji

Saulei nusileidus atskrido strazdas giesmininkas, nutūpė į pačią kaštono viršūnę ir gieda. Man vienam gieda, nes po šventų Velykų visi išsiskirstė į savo darbus. Klausausi ir galvoju, kad štai šitas giesmininkas dabar neblogai papildo vadovėlines ornitologijos tiesas: miške giedantys strazdai praneša gentainiams apie savojo lizdo teritoriją, bet vakare iš miško jis gali atskristi į sodybą ir melodingai pašvilpauti, jeigu pamato ką nors sėdintį ant laiptų.

Diena buvo šilta, saulėta, bet netvanki, dar jaučiasi gaivi pavasarinė drėgmė, ateinanti iš upelio slėnio. Rytą visuose slėniuose ir daubose baltavo rūkas. Pražydo šiandien auksuotieji serbentai, kvapiosios stumbražolės, miškinės kriaušės ir net mėlynės. (Pernai mėlynės pradėjo žydėti tiktai gegužės devintąją.) Kaip rūpestingai sugaudė pūkuotos kamanės, suradusios pirmuosius mėlynių žiedus pietiniame pušyno šlaite. Bet svarbiausia, kad šiandien atradau ir iš pražūties išgelbėjau didįjį debesylą, kurį žiemą šernas iškniso, gerokai apgraužė ir apkasė kartu su kvepiančiųjų gurgždžių šaknimis.Persodinau debesylą į kitą vietą, palaisčiau, vis galvodamas apie tą nelemtą mano Sodo kenkėją. Šernas yra didesnis sodininko priešas nei kurmis – šitaip per šventes mes nusprendėm su anūku Roku, pamatę, kaip tos miško kiaulės sukniso brangius mūsų žolynus prie Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo.

Balandžio 26-oji

Pražydo girinė tulpė – įstabus Baltarusijos raudonosios knygos augalas, dar nė kiek nepaliestas selekcininkų pincetais. Siauri narciziški lapai, aukštai iškeltas liaunas žiedkotis ir ryškiai geltoni smailiaviršūniai vainiklapiai. Girinė tulpė žydi tiktai geltonai, tuo ji skiriasi nuo įvairiausių darželinių tulpių. Be to, ji gali sulaukėti ir neprapulti. Įdomi yra šios tulpės atsiradimo ir plitimo istorija. Manoma, kad į Rytų Europą ji pateko iš Graikijos, buvo auginama darželiuose, o Baltarusijos miškuose sėkmingai sulaukėjo, natūralizavosi ir net į Raudonąją knygą pateko. Lietuvoje žydinčias girines tulpes mini botanikas Povilas Snarskis (1954 m.), bet naujausiame tradicinių Lietuvos darželių augalų sąraše (Zigmantas Gudžinskas, 2010) girinės tulpės jau nėra. Gal prieš dešimtį metų kelis šios retenybės svogūnėlius man davė Birutė Vaitiekūnienė iš Mardasavo. Ir išsiplatino ši neįnoringa gėlė mano Retųjų augalų kolekcijoje labai sparčiai, nes turi gyvybingus šakniastiebius. Nė viena kita tulpė tokių šakniastiebių neturi.

Atsirado šiandien Sode ir gražiausias Lietuvos drugys – machaonas. O prie pat Krūčiaus srovės sužaliavo paslaptingiausias augalas – keturlapė vilkauogė.Nučiuožė nuo aukšto kranto didelė nuošliauža, o kartu su ja ir viena vilkauogė. Užpernai ten jų buvo daugiau, bet pernai neradau nė vienos, ir nutariau, kad prapuolė šis magiškas žolynas, keturiais labai simetriškai išaugusiais lapais rodantis keturias pasaulio šalis. Įdomu, kad rusai šį keistą augalą, sunokinantį vieną didelę juodą uogą, vadina juodvarnio akimi (voronij glaz). Yra ir legenda apie tai, kaip ąžuolo drevėj kartu su juodvarniu gyveno senas burtininkas, ir kai jis mirė, juodvarnis labai liūdėjo, verkė, o iš tų ašarų radosi augalas – varno akis. Atrodo, kad kadaise mūsų sodiečiai šį augalą gerai žinojo, tai rodo sinonimų gausumas: gyvatuogė, kiauliažolė, kekšuogė, kirmino uoga, kumeluogė, keturlapis vienuogis, mečuogė, meškauogė, velnio uoga, vienstypis. Ir vis dėlto rusų tautosaka, siejanti šį augalą su varno akimi, gali būti iškalbingesnė. Juodvarnis gyvena ilgai, ir natūralu, kad sukaupia daug patirties, kurią kartais net išmintimi vadiname. Gi vilkauogė (varno akis) taip pat labai išsiskiria iš visos augmenijos, vieną sykį pamatęs jos jau niekada neužmirši… Ir ką man dabar su ta vieniša vilkauoge daryti? Gamtoje yra žinomas toks minimumo dėsnis: laukinės rūšies populiacijoje negali būti tik vienas augalas. Anksčiau ar vėliau jis prapuls, jeigu yra tik vienas. O artimiausia viklauogių buveinė – už dviejų kilometrų, Ulioko Ravo žemupy, prie pat Nemuno. Vieta ten niūroka, gilus upeliuko kanjonas, į kurį niekada nepažvelgia saulė.

… Vakaras ramus, šiltas. Aplink žalią kaštoną jau skraido bimbdamas pirmasis po žiemos atsibudęs karklvabalis. Tarsi ir laukiu, kol vėl atskris strazdas, o atlekia dusliai kvorkdama slanka.Aukštai ir greitai skrenda virš kaštono, žaliuojančio raudono vakarų skliauto fone.Vaizdas gana keistas, bet ne pirmą kartą matau, kaip šis girių tilvikas lekia tiesiai lyg kulka. Lekia į rytus. Atskrenda iš Žaliamiškio ir nutolsta kvorkdamas ir pypsėdamas Nemuno link.

Krūčiaus aukštupys pavasarį

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Gegužės 1-oji

Sodinant bulves naujuose būkluose, kastuvas dusliai atsitrenkė, ir supratau, kad čia ne akmuo ir ne geležis. Štai, galvoju, ir surasiu lobį. Net ir ne savo, jau visiškai apleistą žemę rausdamas gali ką nors rasti. Iškeliu tą įtartiną daiktą – ogi mokyklinė rašalinė iš storo stiklo. Viduje susirangiusios dirvinio vijoklio baltos šaknys, o ant dugno gerai perskaitomas rusiškas užrašas: „1 MAя“.

Gegužės 7-oji

Stoviu ant didžiulio šluotelinių viksvų kupsto, suku spiningo ritę, sunkiai išlaikydamas pusiausvyrą, ūmai pamatau, kad atplaukia vos vos paniręs bebras, lenda savo urvan, ir mano kupstas siūbuoja kaip valtis, o šalia grėsmingai burbsi žemapelkės akis. Blizgės kabliai jau velka varpotosios plunksnalapės kaspinus, bet lydeka man neberūpi, nes į kitą Aušrinės tvenkinio krantą nusileidžia čieplė, ir manęs visai nemato. Žirgliuoja ilgomis kojomis prie senosios užtvankos ir dairosi. Ten saulės įšildytas sėklius, ir visada susiburia nedideli mekšrai. Čieplei žūklė, matyt, bus sėkmingesnė nei man. Aš negaliu net pajudėti, turiu stirksoti lyg sausas stuobrys – čia pat urve kuičiasi bebras, o tenai baukštus garnys, kurio žūklę reikėtų pamatyti. Betrūksta, kad virš tvenkinio dabar praplasnotų juodasis gandras, taip jau keletą kartų buvo, jis gyvena Žaliamiškyje, ir atlėkti į Krūčiaus slėnį, turint tokius sparnus, jam nesunku.

Kuo ilgiau gyvenu šiame apleistame Aušrinės vienkiemyje, tuo daugiau štai tokių susitikimų, kurie aiškiai rodo mūsų Gamtos gyvybingumą. Vasarą zuikiai ganosi mano darže, o žiemą stirnos prie pat namo kremta obuolius, kanopomis atsikasusios sniegą.Visai šalia namo, kaštone, dabar peri juodasis strazdas, melodingai švilpia volungė, o gretimame, dar labiau apleistame Rudžio vienkiemyje upsi kukutis – gražiausias Lietuvos paukštis, įrašytas, beje, į Raudonąją knygą. Todėl nelabai tikiu niūriomis futurologijomis, tik reikia pamažu sugrįžti į natūrinį ūkį. Šitokias nuošalias vietoves civilizacijos blogybės kol kas aplenkia. Iš to seka paprasta išvada: gyventi reikia ten, kur mažiausias gyventojų tankumas viename kvadratiniame kilometre. Pageidautina miške, šalia dviejų rajonų ribos, kad visi centrai būtų toli.Kai gyveni toli nuo miestų ir neturi automobilio, tai pasistengi atsivežti į savo buveinę tik pačius reikalingiausius daiktus, o daug ką pasidarai pats. Nepirkdamas vienadienių blizgučių, tu ir neskatini tos butaforinės gamybos, be to, savotiškai kariauji ir su sąvartynų kalnu. Žodžiu, niekur nelėk be ypatingo reikalo ir tavęs niekas neapkaltins, kad šiltini klimatą, didini entropiją ir artini pasaulio pabaigą. Gal ir būsi neaktyvus, mažiau sukursi bendro gėrio, nepaskleisi gerų idėjų, bet šiukšlių pakeliuose irgi nepaliksi.

Šeštadienį ir sekmadienį nenuvažiavęs į jokius susitikimus, aš galiu eiti palei upelį, kalbinti savo augalus, bet tas pašnekesys nebūtinai yra profesinis: matydamas idealią mažo upelio pakrančių tvarką jaučiuosi einąs kartu su Saule, o visą šią ypatingą harmoniją priskiriu Kūrėjui, o ne kokiam konkrečiam evoliucijos teorijos autoriui. Ir augalus, ir paukščius, ir žvėris nesunku surašyti į rūšių, genčių, šeimų lenteles, gerai pasistengus net mažiausiam vabalėliui įmanoma surasti vietą sudėtingoje gyvosios gamtos hierarchijoje, bet kai patenkame į pirmykštės gamtos oazes, visa tai tarsi nebereikalinga, ir kiekviena gyvybės forma jau kalba ne apie vadovėlinę, o apie stebuklinę šio pasaulio tvarką. Tada nesunku pajusti, kad ir pats žmogus gali kurti tik todėl, kad šis pasaulis yra sukurtas.

Šitaip mąstydamas apie Gamtos ir žmogaus gyvybingumą, aš galiu suklysti, bet štai skaitau naująją ornitologo Eugenijaus Drobelio knygą „Vidur girių“, ir matau, kaip autorius nuolat patenka į tokias situacijas, kai patys baikščiausi ir rečiausi žvėrys bei paukščiai vienišam gamtininkui vis primena, kas toje girioje yra tikrasis šeimininkas. Čepkelių rezervate, kur Eugenijus vaikšto jau daugiau kaip tris dešimtmečius, viskas truputį kitaip, ten ir gyvūnai žino, kad į juos niekas negali žiūrėti pro šautuvo vamzdį. Ir vis dėlto kiek daug tų keistų, kartais konfliktiškų susitikimų. Reikia tikėti, kad taip ir buvo: kai žmogus kasdien eina Gamtos takais, tai tenka jam būti ir labai pavojingų atsitikimų liudininku… Ir atrodo, kad patyręs pėdsekys, atėjęs į žvėrių buveinę be šautuvo ir be medžioklinio peilio, lemtingą akimirką kartoja kažkokį archetipinį elgesį, nesąmoningai kartoja – kažkas jam tarsi liepia sustingti ir nejudėti, nes tik šitaip išliksi sveikas. Nė vienas žvėris Lietuvoje be priežasties žmogaus nepuola, bet kartais jis išprovokuojamas netyčia. Pavojinga, pavyzdžiui, yra šernė su šerniukais, nedraugiškas ir rujojantis briedis, gali supykti ir vilkas, užkluptas prie savo irštvos. Tai taip ir atsitinka, kad kartais reikia gelbėtis nejudant, bet vis dėlto žiūrint į žvėrį. Supykęs žvėris nebesupranta, kas čia yra, jis delsia ir abejoja… Eugenijus Drobelis nerašo, iš kur ta patirtis ateina, bet skaitydamas jo apybraižą apie piktą briedį, aš nejučia prisiminiau Viktoro Astafjevo aprašytą susitikimą su meška. Ir žmogus, ir meška taikiai aviečiavo, ir tiek buvo įsitraukę į šį kruopštų darbą, kad vienas kitą pamatė, kai atstumas buvo dešimt metrų. Abu stovim, rašo Viktoras Astafjevas, stovim ir žiūrim vienas į kitą, nežinom, ką daryti, ir aš staiga randu išeitį, aš jam sakau tyliai – uchodi… uchodi (nueik sau… nueik). Ir jis, lokys, nueina, o aš lieku stovėti, prakaito išpiltas… Tokia sibiriečio rašytojo papasakota situacija yra labai svarbi, ji primena ir indų mąstytojo Rabindranato Tagorės užrašytą mintį: jei susitiksime žvėrį jo take, nebijokime pažvelgti jam į akis, gal prisiminsime, kad mūsų protėviai vaikščiojo kaip žvėrys, tais pačiais takais vaikščiojo…

Viktoro Astafjevo apybraiža apie susitikimą su Sibiro meška išliko atminty, nors dabar nesurandu tos knygos, o tiktai trumpą konspektą. Bet gal svarbiausia, kad knyga vadinosi „Zatiosy“ – tas žodis sunkiai išverčiamas, ir jei pasakysime, kad tai yra medžio užtašymas, pažymint taigoje savo taką, bus netikslu, nes čia yra metafora: šitaip pažymimas ne tiktai vienas konkretus takas, bet ir visas tavo gyvenimo kelias.Keliaujant pirmykšte giria pasižymime taką, kad rastume jį kitą kartą, gal po metų, gal po dešimties metų, bet lygiai taip pat galima prisiminti viso savo gyvenimo svarbiausius orientyrus bei supratimus.Negalima jų neprisiminti, jei tada pasielgei garbingai, jei nepabūgai, jei rizikavai ir likai gyvas… Matyt, šitaip reikia dabar skaityti ir tas mūsų gamtininkų knygas, kurios skirtos ne mokslo bendruomenei, o visiems.

Kaip skiriasi tikrų gamtininkų, lengvabūdiškų turistų ir susireikšminusių medžiotojų įspūdžiai! Miestietis kelionės į mišką neįsivaizduoja be laužo, medžiotojo kuprinėje kliuksi koks nors stipresnis gėrimas, o jeigu gamtininkas nori susitikti su naktiniais gyvūnais turi būti pasiruošęs iškęsti ir troškulį, ir šaltį, ir darganą be laužo. Jis taip pat turi išmokti dvidešimt valandų „iškaboti ant šakos“, kantriai kęsti kraujasiurbių vabzdžių puolimą, patirti daugybę kitų nemalonumų. Po daugelio metų visa tai iškyla kaip gyvenimo orientyrai. Neužsimiršta kentėjimo valandos, jei būtent tada išgirsti itin retos pelėdos ūkimą, jei pamatai labai baikštaus žvėries natūralų elgesį. O dar svarbiau, kad šitaip atsiranda meilė ir pagarba. Pagarba viskam, kas toje pirmykštėje girioje gyvena.

Aušrinės vienkiemyje

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Gegužės 8-oji

Pagaliau sulaukėm lietaus. Be perkūnijos, be audros ir be krušos.Ramus, šiltas lietus prasideda penktą valandą ryto ir tęsiasi iki pusiaudienio. Žvelgiu pro langą, kaip geria drėgmę augalai ir medžiai, jaučiu, kaip viskas atsigauna po sausros ir rytmetinių šalnų, kai termometras rodydavo net šešis laipsnius šalčio. Dabar jau galima ir nuostolius suskaičiuoti. Nušalo sudygusios ropės ir burokėliai, pajuodo aktinidijų ir riešutmedžių lapai.Gerokai apšalo anyžinio lofanto jauni ūgliai ir net vaistinės kregždūnės. Bet nė kiek nenukentėjo ką tik pasirodę pastarnokų daigeliai, jau paūgėjusios pupos ir vienmečiai sideratai lubinai. Žaliuoja ir visi vietiniai daugiamečiai prieskoniniai bei vaistiniai žolynai, tik truputį nukentėjo smidrai ir gelsvės. Šitokios kasmet pasikartojančios pamokos, rodos, turėtų sugražinti mus prie tų išbandytų savųjų kantruolių augalų bei medžių, bet ne, vėl ir vėl susigundome kokiu stebuklingu citrinvyčiu, įnoringu tulpmedžiu, ar japonine magnolija.

Šis pavasaris tikrai keistas, bet jis vis dėlto logiškai tęsia keistos žiemos pradėtus darbus. Rudenį šalia dygliuotosios kardažolės pasisėjo daržo aguonos, sėkmingai peržiemojo, ir dabar jau yra dvidešimties centimetrų aukščio. Štai ir galima pataisyti daržininkystės vadovėlį, kur parašyta, kad daržo aguona yra vienametis augalas.

Gegužės 14-oji

Po lietingų ir debesuotų dienų – saulėtas rytas. Kaip gaudžia bitės ir kamanės žydinčių kaštonų viršūnėse. Sausra ir šalnos labai sustabdė kaštonų žydėjimą – atrodo, kad šie medžiai tik dabar ir sužydėjo, betgi pirmas kaštono žiedas buvo jau paskutiniąją balandžio dieną. Gerokai stabtelėjo ir tulpių, braškių, alyvų žydėjimas. Bet dabar pavasarinių žiedų banga sparčiai ritasi upelių pakrantėmis ir pamiškėmis – kartu žydi kiškio kopūstai, ir lieknosios plukės, vaisginos ir šalmučiai. Vakar pražydo visos obelys: Rojaus, miškinė, Ziboldo, uoginė ir slyvalapė.

Prilijo daug. Pakilęs Krūčiaus vanduo nunešė pasroviui nuošliaužos velėnas, o kartu ir keturlapę vilkauogę. Noriu tikėti, kad šis godotinas augalas prisišlies kur nors prie kranto ir nepražus. Ir vėl dideli, simetriškai išaugę lapai rodys keturias pasaulio šalis.

Gegužės 18-oji

Muziejų naktis buvo audringa. Griaudėjo aukštai debesyse, lyg ir nelabai pavojingai, bet žaibavo iš karto visose pusėse.Ir liūtis didžiulė… Vakar vakare visai netikėtai pasiklausiau Alytaus radijo, įdomiai kalbėjo muziejininkė Audronė Jakunskienė, todėl vidurnaktį pagalvojau, kad staiga prasidėjusi audra gali savotiškai paįvairinti muziejų naktinę veiklą, gal net ir programą pakeisti.

O rytą, dviračiu važiuodamas atsivežti pieno iš kaimyno sodybos, suskaičiavau keturias suvažinėtas šviesiai pilkas rupūžes. Tiktai pusė kilometro – ir tokie nuostoliai. Kiek šių ramių ir labai naudingų gyvūnų žuvo šią naktį visame krašte? Blogiausia, kad visi tie, kurie iš gražaus varliagyvio padaro niekam nebereikalingą išklotinę, šito net nespėja pamatyti.