2015 04 10

Birutė Grašytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Karolis Variakojis: „Muzika visada kuria galybę reikšmių, ji yra panaši į kalbą“

Dirigentas Karolis Variakojis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dirigentas Karolis Variakojis baigė LMTA simfoninio dirigavimo bakalauro studijas pas prof. Juozą Domarką. Trečiame kurse įkūrė bei šiuo metu vadovauja šiuolaikinės muzikos ansambliui „Synaesthesis“. Artimiausias jų koncertas vyks spalio pirmoje pusėje.



Kokia tavo pirmoji pažintis su muzika? Ką girdėjai vaikystėje?

Kai galvoju apie vaikystę, visada užklumpa gana prieštaringi jausmai, ne išimtis ir muzika. Pats nepamenu pirmųjų susitikimų su ja, teiškyla vaizdiniai, kuriuos susikūriau pagal mamos pasakojimus. Į muzikos pasaulį pakliuvau būdamas ketverių su puse metukų, bet sunku tai vadinti pažintimi, kadangi susipažįstu su ja tik pastaruoju metu. Daugelį savo bendravimo metų su muzika pavadinčiau paprasčiausiu užimtumu, kad nesišlaistyčiau gatvėmis, nevartočiau narkotikų ar negliaudyčiau saulėgrąžų. Kitaip tariant, deja, bet nieko panašaus į muzikinį auklėjimą vaikystėje nepatyriau. Daugų daugiausia tai panašėjo į dramos spektaklius su aktoriais, kurie netinkami jokiems vaidmenims. Tad ir tie vaizdiniai, kuriuos minėjau anksčiau, nėra patys maloniausi.

Muzikos klausiausi nuo Vanessa Mea iki 50 cent, nuo grigališkųjų choralų iki Bacho ar Mozarto, tėvų barnių, mano smuiko džeržgimo ar viva ’98 metų hitų rinktinės.

Malonesnis ir ryškesnis atsiminimas yra pirmojo kompaktinio disko įsigijimas nei atsidūrimas muzikos mokykloje.

Ar tapti dirigentu buvo tavo svajonė? Kaip pasukai šiuo keliu?

Dirigentu tapti nebuvo mano svajonė, ilgai net nežinojau, kad tokia profesija apskritai egzistuoja. Nemačiau reikalo apie tai galvoti, kaip ir apie daugelį kitų dalykų. Kurį laiką svajojau būti pasaulinio lygio smuiko virtuozu, grojančiu didžiausiose pasaulio salėse Pagannini‘io 24 kaprisus smuikui solo ir nieko daugiau, juk tai pati nuostabiausia muzika, kokią tik galimą įsivaizduoti. Žinoma, maniau, kad ir auksiniai velnio ragai, smuiko garsams vizualiai leidžiantys supanašėti į demonišką velnių šėlsmą, užmaukšlinti ant galvos – būtų neprošal.

Labai gerai pamenu savo lankymąsi Operos ir baleto teatre, tam tikra prasme su juo ir užaugau, kai su grupele bendraklasių ir draugų lankydavomės kone kiekvienoje premjeroje bei tyliai konkuruodavome, kuris iš mūsų pamatys daugiau spektaklių. Gerai pamenu per pertraukas tarp veiksmų didžiai sofistikuotus mano ir draugų komentarus apie solistus, orkestrą, scenografiją ar kompozitorius. Tie komentarai dažniausiai pasibaigdavo panašiomis frazėmis: „Na, Andriau, čia juk Verdis…“

Tai buvo pasakiška, nes vienas kitą pildydami gilinomės į daugelį muzikos komponentų, keldavome klausimų apie libretą, jo stilistiką, turinį, muzikinę kalbą bei jos formas. Aš savo ruožtu vis neatitraukdavau akių nuo maestro mokytojo Martyno Staškaus, ir klausiau savęs: kas gi ten vyksta? Panirau į galybes spėlionių, į kurias vienintelis atsakymas galėjo atsiskleisti tiesioginiai bendraujant su šia asmenybe. Nujaučiau, jog dirigentas turėtų gerokai plačiau nutuokti apie muziką ir su ja susijusią kultūros istoriją. Dirigentas gali daug daugiau, nei tik beprotišku greičiu diriguoti lekiantį staccato ir tuo didžiuotis, vertindamas tai, kaip vienintelę siekiamybę.

Būdamas tarp nuostabių draugų, natūraliai pradėjau domėtis kontekstas, ėmiau manyti, jog dirigentas – tai ta profesija, kuri labai puikiai egzistuoja tarp teorijos ir praktikos. Tam tikra prasme egzistuoja kaip tarpininkė.

Kas buvo pirmieji tavo mokytojai, dėstytojai? Kokios jų pamokos labiausiai įsiminė?

Savo nueitą kelią galėčiau suskirstyti į keletą etapų, kiekviename iš jų turėjau po naują mokytoją. Keletas iš jų tapo man svarbiausi. Pavyzdžiui, mano pirmoji savo darbą ir muziką mylinti smuiko mokytoja buvo Daiva Razguvienė, kuri leido sveikai keroti mano muzikos fanatizmui. Na, ir žinoma, pažintis su pirmuoju dirigavimo mokytoju Martynu Staškumi bei muzikos istorijos mokytoja Vytaute Markeliūniene, mokiusia M. K. Čiurlionio mokykloje. Šių mokytojų pamokos kurstė vidinę ugnį ir grūdino gyvenimui. Noriu pabrėžti, jog kiekvienas susitikimas su jais klasėje ar koridoriuje buvo ir yra apie tai, ką kuria poetai, kompozitoriai bei filosofai.

Kadangi esi jaunosios kartos dirigentas, įdomu paklausti, ar tau egzistuoja toks dalykas kaip tautinė tapatybė muzikoje? Ar ji kovoja su individualumu, naujumu, o gal kažkaip sudera, susijungia?

Bandydamas atsakyti į šį klausimą, patiriu didžiulį malonumą, kadangi visada natūraliai suvokiame bei labai jautriai bei įvairiai pozicionuojame tapatybę ir tautą.

Kaip tik neseniai perskaičiau Witoldo Gombrowitcziaus kūrinį „Transatlantas“. Jame radau daug atsakymų į sau rūpimus klausimus, susijusius su tauta ir tapatybe. Šis autorius sugebėjo rasti tinkamų žodžių pagaliau įvardinti bei pastebėti tai, ko aš niekada neįstengiau. Aš pats nieko aiškaus ir skaidraus pasakyti apie tautinę tapatybę negaliu, tačiau šį bei tą neabejotinai suprantu ir patiriu.

Gana nemažai dirbu su jaunais, mano kartos, kiek vyresniais ar jaunesniais kompozitoriais bei menininkais. Lietuvoje, turiu pripažinti, nedaugelis suvokia tautinę tapatybę muzikoje ta gormbrowcziška prasme – kurti tautą, jos tapatybę, nesistengiant tik atgailauti ar puoselėti tai, kas jau nebegali būti nauja forma. Mano galva, muzikiniame kontekste visa tai puikiai tinka.

Daugelis jaunosios kartos kompozitorių net nebando sava kūryba pranešti apie vietą, kurioje jie yra. Manau, apskritai neįmanoma kalbėti apie kūrybą, nepripažįstant, neigiant savą aplinką, tokią, kokia ji yra čia ir dabar. Prisirišimas prie istorijos ir tautos yra natūralus dalykas, kuris neturi būti paženklintas menkavertiškumo ar didingumo garbinimu. Sakyčiau, akademizmas, tapęs doktrina, akivaizdžiai prasilenkia savu užmoju ar pozicija. Akademizmas kalba tik apie tai, kas jų realybėje neegzistuoja. Negana to, viduje konstruoja seną, bet ne naują formą, taip paskandindama ne vieną kūrybiškumo apraišką, kuri natūraliai atspindi tautą ir jos tapatybę. Tautinė tapatybė yra kūrybiška ir nori būti laisva.

Apie tai mąstydamas suprantu, kad, ko gero, man labai sekasi, jog dirbu su kuriančiais bei laisvais žmonėmis, natūraliai jaučiančiais tautinę tapatybę. Jie jos negarbina ar neatgailauja dėl jos, jie ją kuria. Tad galiu drąsiai sakyti, jog tautinė tapatybė muzikoje man tikrai egzistuoja. Nebandau jos atskirti nuo individualumo, nes tai neatskiriama.

Kai kurie žmonės mano, jog orkestras gali groti be dirigento. Papasakok, kam orkestrui jis reikalingas?

Iš tiesų tenka sutikti ir neprieštarauti didžiajai žmonių daliai, manančiai būtent taip, kadangi daugeliu atvejų dirigentas išties nėra reikalingas orkestrui ir tik maišo jam neritmingais, nesutampančiais su muzikine faktūra, dinamika, artikuliacija, ritmika, tempo nuorodomis, judesiais. Juk dirigentas nieko kito neveikia, kaip tik švysčioja rankomis, ir tiek…

Kas tau yra muzika, darbas, gyvenimo būdas ir kas būtų be jos? Kokią muziką mėgsti klausytis?

Gana nelengva visa tai kaip nors apibrėžti, ko gero, geriausiai tiktų visą veiklą įsprausti į pasakymą „gyvenimo būdas“.

Pirmiausia tai yra mylimoji, dėl kurios padaryčiau viską ir aplink kurią įgauna prasmę visi kiti veiksmai, netgi tie, kurie tiesiogiai su ja nesusiję. Šio neapčiuopiamo objekto dėka mano gyvenimas įgauna labai gražų judesį. Atsiranda vis daugiau tų nuostabių momentų, kai supranti, jog laikas kartais neegzistuoja, lieka tik didžiulis malonumas, išgyvenant idiliško kartėlio ar skausmo jausmą, kai dėliodamas savo kiekvienos dienos akimirkas ir išgyvenimus, galiausiai nupini didžiulę pynę įvykių, dažnai pravardžiuojamų gyvenimu.

Be muzikos tikrai būtų kažkas kita, susiję su ja. Juk ji užima tiek daug erdvės, ne tik pagarsinus kolonėles iki maksimumo. Muzika ir galvoje išsiplečia iki įvairiausių teorijų ir keisčiausių vingrybių.

Džiaugiuosi, jog muzika man nėra rutina, viliuosi, kad niekada ja ir netaps. Matyt, nelabai įmanoma.

Kadangi muzika dažnai man yra tiriamasis, analizuojamas objektas, tad ir jos klausymas yra kitoks, neretai sunku ją priimti pačia nuostabiausia jos forma. Kuo toliau, tuo labiau įdomiu dalyku tampa jos socialinis būvis ar virsmai. Muzika, kurią labiausiai mėgstu girdėti, yra paukščiai parkuose, miškuose ir kiti gamtos stebuklai.

Anksčiau muzika, kaip ir literatūra, dailė, buvo ginklai, kurie gynė, skleidė tiesą, kai jos buvo mažai. Kokia yra šiandien muzikos galia, reikšmė?

Šiandien akistatoje su postmodernizmu muzika randa pačių netikėčiausių kelių save išreikšti, vis dažniau save matydama sudedamąja kokio nors meno kūrinio dalimi.

Kalbėdamas apie šiandieną, mielai vartočiau terminą „šiuolaikinė muzika“. Kitaip nei dvidešimtojo amžiaus meno diskurse ar anksčiau, kai muzikai būtinai reikėjo kažką pasakyti, primygtinai deklaruoti tiesą ar ne tiesą, o galiausiai net neaišku, ką, šiandienos muzika neprivalo turėti reikšmės. Dabar dažniau svarbus kontekstualumas bei sąveikos, kurios sukuria kitus koridorius mūsų protams paklaidžioti. Tai nesumenkina jos galios, o kaip tik ją iškelia į visai kitokius meninių tyrimų laukus, kuriuose ji reiškiasi, kaip daugialypis derinys. Tas daugialypis derinys suvokiamas kaip eksperimentas, kuris nebeturi už nieko slėptis ar kažko bijoti, deklaruoti, eskaluoti, meluoti ar sakyti tiesą. Pirmiausia, ji (muzika) turi sklisti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Austrų kompozitorius ir dirigentas Gustavas Mahleris yra sakęs: „Jei kompozitorius galėtų tai pasakyti žodžiais, jis nesivargintų bandydamas tai pasakyti muzika.“ Ar sutiktum, jog muzika galima pasakyti daugiau negu žodžiais, vaizdais?

Suvokdamas Mahlerį ir jo epochą, vienareikšmiškai su tuo sutikčiau, tačiau ar ta egzaltacija ir absoliučios muzikos mitas vis dar egzistuoja ir yra aukštinamas šiandien? Na, matyt, jog taip. Bet vis dėlto visa tai esu linkęs vertinti gana kritiškai. Reikėtų brėžti skirtį tarp Mahlerio ir šiandienės muzikos suvokimo, kadangi iš visos romantizmo ideologijos, muzikos mįslingumas ir egzaltuotas nesuvokiamumas taip ir liko. Muzika visada kuria galybę reikšmių, ji yra panaši į kalbą.

Tačiau nuolankiai atsidavę Bruknerio ar Mahlerio simfonijoms, o galbūt tik vienam tutti akordui iš Bruknerio Septintosios ar Trečiosios, tyliai suprantame, kad nieko daugiau ir nebereikia. Kodėl? Niekas negali atsakyti. Nebent Mendelsonas, jis atsakė be žodžių.